Žygimantas Augustinas. „Jaunasis karalius Tutankhamun bando išardyti Horo motociklą“

Akivaizdu, kad jaunesnės kartos (g. 1973) pastarojo meto tapybos žvaigždė Žygimantas Augustinas ne mažiau negu dailės subtilybes suvokia žmonių – ypač tų, kurie vėliau formuos nuomonę apie jį kaip žvaigždę – psichologiją. Paroda „Ekstremalus sportas“ parengta taip, kad neturėtų priešų – vien draugus, gerbėjus, palaikytojus, šlovintojus – kad būtų visuotinai adoruojama ir liaupsinama. Iš anksto užbėgdamas už akių viskam, kas galėtų pabaidyti net itin jautrų stebėtoją, Ž. Augustinas neabejotinai užsitarnauja pagarbos kaip toliaregis, įžvalgus, toli žengsiantis viešųjų ryšių specialistas. (Beje, tai nėra paniekinamas ar menkinamasis apibūdinimas – verslo vadybininko ir „piarščiko“ sugebėjimai menininkui išties nepakenkia, greičiau priešingai.) Tiek borchesiškos fikcijos (pvz., paveikslų serijos „Hrönir #1-5“ idėja autoriui kilo skaitant Jorge’o Luiso Borgeso apsakymą „Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“, paroda „Žmogus kūnas: ženklas ir peizažas“), tiek kitos mistifikacijos buvo ir bus populiarios tarp viduriniojo sluoksnio intelektualų, snobų – pagrindinių parodų lankytojų, taip pat kritikų, kuriuos ypač jaudina visa, kas manieringa, elegantiška, rafinuota ir, deja, narciziška, prabangu (kad ir kaip toks intelektualas dievagotųsi visų pirma trokštąs sielos maisto, jį lengvai galima nupirkti primityviais blizgučiais), kaip ekstremalus sportas ir jį lydintis liguistas ažiotažas bus visuomet populiarus tarp prasisiekėlių, karjeristų, raumeningų bukapročių ir turčių.

Ž. Augustino sumanyta parodos koncepcija įkūnija tai, kas patrauklu abiem šioms vartotojų kategorijoms – vienus pavadinkime „paveikslų pirkėjais“, kitus – „paveikslų stūmėjais“. „Pusintiligenčius“ ir meno kritiką sužavės žaismė, elegancija, su kuria Augustinas įgyvendina savo sumanymą, autoriaus erudicija, geros manieros, arogancija, o kultūros visiškai nesužalotus organizmus gali stipriai jaudinti prabangos, lyderystės, seksualumo iliuzija, primityviai užkoduota pačioje ekstremalaus sporto, kasmet beprasmiškai pražudančio šimtus žmonių, sąvokoje, nors dailininkas – mažai tikėtina, tačiau įmanoma – galbūt slapčia šaiposi iš desperatiško nevykėlių noro lyderiauti. (Bent sociologai tvirtina, kad dauguma ekstremalaus sporto šakų kilo iš kai kurių kultūrų ritualinių papročių. Ten žmogus, įrodęs savo drąsą, gentyje turi didžiausią autoritetą. To paties tikslo siekia ir ekstremalai, kurie didelės rizikos kaina pelno autoritetą mažame žmonių būrelyje. Žinoma, apie tokią „lyderystę“ taip pat slapčia svajoja dauguma ekstremalaus sporto gerbėjų.) Čia, pavyzdžiui, galima pamatyti preciziškai ir neabejotinai talentingai nutapytą riedlentininką arba gėrėtis „Egipto papirusu“, paveikslu „Jaunasis karalius Tutankhamun bando išardyti Horo motociklą“... Ne, tai ne kliedesys – tiksliau, kliedesys, nepriskirtinas šio straipsnio autoriui: Ž. Augustinas tariamai rimtai kuria fiktyvią naujųjų laikų prasisiekėlių pramogos – ekstremalaus sporto – pseudoistoriją, nutęsdamas ją iki pat rūsčių Egipto faraonų laikų. Pažymima, esą „Ekstremalus sportas 3000“ skirta Ekstremalaus Sporto vardo 3000-osioms pseudometinėms paminėti. Parodos metu galima įsigyti šiai fiktyviai sukakčiai skirtų suvenyrų.

