Kun. Vitalijus Karikovas yra Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvėje dirbantis kunigas, gimęs ir užaugęs Lietuvoje, lietuvių šeimoje. Yra vedęs, augina du vaikus. Tėvas Vitalijus maloniai sutiko „Bernardinai.lt“ skaitytojams papasakoti apie ortodoksų, gyvenančių Lietuvoje, šiandieną.

Rusijos stačiatikiai yra seniausiai Lietuvoje gyvuojanti krikščionių bendruomenė. Kaip jai sekasi šiandien? Kaip ji jaučiasi Lietuvoje?

Mes jaučiamės Lietuvos dalis. Beje, Lietuvoje norėtume vadintis Ortodoksų Bažnyčia. Vertinys stačiatikiai atspindi gana liaudišką tikėjimo sampratą: esą katalikai sėdi, o stačiatikiai garbina Dievą stovėdami. Tuo tarpu rusų kalboje „pravoslavija“ yra pažodinis vertimas iš graikų kalbos ortho-doxa „teisingas šlovinimas“. Tad ir žodis pravoslavas būtų neteiktinas rusicizmas.

Daugeliui net rusakalbių Lietuva yra antroji tėvynė, jie jau nebegalėtų gyventi Rusijoje, nors to ir norėtų. Išties čia jaučiasi labiau namuose, nei Rusijoje, Baltarusijoje ar kitur. Jie tikrai nėra ta penktoji kolona, kaip kartais tenka išgirsti sakant.

Tačiau yra ir kitokių. Pavyzdžiui, mūsų metropolitas Chrizostomas ne kartą per pamaldas buvo užsipultas radikalių asmenų, kuriuos papiktino metropolito žodžiai apie „naujuosius, sovietinio laikotarpio kankinius“. Esą užsipuolama „mūsų valstybė“, kurios, beje, jau nebėra. Taigi, yra ir tokių. Du žmones už tai teko atskirti nuo Bažnyčios, ekskomunikuoti. Buvo net pasikėsinta į metropolitą.

Aš pats esu lietuvis, bet man garbė priklausyti rusų Ortodoksų Bažnyčiai, nes tai tikrai yra XX amžiaus kankinių Bažnyčia, kuri nepasidavė.

Kita vertus, norime priklausyti ir šitai kultūrai, Lietuvai. Norime lietuviškai melstis. Jau yra narių, kurie nemoka rusiškai net pasisveikinti. Pavyzdžiui, teko sutikti rusę moterį iš Prienų rajono, kuri užaugo vaikų namuose, sukūrė lietuvišką šeimą, bet jaučiasi esanti ortodoksė. Visą gyvenimą lankėsi katalikų bažnyčioje, bet niekada nepriėmė komunijos, „nes dar negalima“, – sako ji. Nuvažiuodavo kartais į Kauną, bet ten rusiškai menkai ką tesuprato. Kaip ji džiaugėsi sužinojusi, kad Vilniuje vyksta pamaldos lietuvių kalba. Ir tai pirmą kartą per visą 700 metų Bažnyčios gyvavimo Lietuvoje istoriją.

Neretai žmonės painioja ortodoksus su sentikiais.

Sentikiai yra ortodoksų atšaka, kuri nepriėmė metropolito Nikono įvestų reformų. Lietuvoje formaliai mūsų yra 53 parapijos, o sentikių – 56. Žinoma, kai kurios jų yra apytuštės. Tačiau jie yra labai sąžiningi: suprasdami, kad neturi kunigų, neturi apaštalinės sukcesijos, jie ir nebando Mišių aukoti. Rengia pamaldas, gieda psalmes, bet komuniją priima tik dvasiškai.

Kita sentikių dalis išlaikė savo Vyskupijos struktūrą, su jais mėginama palaikyti tam tikrą dialogą.

Tačiau yra tokių sentikių parapijų Rusijoje, kurios pasiprašė skirti jiems kunigų iš mūsų, su sąlyga, kad joms būtų leista išlaikyti senąsias tradicines apeigas. 1970 metais Vyskupų susirinkimas atšaukė visas sentikiams skirtas anatemas – atskyrimą nuo Bažnyčios. Buvo paskelbta, kad tiek vienos, tiek kitos formos apeigos yra vienodai išganingos, nes ne apeigos – esmė. Jiems kunigus šventina mūsų vyskupai iš jų bendruomenės pasiūlytų kandidatų, kurie ir mokosi mūsų seminarijose. Kitais klausimais šios sentikių parapijos tvarkosi visiškai savarankiškai.

Deja, iš pradžių nebuvo išvengta persekiojimų, kurie privertė daugelį sentikių bėgti ir ieškoti prieglobsčio taip pat ir Lietuvoje. Dėl to čia ilgą laiką buvo gana gausi sentikių bendruomenė.

Kas svarbaus įvyko Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios gyvenime per pastaruosius metus? Kokie artimiausi planai katechizacijos, evangelizacijos, sielovados srityse?

Mūsų bendruomenė niekada nebus didelė, juk Lietuva – katalikiškas kraštas, tačiau per du pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius turėjome galimybę stipriai atnaujinti Bažnyčios gyvenimą. Tai priklauso ir nuo Lietuvos valstybės pozicijos, kurią mes su dėkingumu priėmėme. Galėjome įsteigti sekmadienines mokyklas ir labai jomis džiaugiamės. Džiaugiamės ne todėl, kad ateina daugiau parapijiečių, bet todėl, kad ateina sąmoningi, apsisprendę žmonės. Ateina gana daug jaunimo. Atnaujinta Lietuvos stačiatikių brolija organizuoja susitikimus jaunimui, vaikams. Per vasaros stovyklas apie 300-400 vaikų iš visos Lietuvos gali pailsėti, padirbėti, pabūti kartu. Stovyklaujama parapijose, gamtoje. Ten kartu meldžiamasi, vyksta paskaitos, žaidimai...

