Balandžio 6-ąją Lietuvos nacionalinė televizija dar kartą parodė švedų režisieriaus Johno Ohmano dokumentinį filmą „Smogikai“. Galima sakyti, kad jau susiklostė savotiška tradicija, kai po filmų, liečiančių skaudžią mūsų Lietuvos vyrų ginkluotos rezistencijos temą, kyla tam tikras nepasitenkinimas ir lieka kartėlis. Ne išimtis ir šį kartą. Sunku vien kaltinti filmų kūrėjus, mat tema yra tikrai labai sudėtinga, praeities įvykiai nutolę nuo šiandienių realijų, dabartiniam žmogui sunkiai įsivaizduojamas KGB taikytų metodų nežmoniškumas, o istoriniai faktai ir įrodymai – suklastoti. Liudininkai – jaučiantys savo kaltės naštą – neatviri ir nepatikimi.

Vis dėlto pirmiausia norėčiau pasakyti keletą gerų žodžių režisieriaus naudai. Švedas J. Ohmanas yra vertėjas, išvertęs į švedų kalbą Daumanto „Partizanus“. Sakosi verčiąs ir „Dzūko dienoraštį“. Jis iš tiesų yra labai susidomėjęs Lietuvos partizanų ir jų ryšininkų bei rėmėjų kova ir jos organizavimu. Daug yra padaręs, kad tikroji istorinė tiesa būtų paskleista užsienyje, kur praktiškai nieko nežinoma, kas vyko okupuotose Baltijos šalyse po Antrojo pasaulinio karo. Kartu su Švedijos karo atašė Rytų Europai ryžosi pernakvoti viename iš atstatytų Lietuvos partizanų bunkerių. Ir šį kartą jis nuveikė milžinišką darbą: prakalbino buvusius smogikus, kurie, nors bijodami šiandieninio teisingumo, sutiko su juo kalbėtis ir labai daug papasakojo. Tikriausiai dėl to, kad manė kalbantys tik švedams. Filmas „Smogikai“ praktiškai ir susideda iš keleto interviu su dabar jau garbingo amžiaus buvusiais smogikais.

Tačiau šis filmas nėra vien tik autobiografinių pasakojimų rinkinys. Jame mėginama parodyti, kaip veikė KGB vieno iš vadų Sokolovo sumanyta ir Ukrainoje išmėginta ginkluoto pogrindžio naikinimo sistema klastos būdais. Filme taip pat pateikiama kai kurių archyvinių faktų, mėginama daryti apibendrinimus, parodant kagėbistinės nusikalstamos veiklos mastus ir pobūdį. Tačiau filmą sukurti pavyko taip, tarsi jis būtų sukurtas pateisinti smogikus. Tikriausiai tai nebuvo filmo sumanytojų tikslas, bet filmas išėjo būtent toks.

Reikia išsiaiškinti, kokios svarbiausios klaidos čia padarytos. Pirmiausia, filme žodžio teisė suteikiama išskirtinai vien tik smogikams – buvusiems partizanams, perverbuotiems KGB ir išdavinėjusiems bei žudžiusiems savo kovos brolius. Didelis dėmesys yra skiriamas jų asmeninėms tragiškoms istorijoms, kai jiems teko pasirinkti – mirti ar išduoti priesaiką Tėvynei ir Dievui ir patiems žudyti. Tačiau yra pasitikima tik pačiais smogikais, kritiškai ir analitiškai nevertinant jų pasakojimų. Visose papasakotose istorijose lieka visiškai nepaaiškintas jų išdavystės motyvas.

Štai vienas buvęs partizanas pasakoja, kaip jų bunkerį ėmę, kaip jiems nieko nebelikę, tik nusišauti. Kaip visi nusišovę ir jis į smilkinį sau šovęs. Tačiau po sužeidimo buvo gydomas. Kaip sužeistasis antrąkart stengęsis nusišauti konvojaus ginklu, bet neturėjęs jėgų. Tada buvo užverbuotas ir tapo smogiku. Pats aiškina, kad turėjęs arba mirti, arba kitus žudyti. Neva trečios išeities nebuvę. Bet juk pats ilgai ir kantriai iš pradžių pasakoja apie tą „kitą išeitį“ – kaip kelis kartus mėginęs susinaikinti. Žodžiu, išeina taip, kad sutiko išduoti Tėvynę, nes nenorėjo mirti. Nors pasakoja, kad jau buvo galutinai nutaręs geriau mirti, nei išduoti. Jo pasakojimas prieštarauja pats sau.

Žinoma, gyvenime ne visada veikia logikos dėsniai, greičiau – atvirkščiai, tad gali būti ir taip, kaip jis pasakoja. Tačiau kadangi šis prieštaringas motyvas pasikartoja ir kituose pasakojimuose, kyla įtarimas, kad apie save pasakojama gražiau, nei buvo iš tiesų. O tarp filmo kūrėjų neatsirado nė vieno, kuris kritiškai imtų vertinti tokius pasakojimus. Tai galėjo padaryti tikrieji, priesaikos neišdavę partizanai, istorikai ar net psichologai. Tačiau žodis paliekamas išskirtinai smogikams ir tik jiems.