„Ekstremalus sportas kaip reiškinys egzistuoja jau daugybę amžių. Tačiau dar neseniai buvo manoma, jog dabar populiarios moto sporto, jėgos aitvarų, burlenčių sporto šakos atsirado tik XX amžiuje. Pastarųjų metų istoriniai ir moksliniai atradimai akivaizdžiai atskleidžia šių sporto šakų pradžią gilioje senovėje. Šiais metais sukanka 3000 metų, kai pirmą kartą Senovės Egipte buvo paminėta Ekstremalaus sporto sąvoka. Šioje jubiliejinėje parodoje bus rodomi meno kūriniai, pakeitę žmonijos suvokimą apie kai kurių sporto šakų istoriją. Parodoje galėsite pamatyti Senovės Egipto papirusus, Renesansinę, Barokinę ir šiuolaikinę tapybą, vaizduojančią sportininkus ekstremalus ir jų įrangą“, – rašoma informaciniame pranešime. Be abejo, personalinei parodai pritaikyti apžvalginės parodos modelį – sąmojinga ir žaisminga, tačiau vaikštant po ją anksčiau ar vėliau vis tiek kyla dilema: ar visa tai ironiška, ar tik juokinga. Ar tai satyra, demaskavimas, ar taktiška saloninė blevyzga, kurią pagal etiketo taisykles būtina palydėti juoku? Jeigu pranešime, sakykime, būtų paminėta, jog Ž. Augustinas yra užkietėjęs banglentininkas ar parašiutininkas – iš kur, po velnių, man žinoti? – būtų galima manyti, jog čia ta pati sveika autoironija (nors ir su narcisizmo prieskoniu), kurią autorius demonstruodavo savo ankstesniojoje kūryboje, tačiau apie šitai neužsimenama nė žodžiu, taigi ir klausimas, kaip suvokti parodą, išlieka aktualus.

Viską (paradoksas) apsunkina tai, jog paroda „sugniaužta kaip kumštis“ – žinoma, kiekvieno meno kritiko akyse tai yra neginčijama vertybė, privalumas; bėda ta, kad tobulas, nedalomas koncepcijos ir realizacijos kūnas nesileidžia išskaidomas į sudedamąsias dalis. Jeigu pabandytume žvelgti į kiekvieną paveikslą atskirai kaip į meno kūrinį, patirtume begalę keblumų, visų pirma todėl, kad nei motociklą ardantis Tutanchamonas, nei žavus banglentininko judesys, nei olandiška maniera nutapyti natiurmortai, kuriuose vietoj vaisių vaizduojamas ekstremalaus sporto inventorius (!), nesako mums nieko daugiau negu tai, kad autorius moka žavingai „išsikalinėti“ ir yra vienas stipriausių piešėjų Lietuvoje. Bet kuris darbas – nors puikiai, profesionaliai, žaviai nutapytas, užbaigtas – atmetus klastingąją ekstremalaus sporto koncepciją, yra beprasmis ir, deja, nejuokingas. Paroda egzistuoja, o pavieniai darbai – ne. Ką daryti? Juoktis, liūdėti ar toliau desperatiškai ieškoti ironijos krislo? Nežinau.

Beje, užmiršau pasakyti – aš juk neturiu humoro jausmo.

***

Apie autorių: Ž. Augustinas gimė Vilniuje 1973 m. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje, 1998 m. gavo magistro diplomą, 2008 m. apsigynė licenciato laipsnį. Tapybą studijavo Florencijos meno akademijoje (2001 m.) ir Niujorko meno studentų lygoje (2003-2004 m.). Yra pelnęs nemažai apdovanojimų, tarp jų – BP portreto apdovanojimą Londono nacionalinėje galerijoje 2002 m., Elizabeth Greenshield stipendiją 2002 m., prizą už geriausią debiutą Lietuvos profesionaliajame mene 2005 m., Lietuvos kultūros ministerijos stipendijas 2003 ir 2008 m. Nuo 1999 m. intensyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Yra surengęs 9 personalines parodas.