Medinės architektūros gausa Vilniuje išties ypatingai nuteikia ją atrandantįjį. Užeini visai į šalia centro esantį Žvėryną, o tarp tarpukario mūrinukų bei šiuolaikinių pastatų netikėtai išdygsta medinė vila ar kiek paprastesnis medinis namukas, ar netgi visa vien medinukais pasipuošusi gatvė. Nuostabiai paprasti, bet ir puošnūs tie mediniai namai, išsiskiriantys ir unikalūs, bet sykiu ir nepastebimi, ar tiksliau - nerėžiantys akies vadinamuoju „originalumu”, kurio šiandien taip dažnai siekia ne vienas architektas ar menininkas. Medinis Žvėrynas jaukiai patraukia akį. Galbūt kai kas čia ir paprieštarautų, nurodytų apgriuvusias ir sutrešusias lūšnas, jų nepatogumus ar pan. Ir vis dėlto gerai prižiūrimas medinis pastatas gali tverti ne ką trumpiau nei kad mūrinis, o sutrešusi lūšna – atgyti. Neseniai nustebino vienos penkerių metų mergaitės, draugės dukters, kartu su mama bevaikštinėjančios po Žvėryną pasakymas: „Mama, neskubėk, pastovėkim, pafotografuokim akimis šį namuką.“ Vaikai neretai yra itin jautrūs grožiui, ypač tie, kurie dažnai būna gamtoje, pilnoje kūrybos šedevrų. O medinės architektūros ir gamtos ryšys yra akivaizdus ir nepaneigiamas.

Ne vienas meno istorikas, architektas, menininkas medinį Vilniaus veidą mano esant ypač savita bei unikalia vertybe. Ir ne tik Vilnius, bet ir kiti didieji bei mažesni Lietuvos miestai dar puošiasi mediniais pastatais. Medinukų kvartalai Lietuvos miestuose yra viena iš urbanistinių vertybių, leidžiančių „skaityti“ miesto istoriją. Vakarų Europa medinių miestų kvartalų neteko XVIII-XIX a. sparčiai vystantis pramonei. Nors, pavyzdžiui, Šiaurės Europoje medinių kvartalų miestuose ganėtinai gausu. Vienas jų – gerai pažįstamas medinis Brygenas, Bergeno senamiesčio dalis bei centrinės Norvegijos kalnakasių miestas Roros.

Vilniaus miesto centrinės dalies medinės architektūros paveldą sudaro apie 2000 daugiausia gyvenamųjų (97 proc.) XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje suręstų tradicinių formų ir profesionaliosios architektūros formas atkartojančių pastatų. Yra keturios didelės teritorijos, kur dominuoja medinė architektūra (daugiau kaip 75 proc.) - Žvėrynas, Šnipiškės, Markučiai, Naujininkai. (pav.1, pav.2, pav.3) Be to dar esama dvylika mažesnių teritorinių vienetų bei pavienių pastatų[1].

Žvėryno vietovė yra geriausiai kompleksiškai išlikusio XX a. pr. originalios sodybinio tipo profesionalios mažaaukštės medinės architektūros rajono dalis. Žvėryno urbanistinės vietovės (medinės architektūros paveldo objektų komplekso) teritorija yra tarp Latvių, Birutės, Traidenio, Maloniosios, Upės gatvių ir sudaro didžiąją dalį vietinės reikšmės urbanistikos paminklo UV 70 teritorijos. (pav.1, pav.2, pav. 3)

Tad Žvėryno medinė architektūra (kartu su kita šioje teritorijoje esančia architektūra) yra nedalomas urbanistinis vienetas, o kultūros vertybių registre įrašyti ne tik pavieniai pastatai, bet ir visas urbanistinis kompleksas. Tai iš ties svarbu, nes dažnai saugome atskirus pastatus ar meno kūrinius, kurie netekę savo aplinkos praranda dalį vertybių.