Taip pat filme labai menkai teatskleidžiama tikroji KGB represijų mašina. Mat apie ją pasakoti taip pat patikėta tiems patiems smogikams. Ar gali jie prisipažinti, kad žiauriai kankino? Ne. Sako nekankinę. Tiesa, kai kurie užsimiršę ima ir papasakoja, kaip vis dėlto kankino. Tačiau jei filmo kūrėjai turėjo sumanymą objektyviai parodyti KGB klastos metodus, reikėjo išklausyti ir kitus įvykių liudininkus – tikruosius partizanus. O dabar seni žmonės nerišliai ir tikriausiai meluodami pasakoja visokius nutikimus taip, kad nelabai tampa aišku, kas žudė, už ką žudė, kas buvo teisus, o kas – išdavikas.

Taip pat filmas turi labai silpną struktūrą. Jį struktūruoti turėjo kompetentingi teiginiai ir faktai, apie tai, kas vyko. Tačiau faktai ir skaičiai yra labai abejotini, mat nenurodyta, iš kokių šaltinių jie paimti. Teiginiai, kurie turėtų struktūruoti filmą, – pateikiami ir čia pat paneigiami arba leidžiama juos paneigti dėl savo patirties neva išgyvenantiems smogikams. Taip iš filmo visiškai neaišku, ar Lietuvos partizanai žudė taikius kaimų gyventojus. Ar persirengę partizanais smogikai žudė Lietuvos kaimų gyventojus, norėdami sužlugdyti pasitikėjimą partizanais ir jų rėmimą? O gal situacija buvo tokia komplikuota, kad neįmanoma supaprastinus atsakyti, kaip iš tiesų buvo?

Žodžiu, filmo kūrėjai, surinkę geros vaizdinės medžiagos, nesugebėjo jos suvaldyti ir sukūrė vienpusišką, neįtikinamą pasakojimą. Iš dalies tai galima būtų atleisti švedui režisieriui, kuris vis tik yra atvykęs iš kitos šalies ir nėra taip tiesiogiai susijęs su mūsų tautos istorijos įvykiais, kaip mes patys. Bet visiškai neaiškus ir nepateisinamas filmo „sumanytojo“ Ryto Narvydo vaidmuo šiame filme. R. Narvydas nėra žmogus iš kino pasaulio. Jis yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus ilgametis vadovas. Tai toks skyrius, kuris turi rinkti medžiagą apie tokius, kaip filme rodomi smogikai, ir teikti ją Generalinei prokuratūrai, kad ši pradėtų ikiteisminius tyrimus.

R. Narvydas jau yra kritikuotas žiniasklaidoje dėl jo vadovaujamo skyriaus neveiklumo. Kyla natūralus klausimas, ar tokios įstaigos ir tokias pareigas einantis žmogus yra pateisinamas, kad kuria filmus, praktiškai išteisinančius Sokolovo smogikus? Ar mūsų Genocido centras kartu su Generaline prokuratūra jau tiek nusigyveno, kad nebežino savo paskirties ir, užuot vykdę teisingumą, dabar užsiiminės menais, meninėmis priemonėmis teisinančiais ir ginančiais tuos, kuriuos turėtų kaltinti?

Pabaigai apibendrinant norėčiau šio ir panašių filmų kūrėjams priminti, kad sovietmečiu Lietuvoje prie Mokslų akademijos veikė specialus KGB vadovaujamas skyrius, kuris dešimtmečiais vertė geriausius ir šviesiausius mūsų mokslininkus perrašinėti ir klastoti Lietuvos istoriją. Buvo pasitelktos pačios galingiausios intelektinės pajėgos, mestos didelės lėšos, kad būtų diskredituoti Lietuvos laisvės kovotojai. Ši propagandinė raudonojo melo mašina buvo taip įsukta, kad veikia mūsų tautos mentalitetą iki šiol. Iki šiolei egzistuoja ir tokia propaganda. Vien jau ką reiškia tokios bolševikinės interneto svetainės, kaip www.pokaris.info. Be to, daug lietuvių kartų, kurioms neteko lankyti nepriklausomos Lietuvos mokyklų, nieko dorai nežino apie mūsų tautos ginkluotą pasipriešinimą okupantams.

Statant istorinius filmus reikia stipriai pamąstyti, kaip apie anuos įvykius kalbėti dabarties kartoms. Pasverti savo galimybes ir pagalvoti, ar aukščiau išvardytomis sąlygomis kuriamas filmas bus objektyvus, ar tiesiog įsisuks į sovietinės propagandos smagračius. Kaip ir kokius faktus pateikti, kuo pasitikėti, o kur baimintis tos pačios sovietinės propagandos spąstų.

Antraip išeis taip, kaip „Smogikų“ kūrėjams: kad ir kiek tą filmą žiūrėčiau, niekaip negaliu atsikratyti nuomonės, kad Sokolovo klastos metodai pakišo filmo autoriams koją. Vadinasi, ir šiandien jie dar veikia…

„Tremtinys“