Atvažiuoja ne tik tikinčių parapijiečių vaikų, bet ir tų, kurie nori kai ką daugiau sužinoti. Negalime dar sakyti, kad esame išsiugdę naują kartą, bet kai kas tikrai jau yra padaryta. Viskas vyksta daugiau nei 10 metų, tad dabar tas jaunimas jau sukūręs savo šeimas ir yra netoli nuo Bažnyčios.

Iki karo Lietuvoje buvo apie 30 000 tikinčiųjų, dabar apie 140 000. Gimusiųjų čia nėra daug, dauguma atvažiavusiųjų, vadinasi, jie nebuvo tikintys – tik formaliai krikštyti.

Šiuo metu nemažai tokių žmonių grįžta į Bažnyčią per savo vaikus ir anūkus – tad būtina misionieriška veikla. Mums dar trūksta kadrų, bet labai stengiamės daryti viską, kas įmanoma.

Buvo didelis įvykis, kai ne tik dalis didesnių parapijų galėjo sau leisti turėti savo informacinį lapelį, bet galėjome Lietuvoje visos šalies mastu leisti Brolijos leidinį „Vstrečia“ (Susitikimas). Pagrindinė jo redakcija įsikūrusi Kaune. Apie 20–30 puslapių leidinys jau treti metai kas mėnesį platinamas parapijose. Leidžiamas rusų kalba, bet kuris laikas įdedame ir lietuviškų įdėklų. Mums tai didžiulis laimėjimas, kuriuo labai didžiuojamės.

Per tuos 19 metų pastatytos kelios naujos cerkvės. Pavyzdžiui, Palangoje niekada anksčiau jos nebuvo, o bendruomenė labai nemaža. Kita – Šalčininkuose, dvi – Visagine.

Beveik visos parapijos šalyje sugebėjo atnaujinti savo maldos namus, kiek galėjo.

Kitas svarbus dalykas, apie kurį jau užsiminiau: pirmą kartą istorijoje pavyko išsiversti į lietuvių kalbą pamaldų liturgiją. Čia mums padėjo ir kun. Laimonas Nedveckas, kuris redagavo vertimą. Jam esame labai dėkingi.

Lietuviškai kalbančių tikinčiųjų tarp ortodoksų buvo visada. Net ir tarpukariu iš 30 000 tikinčiųjų apie 1200 žmonių kalbėjo lietuviškai – tai nemažas procentas. Dabar jų daug mažiau, tad svarbu jiems padėti labiau integruotis į lietuvišką kultūrą.

Per visą Lietuvos istoriją, kai ji buvo didelė ir galinga valstybė, nemaža dalis kunigaikščių buvo ortodoksai, kadangi didžiojo kunigaikščio buvo išsiųsti į slaviškas žemes, kurios jau buvo pakrikštytos. Tai gal buvo ne tikėjimo, bet politinio pragmatizmo aktas – tuomet buvo skirstoma ne pagal tautybę, o pagal tikėjimą. Istorikai priskaičiuoja, jog būta net apie 50 lietuvių kunigaikščių ortodoksų. Taigi, net tada lietuviškų pamaldų nebuvo, o dabar lietuviškos pamaldos mums – didelė Dievo dovana.

Labai plečiame misionierišką veiklą. Sovietmečiu buvome labai atskirti nuo tikinčiųjų. Į Lietuvą buvo siunčiamas ne bet kas, o tik patikrinti, savi žmonės, turintys aiškią sovietinę pakraipą. Dabar jie grįžta prie savo šaknų, ima suprasti, kas jie yra, neretai labiau susipratusių vaikų, anūkų dėka.

Koks pagrindinis būdas prie jų prieiti, užkalbinti?

Įvairiais būdais stengiamės su žmonėmis susitikti. Pavyzdžiui, jau daugiau nei dešimtį metų per Kalėdas ir Velykas Rusų dramos teatre savo lėšomis organizuojame spektaklius. Atvyksta šeimos su vaikais – tai jau gera proga pabendrauti. Be to, sekmadieninės mokyklos skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, Vilniuje vyksta įvairūs kursai, Šventosios Dvasios vienuolyne – Šventojo Rašto skaitymo būreliai.

Dar neturime galimybės leisti gerą laikraštį, žurnalą ar rengti televizijos laidą. Tačiau yra interneto puslapis (www.orthodoxy.lt), žinoma, rusų kalba, nes dauguma tikinčiųjų – rusakalbiai. Bažnyčia jiems padeda išsaugoti savo kultūrą ir tai, manau, yra gerai. Lankomės mokyklose, ten rengiame kultūrinius vakarus.

Visoje mūsų vyskupijoje, neskaitant vienuolyno ir ten dirbančių kunigų, yra tik apie 40 dvasininkų. Tai labai nedaug. O sąmoningų pasauliečių dar reikia išsiugdyti. Vienuolyne pradėjo veikti jaunimo bendrabutis, kuriame gali apsigyventi iš kitų Lietuvos miestų atvykę jaunuoliai. Šiais metais jame apsistojo jau apie 20 studentų. Jaunuoliai niekaip mums neįsipareigoja, bet, savaime aišku, kad mažų mažiausiai  nebijos Bažnyčios, pabuvę tokioje aplinkoje, jie artimiau susipažįsta su krikščionybe. Yra tokių, kurie mielai dalyvauja švenčiant liturgiją, Bažnyčios gyvenime. Vėliau jie bus mūsų atrama.

Kalbėjosi S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt