Lietuvos žurnalistų draugija tradiciškai maždaug per Tris karalius įteikia savo įsteigtą  premiją, kuri pagerbiant Stasio Lozoraičio atminimą pavadinta „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Pirmoji laureatė - televizijos laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėja Nijolė Baužytė. Po to sekė: Vaidotas Žukas (už radijo laidas), Viktoras Alekna (seniausias aktyviai teberašantis žurnalistas), populiaraus literatūrinio almanacho „Varpai“ steigėjas ir redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius, puiki žurnalistė, buvusi LŽD pirmininkė Roma Grinbergienė (deja, po mirties), vienas aktyviausių Atgimimo spaudos Kaune kūrėjų (ir toliau aktyviai rašantis) žurnalistas Kazys Požėra, kun. Vaclovas Aliulis (už krikščioniškos žiniasklaidos atgaivinimą ir palaikymą), Liudvika Pociūnienė (už TV laidų ciklą „Laiko ženklai“) ir ilgametė krikščioniško žurnalo „Artuma“ redaktorė Vanda Ibianska. Šiemet premija įteikta jau dešimtą kartą.

Ypatinga – sukaktuvinė premija buvo įteikta ypatingoje vietoje – Vilniaus karininkų ramovėje ypatingam laureatui: buvusiam partizanui, kariui savanoriui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Antanui Seikaliui už jo žurnalistinę veiklą. Faktiškai LŽD apsižiūrėjo, kad savo gretose turi tokį žmogų, kuris seniai jau buvo nusipelnęs ne tik šitos premijos. Ir nusprendė jo garbingo jubiliejaus išvakarėse atiduoti lyg ir savotišką skolą....

Daug kas pažįsta Antaną Seikalį kaip besirūpinantį išsaugoti ir populiarinti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą, labai energingai lankantį lagerių ir tremties vietas, padedantį sugrįžti namo tremtiniams ir buvusiems Gulagų kaliniams invalidams, organizuojantį paminklų satatybą žuvusiems lietuviams Steplage ir Karlage Kazachstane. O kaip gi su ta žurnalistine veikla?.. Taip, jos buvo ir yra iki šiol.

Bet iki tampant žurnalistu Antanui Seikaliui teko nueiti ilgą kelią. Jo tėvų namuose buvo partizanų slėptuvė ir paauglys Antanas buvo aktyvus jų pagalbininkas. Jis buvo jų ryšininkas, prasitaria ir mūšiuose dalyvavęs. Tačiau pirmiausia jis buvo apkaltintas paskleidęs gimnazijoje antitarybinius laiškus ir iš gimnazijos pašalintas. Sako tų laiškų nerašęs ir neplatinęs, tai buvo provokacija. 1950 metais septyniolikmetis vaikinas buvo suimtas ir nuteistas už „Tėvynės išdavimą“. Ilgokai gavo nešioti Gulago numerius.

Jis pasakoja: „Kai būdavo labai blogai, prisimindavau radijo laidas iš Londono, kurių slapčia klausydavau savo tėvų namuose, ir sau kartodavau, kad turiu viską isiminti, iškentėti, kad galėčiau kitiems papasakoti“... „Lagerių universitetuose“ jam teko sutikti daug tokių žmonių, iš kurių buvo ko pasimokyti ir kuriuos būtinai reikėjo įsiminti. Kalinio kunigo Stanislovo Kiškio maldaknygėje „Vilties maldos“, Antano ranka persirašytoje ir slapta pargabentoje į Lietuvą yra tokie žodžiai: „Neleisk, Viešpatie, nusiminti dėl kančių ilgumo arba nustoti vilties dėl jų daugybės. Tavo Apvaizda mane laiko kaip balandį ant savo delno“...

Apvaizda saugojo jaunąjį Gulago kalinį, kuris dėl savo neramaus būdo buvo mėtomas iš lagerio į lagerį. Teko pabuvoti Mordovijoje, Altajaus krašte, Sibire ir Kazachstane. Jis – lagerių sukilimų dalyvis ir liudininkas, viską ištvėrė ir grįžo į Lietuvą, tapusią pamote savo gynėjams. Jam nebuvo leista tęsti mokslų, gyventi didesniuose miestuose. Tačiau Antanas, kaip tikram aukštaičiui dera, buvo ir yra atkaklus optimistas. Dirbdamas melioracijoje jis baigė Panevėžio technikumo vandens ūkio mechanizacijos skyrių, kurį laiką dar kasė griovius, tik nebe kastuvu, ekskavatorium, sparčiai darė karjerą ir sugebėjo iškilti iki vyriausiojo inžinieriaus. Tada buvo apsižiūrėta, kad jo „netinkama“ biografija. Juokdamasis pasakoja, kad vėl tekę grįžti prie griovių kasimo. „ Visada turėjau daug draugų, bet daug ir priešų“, sako jis, todėl panaši istorija (iškilimai ir nusmukdymai) ne kartą kartojosi.

Poetas Antanas Miškinis, su kuriuo Seikaliui teko trejus metus kartu kalėti, padėjo lagerio draugui persikelti į Vilnių. Jis įstojo į universitetą (anuomet vadintą V. Kapsuko) studijuoti žurnalistikos, kartu dirbo įvairius darbus. Studijas baigė jau prasidėjus Atgimimui. Jo diplominis darbas buvo kino scenarijus apie Lietuvos kaimo sunaikinimą. Nors palankiai įvertintas („Net Maskvoje pagyrė, tik pasigedo teigiamo kompartijos vaidmens“, - juokiasi Antanas), filmas nebuvo pastatytas. „Geležinei uždangai“ nusileidus Antanas išvyksta į JAV, iš kur parsiveža šūsnį vaizdo kasečių. Per porą mėnesių, gavęs dovanų gerą kino kamerą, jis pervažiuoja Ameriką skersai ir išilgai, susitinka ir nufimuoja daugybę garsių tenykščių lietuvių: drąsuolius Sima Kudirką, Vladą Šakalį, Kazį Ėringį, tenykščius rašytojus, žurnalistus, kitaip įdomius žmones. Lietuvos televizija parodė daug jo sukurtų laidų. Sausio 13-sios išvakarėse LRT rodė vieną laidą iš jo organizuoto tremtiniams skirto ciklo „Sugrįžimai“... Dirbdamas susivienijime „Sietynas“ Antanas Seikalis organizuoja svarbių Lietuvai knygų leidybą („Lietuviai šiaurėje“ , „Lietuvos kariuomenės tragedija“, pakartotinai išleidžia „Aleksandryną“, „Lietuvos albumą“ ir kt.). Su pasididžiavimu pasakoja, kad išleido Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinę rekordiniu 120 000 tiražu ir organizavo poeto triumfalinį sutikimą Vilniuje...

Parašyta daug straipsnių, pasirodžiusių Lietuvos ir išeivijos spaudoje. Prifilmuota daugybė medžiagos, talkinta kitiems, kuriantiems jam svarbomis temomis. Neseniai Antaną Seikalį galėjome išvysti per LRT antrają programą rodytame Agnės Marcinkevičiūtės istoriniame dokumentiniame filme „Ilgas kelias namo“, kur jis pasakoja apie savo darbą, organizuojant politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų sugrįžimą į Lietuvą.

Antano Seikalio išgyventa, iškentėta, pamatyta, patirta ir nuveikta tiek daug, kad užtektų medžiagos daugeliui filmų ir knygų. Vieną knygą jis prispažino dabar rašąs, bet iš anksto daugiau pasakoti nepanoro. Reikia tikėtis, kad Apvaizda ir toliau laikys šį atsparųjį, energingąjį, šypsenų ir gero humoro nestokojantį žmogų. Tad sulauksime ir jo naujų darbų.

To jam linkėjo premijos mecenatas, prašęs jį vadinti ūkininku, bet juk žinome – Seimo narys Kazimieras Starkevičius, buvęs tremtinys, su Antanu Seikaliu važiavęs į tremties vietas, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Gabrielis Žemkalnis, daug kartų keliavęs su dabartiniu laureatu ten, kur lietuvių kentėta, ir nemažas būrys žurnalistų, draugų bei bendraminčių, susirinkusių Karininkų ramovėje Trijų karalių šventės išvakarėse.

Bernardinai.lt