“Vienintelis iš tos penkerių metų senumo Seimo daugumos likęs gyvas krikščionis demokratas, pernai nesugebėjęs valstybės prezidento poste išsaugoti dabartinės Rusijos žvalgybos rezervo, badaus lygiai iki NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo Vilniuje, ragindamas iš užsienio reikalų ministro ir saugumo vadovo postų pašalinti buvusios SSRS žvalgybos rezervininkus”, – rašė “Lietuvos ryto” apžvalgininkas Rimvydas Valatka, tikriausiai pirmas rimtai ėmęs traktuoti Petro Gražulio pastarųjų metų elgesį. Iki šiol jis buvo laikomas tuščiu rėksniu arba isterišku ekstremistu, nevertu dėmesio. Į televizijos ar radijo laidas buvo kviečiamas tik tada, kai reikėdavo daugiau triukšmo.

Net ir Tėvynės sąjunga tylėjo, nors P. Gražulis neslėpė, kad jo tikslas – sunaikinti šią politinę jėgą. Iš jo pareiškimų, kad reikia uždrausti Tėvynės sąjungą, kaip kenksmingiausią politinę jėgą, būdavo tik pasijuokiama. Nebuvo rimtai žiūrima ir į P. Gražulio manipuliacijas buvusioje Lietuvos krikščionių demokratų partijoje.

Suprantama, konservatoriai nėra šventieji, juos galima kritikuoti. Toje partijoje buvo visokių laikų ir visokių žmonių, bet šiandien, kai susiskaldė ir nusilpo LKDP, griauti Tėvynės sąjungą yra tolygu griauti valstybę, nes tai vienintelė jėga, išlikusi atspari Rusijos imperinėms užmačioms. Visų kitų įtakingesnių partijų elitas per buvusius ryšius, nuosavybę ar verslą yra vienaip ar kitaip susijęs su Rusija.

Kas jis, P. Gražulis? Šiandien sunku patikėti, kad vis dar kovotojas už Lietuvą. Pats jis nuolat pabrėžia, jog sovietų valdžia jį buvo pasodinusi į kalėjimą. Buvę disidentai jo kentėjimų kalėjimuose linkę nekomentuoti. Bet apie tai galime paskaityti “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” 10-ajame numeryje. Tai jau buvo 1988-ieji, “perestroikos” metai. P. Gražulis atsisakė dalyvauti kariniuose mokymuose, nors anksčiau sovietinėje armijoje buvo tarnavęs. 1988-aisiais jis duotos karinės priesaikos atsisakė ir jį 10-ai mėnesių pasodino į kalėjimą. Tai jį labai išgarsino. Idant būtų išlaisvintas, surinkta per 60 tūkst. parašų. Jo poelgis pasipriešinimo dalyvių buvo priimtas kaip patriotinis ir aukštos moralės. Bet toje žinutėje yra užuomina, kuri galėtų šiek tiek paaiškinti ir šiandieninį P. Gražulio elgesį.

“Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” 10 tome, 138 p., rašoma: “1988 m. gegužės 13 d. į Šiaulių miesto saugumą eiliniam “smegenų praplovimui” buvo iškviestas šiaulietis Vincas Danielius. Čekistas Benjaminas Slankauskas laikė V. Danielių pagrindiniu parašų dėl Petro Gražulio išlaisvinimo rinkimo organizatoriumi. V. Danielius tai paneigė. Saugumietis drįso kalbėti, kad P. Gražulis, jo žodžiais, “į kalėjimą sėdo už pinigus”. V. Danieliui tvirtinant, kad laisvė už jokius pinigus neparduodama, čekistas B. Slankauskas suabejojo”.

Taigi čekistas sako, jog P. Gražulis į kalėjimą sėdo už pinigus. Galima įtarti, kad ir žinutės autorius suabejojo bendražygiu, kitaip jis tokios bjaurios užuominos nebūtų užrašęs. O jeigu čekistas buvo teisus? Tais metais vyko visokių “stebuklingų” dalykų, tais metais buvo perginkluojama ir senoji KGB gvardija. Tuo laikotarpiu ant meškerės pakliuvo ir kai kurie rezervininkai, galima numanyti, įvilioti į spąstus gerais tikslais – atnaujinti socializmą ir suteikti jam žmogišką veidą, kaip tuomet buvo sakoma. O P. Gražulio pastarųjų kelerių metų desperatišką elgesį galima vertinti būtent kaip šantažuojamo žmogaus. Jis tiesiog neatpažįstamas. Kartoja buvusias kovotojo prieš komunizmą frazes, bet daro atvirkščiai. Vienas iš ryškesnių jo poelgių – prezidento Rolando Pakso, kuris ėjo į rinkimus remiamas su Rusijos kontržvalgyba susijusio Jurijaus Borisovo, palaikymas. Taip pat P. Gražulis stengiasi ir diskredituoti Tėvynės sąjungą, nors buvo laikas, kada Tėvynės sąjungos pirmininko Vytauto Landsbergio vardas jam buvo tiesiog šventas. Paskutinis P. Gražulio žygis buvo badavimo akcija, kurios komentarą “Lietuvos ryte” jau citavome. Įsidėmėtina, kad kitą dieną, kai R. Valatka įvardijo P. Gražulio akcijos dviprasmiškumą, jis nutraukė badavimą, nors pradžioje buvo pasižadėjęs badauti iki galo – iki NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo Vilniuje.