Vilniaus miesto žemėlapis: centrinė dalis bei istoriniai priemiesčiai

Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa. Pažymėtos pagrindinės medinės architektūros zonos. Rožine spalva pažymėtos Žvėryno bei Šnipiškių saugomos urbanistinės vietovės

Žvėryno žemėlapis

Medinės Žvėryno architektūros reikšmingumą ir vertingumą tvirtina ne tik meno istorikai, architektai, bet ir už kultūros paveldo išsaugojimą atsakingos institucijos: 108 iš 439 medinių Žvėryno pastatų yra kultūros vertybių registre. Svarbus jau minėtas paties Žvėryno kaip urbanistinio ansamblio įregistravimas. Pažymėtina, kad pavienių pastatų registravimas - tebevykstantis procesas. Remiantis 1990 metų Vilniaus Gedimino technikos universiteto bei Paminklų restauravimo instituto tyrimo duomenimis, daugiau nei 80% saugomų medinių pastatų yra itin prastos būklės, kuriems būtinas skubus remontas. Šiandien didžiumos šių statinių padėtis ne ką geresnė.

Siekdama sustabdyti medinio paveldo nykimą, Kultūros paveldo komisija išleido sprendimus „Dėl Lietuvos medinio kultūros paveldo išsaugojimo” (2002, 2006). Svarbus yra Vilniaus miesto tarybos sprendimas „Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa“ (2006). Nepaisant šių dokumentų bei vertingų pastatų registravimo fakto, medinis Žvėryno (ir kitų Vilniaus priemiesčių) veidas sparčiai nyksta. Kyla keletas klausimų: kodėl nyksta šis savitas ir unikalus paveldas? Kodėl jis yra ignoruojamas? Kaip jį išsaugoti? Siekiant išsaugoti paveldą, šiuo atveju – Žvėryno medinį paveldą – pateikiant siūlymus jo apsaugai, sprendžiant egzistuojančias problemas pirmiausia būtina išsiaiškinti ir įvardyti jo vertes. Čia kyla dar keletas klausimų: ką turėtume išsaugoti ir kodėl turėtume tai saugoti? Kodėl ir kuo šis paveldas yra svarbus ir reikšmingas? Kokios yra šio paveldo vertės?

Žvėryno medinės architektūros vertės

Akivaizdu, kad medinė Žvėryno architektūra nėra pakankamai įvertinta. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų istorinių Vilniaus priemiesčių medinės architektūros kompleksus. Tai viena iš  pagrindinių medinės architektūros nykimo – o kartais netgi tyčinio naikinimo – priežasčių. Pažvelkime į šio paveldo vertes keletu aspektų: kaip kultūrinis šio paveldo reikšmingumas yra apibrėžiamas paveldosaugos dokumentuose? Kaip medinį Žvėryno paveldą vertina (ar išties vertina?) vilniečiai bei Žvėryno gyventojai? Medinės Žvėryno architektūros verčių analizė.

Medinio paveldo apsaugai skirtų dokumentų apžvalga

Vadinamieji „oficialūs” paveldo įvertinimai – tai institucijų, atsakingų už paveldą, veiksmai, kurių medžiaginė išraiška yra įstatyminių dokumentų leidyba bei veiksmingas jų įgyvendinimas. Įstatymų bazės, skirtos specialiai mediniam Lietuvos paveldui ar Vilniaus miesto medinei architektūrai, nėra. Tačiau yra paskelbti du Lietuvos valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimai dėl Lietuvos medinio paveldo išsaugojimo (2002, 2006). Svarbu pažymėti, kad Komisijos sprendimai yra patariamojo bei siūlomojo pobūdžio[2], tačiau neturi jokios juridinės galios.

Pastebėtina, kad patariamojo pobūdžio dokumentuose Paveldosaugos komisija atkreipia dėmesį į šio paveldo verčių suvokimo svarbą, konstatuodama, kad atsakingos už kultūros paveldo apsaugą žinybos „neatskleidžia medinio Lietuvos paveldo tikrosios vertės Lietuvos teritorijos apgyvendinimo ir agrarinei raidai pažinti.“ Todėl šiuo dokumentu Komisija įpareigoja Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentą bei Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos apsaugos ministerijos „parengti verčių nustatymo kriterijus medinio kultūros paveldo objektams, atsižvelgiant į jų vertę Lietuvos apgyvendinimo proceso, agrarinės ir etninės kultūros raidos pažinimui ir jų tąsai, bei tokio paveldo išsaugojimui užtikrinančius reglamentus.“ (2002)

Antruoju sprendimu dėl Medinio Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo Paveldosaugos komisija tvirtina, „kad Lietuvos medinio kultūros paveldo būklė nuolat blogėja, o valstybėje nesiimama reikiamų priemonių problemoms spręsti.“ (2006) Dokumente pateikiamos gan vertingos rekomendacijos: amatų atgaivinimo programos parengimas (2.3), medinio kultūros paveldo tyrimų, konservavimo, restauravimo bei renovavimo rekomendacijų parengimas (3.2), kompensavimas už kokybiškai atliktus medinio paveldo tvarkybos darbus (3.3) ir kt.


Būtina atkreipti dėmesį į „Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programą“, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. Programoje teigiama, kad Vilniaus miesto medinės architektūros paveldas yra vertinga sudėtinė miesto užstatymo ir Lietuvos architektūrinio paveldo dalis bei europinė vertybė[3]. Ši programa yra sudėtinė Vilniaus miesto Strateginio plano (2002-2011) dalis. Kaip šio plano dalis ji yra skirta jo pirmojo prioriteto „Vilniaus miesto tarptautinio konkurencingumo didinimas“ tikslams – „pagerinti Vilniaus miesto urbanistinį ir architektūrinį įvaizdį“ (1.3) bei „išryškinti ir plačiau panaudoti Vilniaus kultūrinį ir gamtinį savitumą“ (1.4) - įgyvendinti.

Konkretūs Programos tikslai pabrėžia medinės Vilniaus architektūros ištyrimo svarbą, metodų ir priemonių šio paveldo nykimui sustabdyti nustatymą. Programa taip pat siekiama atkreipti institucijų dėmesį į medinės architektūros vertes bei įtraukti visuomenę į šio paveldo išsaugojimo procesą[4].

Svarbu pažymėti, kad Programa pabrėžiamas Vilniaus medinių priemiesčių savitumas bei įvairovė: urbanistinės vietovės (Žvėrynas ir Šnipiškės) ir statinių kompleksai (grupės) yra skirtingų dydžių ir charakterio urbanistiniai dariniai. Todėl svarbu kiekvienam priemiesčiui parengti specialius planus, atsižvelgiant į jų medinio paveldo išskirtines vertes bei numatant apsaugos tikslus bei saugojimo režimus[5].

Tai vienintelis Programos tvirtinimas apie medinės Vilniaus architektūros reikšmingumą. Šio paveldo unikalumas ir savitumas teikia jam reikšmingumą, kuriame glūdi šio paveldo vertės. Kaip matyti, Programoje nesileidžiama analizuoti medinės architektūros verčių.

Minėtuose patariamojo pobūdžio dokumentuose yra užsimenama apie svarbą įvardinti medinio Vilniaus paveldo vertes, tačiau paveldo išsaugojimui būtina detaliai atskleisti jo reikšmingumą bei vertes.

Pastatų savininkų požiūris į medinį Žvėryno paveldą

Deja, dauguma medinių Žvėryno pastatų savininkų nevertina šio paveldo. Dominuoja nuostata, kad medinis pastatas yra nepakankamai tvirtas, neilgalaikis, nepatogus ir nemodernus bei neprestižinis.

Viena svarbesnių nuvertinimo ir nevertinimo priežasčių – medinių pastatų gyventojų specifiškumas bei abejingumas šiam paveldui. Deja, po Antrojo pasaulinio karo dauguma šių namų neteko savo tikrųjų šeimininkų. Antrojoje XX amžiaus pusėje medinukus paveldėjo neturtingiausia, dažnai į visuomenės pakraščius nustumta socialinė grupė. Pastatai kūrenami anglimi, juose nėra patogumų. Šie faktai suformavo neigiamą požiūrį į medinius statinius: tai atgyvenę, nepatogūs ir netinkami gyvenimui būstai.[6]

Žvėryno medinės architektūros verčių analizė

Žvėryno medinės architektūros verčių įvardijimas bei analizė padės atsakyti į klausimus: kodėl ši architektūra turėtų būti išsaugota? Kodėl ji yra vertinga ir kam ji yra vertinga bei svarbi?

Burra chartija (1999)[7], ypač atkreipia dėmesį į paveldo reikšmingumą ir vertes bei yra pagrindinis šaltinis kategorizuojant vertes. Šiame tyrime išskirtinos šios medinio paveldo vertės: istorinė, estetinė ar meno (architektūrinė), socialinė bei mokslinė.

Istorinės vertės

- XIX amžiaus pab. – XX amžiaus pr. Žvėrynas su savo medinėmis vilomis, tavernomis bei kurhauzais buvo žymus kurortinis, poilsiui skirtas priemiestis.

- Medinė Žvėryno architektūra iš dalies išlaikė XIX a. pab. – XX a. pr. suformuotą miesto peizažą.

- Medinė architektūra byloja apie urbanistinės kultūros tradicijas, kurios iki šiol nėra pakankamai įvertintos. Medinė architektūra dažnai suvokiama kaip kaimo kultūros fenomenas bei kaimo tradicijų liekana. Tačiau tai tik vienpusis ir neišsamus požiūris. Medinė Žvėryno architektūra byloja apie savitą miestiečių gyvenimo būdą, lėtą prabėgusių dienų ritmą bei harmoningą žmogaus, gamtos ir architektūros simbiozę.

- Medinė architektūra buvo išskirtinis Vilniaus miesto (bei kitų Lietuvos miestų) bruožas iki XX amžiaus vidurio.

Gyvenamasis dvarelio tipo namas, pastatytas 1920. Pagrindinį įėjimą išryškina frontonas su kolonomis. Saugomas.

Estetinės ar meno (architektūrinės) vertės

Pažymėtina, kad saugomų paveldo objektų registre minima architektūrinė medinių Žvėryno pastatų vertė.[8] Tai vienintelė registre aptinkama nuoroda į šio paveldo vertes.

- Žvėrynas buvo gražiausias medinių vilų priemiestis, ypač mėgstamas vilniečių. Ir šiandien čia tebejuntamas praėjusių dienų žavesys.

- Medinė architektūra sykiu su gamtos vietomis yra svarbi miesto peizažo dalis. Gamtos bei architektūros simbiozė būdinga ir kitoms Vilniaus miesto dalims.

- Medinė architektūra reprezentuoja skirtingus architektūros stilius: nemaža dalis lietuviškų kaimo vasarnamių, puoštų liaudiška kiaurapjūvio ornamentika, buvo paveikta rusiško liaudies stiliaus, išplitusio XIX amžiaus pabaigoje. Medinė Žvėryno architektūra taip pat įsisavino madingus art nuveau bruožus bei Zakopanės stiliaus, populiaraus to meto Lenkijoje, detales. Zakopanės stiliaus dvarelių architektūra būdinga tik Vilniaus kraštui. XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje, kaip ir visoje Europoje, buvo žinomas bei madingas vadinamasis šveicariškasis architektūros stilius. Šio stiliaus statiniai pasižymi sudėtinga stogo forma, architektūrinių elementų gausa, tūriniais švieslangiais, bokšteliais, atviromis erdvėmis bei terasomis ir gausia ažūrine puošyba.

Vytauto g. 49. Saugomas pastatas. Šiame name atpažįstama rusiškam stiliui charateringa stoglangių forma bei pagal šveicarišką stilių suprojektuota įstrižų gembių kompozicija ir daugiakampio bokštelio formos veranda. Matyti kai kurių langų dalijimas smulkiais lenktų formų segmentais, būdingas XX a. pr. moderno stiliui.[9]

Vytauto g. 27. Saugomas pastatas. Buvęs vasarnamis. Pastatytas 1901-1911. Čia atpažįstamos šveicariško stiliaus terasos bei rusiškam stiliui būdinga langų rėmų puošyba.

Žvėryne aptinkame ir daug retesnių stilių medinių statinių. Šis gyvenamasis namas pasižymi rytietiškais, vadinamaisiais Mauritaniškojo stiliaus motyvais: verandą puošia arklio pasagos formos arkučių dekoras bei ažūrinė ornamentika. Poškos 61. Saugomas pastatas. Pastatytas 1901.

Akivaizdu, kad mediniai Vilniaus pastatai, pasižymintys įvairių stilių tarpusavy susipynusiais bruožais – baltiškojo, lenkiško Zakopanės, šveicariškojo, rusiškojo bei moderno – yra puikus to meto profesionaliosios architektūros pavyzdys.