Dar reikia pridurti, jog labai garsiai paskelbęs protestą prieš Antaną Valionį ir Arvydą Pocių, jis nieko nesakė prieš Seimo vicepirmininką Alfredą Pekeliūną ir kartu su Darbo partija jį gynė, nors A. Pekeliūnui galima prikišti tokią pat KGB rezervininko dosjė kaip ir minėtų pareigūnų, o gal dar blogesnę, nes anie apie priklausymą KGB rezervui prisipažino, o A. Pekeliūnas - ne. Dar didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad jis iki šiol tylėjo dėl dvejus metus neveikusios Liustracijos komisijos, kuriai taip pat vadovavo rezervininkas ir kuri turėjo į dienos šviesą traukti ne rezervininkus, o pačius KGB bendradarbius. Paviešintas viso labo vienas agentas, o tokių esama per 3 tūkstančius.

Vardijant P. Gražulio veidmainystės sąrašą, galima prisiminti to paties “Lietuvos ryto” satyrinių piešinių skyrelyje išrašytą retorinį klausimą: “Kokį riebų sultinį reikia gerti, kad badaudamas atrodytum kaip Gražulis”. Gal tai užuomina, jog akcijos metu P. Gražulis paprasčiausiai sukčiavo?

Ne pirmas kartas, kai P. Gražulis savo tikslų siekė nesąžiningu būdu. Štai kaip kažkada jis susidorojo su jam neįtikusiu LKDP Jaunųjų sekcijos pirmininku. Tai buvo gal 1994 m. Tuomet LKDP jaunųjų sekcijai vadovavo į Lietuvą iš JAV persikėlęs gyventi Aidas Palubinskas, surinkęs pajėgų būrį jaunų žmonių, daugiausia studentų. Tai buvo labai populiarus vadas. Vėliau Jaunųjų sekcija tapo moderniojo LKDP sparno dalimi, o šiandien tie žmonės užima svarbius valstybės postus. P. Gražuliui nepatiko, kad A. Palubinskas įgavo įtakos. Per rinkimų konferenciją, kuri vyko Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto salėje, P. Gražulis paskelbė, kad į jaunųjų sekcijos vadovus vienas aukštas Bažnyčios vadovas rekomenduoja savo žmogų. Kunigo disidento, “Katalikų Bažnyčios kronikos” leidėjo, vardas negalėjo nepaveikti auditorijos, ir A. Palubinskas buvo nustumtas. Vėliau pasirodė, kad P. Gražulis dėl rekomendacijos melavo. O naujas vadas, nors pats buvo puikus žmogus, vis dėlto buvo šiandien dažnai linksniuojamo KGB agento sūnus. Sunku patikėti, kad P. Gražulis to nežinojo.

Anądien Lietuvos radijo “Dienos temos” laidoje prelegentas ištarė retorinį klausimą: kodėl Lietuvoje nėra krikščionių demokratų partijos? Jeigu pasakytum, kad ją sužlugdė Petras Gražulis, tikriausiai niekas nepatikėtų, nes sunku net įsivaizduoti, kad tiek protingų žmonių partijoje leidosi jo stumdomi ir manipuliuojami. Iš partijos valdymo organų buvo išstumta naujoji krikščionių demokratų plejada, po to keletą metų manipuliuojama partijos vadovais – vieni būdavo išstumiami, paimami kiti, paskui po kurio laiko ir tie išstumiami, kol pagaliau partija buvo visiškai nuvaryta ir nebepateko į Seimą. Dabar P. Gražulis ja jau nebesidomi ir atrodo kaip žmogus, kuris padarė savo darbą. Į 2004 m. Seimo rinkimus jis ėjo kaip privatus asmuo. 

Šiandien P. Gražulis yra vienas iš savotiškos Seimo "ekstremistų" ketveriukės. Kažkodėl ir į ją niekas rimtai nežiūri, nors jos veiksmai, švelniai tariant, nekuria Lietuvos. Įdomiausia, kad trys iš jų yra buvę Krikščionių demokratų partijos vadovai ir visi –  R. Pakso rėmėjai. Įdomu būtų pasekti visų jų gyvenimo pėdsakais.

Norom nenorom prisimeni paskutinio KGB vado Lietuvoje Eduardo Eismunto paskutinį raportą Maskvai, kuriame jis, mačiusiųjų dokumentą liudijimu, džiaugėsi, kad į Lietuvos krikščionių demokratų partiją infiltravo savo žmonių. Gali netikėti ir E. Eismuntu, bet stiprios Krikščionių demokratų partijos nebėra.

„Atodangos“, „XXI amžius“