Šis Zakopanės dvarelio tipo pastatas buvo pastatytas 1916-1920 m. Tarpukario laikotarpio namuose dažnai dominavo taikomoji puošyba. Kadangi Vilnius ir Vilniaus kraštas tuo metu priklausė Lenkijai, populiari Zakopanės stiliaus architektūra paplito ir Žvėryne. Pastatų fasadams būdinga simetriška bei griežta kompozicija. Frontonas su kolonomis paryškina pagrindinį įėjimą. Birutės g. 40. Saugomas pastatas.

Šių namų puošyboje atpažįstamos liaudies architektūrai būdingos detalės. Iš kairės į dešinę: Vytauto g. 34/Treniotos g. 1. Pastatytas 1901 m.

Vytauto g. 61. Saugomas pastatas. Pastatytas 1910 m.

Šių namų langų puošyboje matyti moderno stiliui būdingos detalės – spalvotų stikliukų dekoracijos bei langų dalijimas lenktais segmentais.

Socialinės vertės

Medinis Žvėrynas yra labai savitas ir išskirtinis reiškinys tiek Vilniaus, tiek Lietuvos kontekste. Šis Vilniaus priemiestis yra svarbus Žvėryno bendruomenės tapatybės elementas. Kai kurie medinukai tebėra senųjų jų savininkų nuosavybė, kuriems ypač rūpi medinio Žvėryno bei jo žaliųjų erdvių išsaugojimas. Žvėryno bendruomenė yra gan aktyvi, o kultūros paveldo išsaugojimas yra vienas jos rūpesčių.

Medinio Žvėryno architektūros paveldo nykimo priežastys

Pagrindinė medinės architektūros nykimo priežastis – gyvenimo būdo bei technologijų kaita. Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programoje (2006) išskiriami šie rizikos faktoriai: ideologiniai; teisiniai; socialiniai, ekonominiai; miesto plėtros.[10].

Ideologiniai veiksniai

Vyrauja neigiamas požiūris į medinį statinį kaip į nepakankamai prestižinį, tvirtą ir ilgaamžį; Medinės architektūros paveldo verčių bei reikšmingumo nesuvokimas; Gyvenimo kokybė dažnai siejama su modernia mūrine architektūra[11].

Šie veiksniai lemia medinių statinių naikinimą jų remonto bei restauravimo metu: mediniai namai yra perstatomi, nepaisant jų autentiškos formos, puošybos detalių; medinės sienos užmūrijamos plytomis ar padengiamos plastikinėmis lentomis, mediniai langų rėmai pakeičiami plastikiniais. Langai dažnai praranda nuostabius segmentinius padalijimus, pakeičiant juos vientisu stiklu. Įsidėmėtinas vieno architekto „išjaustas“ pastebėjimas apie tokius langus be padalijimų, aklus langus – jie tarsi tuščia akiduobė, išdurtos akys. Iš tiesų, labai nedaug Žvėryno medinukų yra tinkamai restauruoti, išsaugant jų autentišką struktūrą, formą, medžiagas bei detales.

Langų įvairovė. Vytauto g. 37/Pušų 9. Saugomas pastatas.

Plastikinių lentų apdailos bei „aklų langų“ „grožis“. Vytauto g. 37/Pušų g. 9. Saugomas pastatas.

Teisiniai veiksniai

Finansinės ir teisinės politikos medinės architektūros paveldo atžvilgiu nebuvimas, Kultūros paveldui skirtų įstatymų netobulumas.

Socialiniai, ekonominiai veiksniai

Spartus miesto augimas (urbanistinė miesto plėtra, žemės kainos kilimas, miestiečių pragyvenimo lygio kilimas bei neparengta paveldo apsaugos politika).Itin didelė medinio pastato restauravimo ir atkūrimo kaina, medžio restauracijos specialistų ir meistrų (dailidžių, stalių) trūkumas bei žemas profesinis lygis. Ypač sudėtinga restauruoti puošybos detales, kurių gausu Žvėryno mediniuose statiniuose. [12] Ypač didelės žemės kainos, lemiančios stambias investicijas, t. y. greitai atsiperkančią ir daugiaaukštę statybą. Žemo socialinio sluoksnio grupės (dažnai šios grupės - medinių statinių savininkai) sudaro sąlygas medinio paveldo nykimui.

Mediniai Žvėryno statiniai yra gan erdvūs, istoriškai priklausę vienam savininkui ir dažniausiai buvo nuomojami poilsiautojams. Dabar dauguma šių namų yra bendra kelių šeimų nuosavybė. Šis faktas lemia nesusišnekėjimą tarp savininkų, todėl dažnai nukenčia pastato vieningumas: ne vienas Žvėryno medinukas skirtingomis spalvomis padalytas į atskiras dalis; dažnai į gatvę ar kiemą žvelgia skirtingų formų bei spalvų langai, labiau prasigyvenę būtinai įsistato plastikinius ir neretai vientisus langus, kuriuos bent jau lengva nusivalyti. Pasitaiko, kad dalis pastato sienų „papuošiama“ plastikinėmis lentomis, paliekant kitą namo dalį su senosiomis, medinėmis. Namų durys taip pat išsiskiria spalvų bei formų įvairove.

Kolektyvinės nuosavybės rezultatas – lopiniuoti, primityviai „sudžiazuoti“ namų fasadai.

Nemaža dalis Žvėryno, taip pat ir kitų Vilniaus priemiesčių medinių namų (dalis jų - kultūros vertybių registre) yra apleisti. Žinoma, jie užima vertingus ir brangius žemės plotus mieste, todėl nė kiek nenuostabu, tik graudoka ir liūdna, kartkartėmis išvysti ar išgirsti naujienų apie sudegusius (sudegintus?) medinius namus įvairiuose Vilniaus priemiesčiuose. Žinoma, kad žmonių sąmoningumas apie šio paveldo vertingumą neprabus per vieną dieną. Tokie procesai vyksta gan lėtai, o sąmoningumas ugdyti pradedamas dar vaikystėje. Nežinia, ar šio paveldo tyčinio naikinimo atveju pagelbėtų teisinės sankcijos, kurios, deja, yra labai ribotos, tačiau vėlgi – deja - kol kas tik jos ir belieka.

Apleistas pastatas. Sėlių g. 2/31. Pastatytas 1910 m. Saugomas pastatas.

Vietoj išvadų

Akivaizdu, kad medinis Žvėryno paveldas yra unikalus bei vertingas. Vis dėlto šis paveldas sparčiai nyksta. Viena svarbiausių nykimo priežasčių – šio paveldo verčių ir reikšmingumo nesuvokimas, savininkų, miesto plėtros vykdytojų nesąmoningumas (gali būti ir apsimestinis) bei paveldo specialistų neužtikrintumas, neapibrėžtumas – kodėl vis dėlto turėtume išsaugoti šiuos medinius pastatus?

Visų pirma svarbu patiems paveldo specialistams suvokti ir aiškiai įvardyti saugomų objektų, vietovių reikšmingumą bei vertes ir tokiu būdu sugebėti aiškiai ir įtikinamai atsakyti į savininkų bei kitų suinteresuotų asmenų išties paprastus, bet esminius ir dažnai pasitaikančius klausimus: kodėl šis pastatas yra saugomas; kaip ir kodėl turėčiau restauruoti šį statinį ir paisyti taisyklių, kurios riboja ir nėra parankios; ir pan. Veiksmingas paveldo specialistų ir paveldo savininkų bendradarbiavimas turėtų kelti savininkų pasididžiavimą turima nuosavybe.

Turint minty, jog medinio pastato restauravimas yra ganėtinai brangus ir sudėtingas procesas, turėtų būti realiai (ne vien popieriuje) susirūpinta medinio paveldo restauravimo finansavimo priemonėmis bei veiksmingos kultūros paveldui, išskirtinai ir mediniam, skirtos įstatyminės bazės sukūrimu.

Bernardinai.lt



[1]  Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr.  1-1117. Vilnius, 2006, balandžio 26, 3 d., 4.

[2]  Valstybinė kultūros paveldo komisija yra patariamasis organas Seimui, Vyriausybei, Kultūros ministerijai bei  Kultūros paveldo departamentui paveldo klausimais. Ji teikia paveldosauginės patirties ir tendencijų vertinimus, analizes, siūlymus. – NKVĮ, 5 str., 1.

[3]   Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa... 1 part, 2

[4]   Ibid, 2 d., 3.1 – 3.4

[5]   Ibid, 5 d., 15

[6]   Surgailis Andrius. Medinis Vilnius..., p. 13

[7]   Australijos ICOMOS chartija, ypač pabrėžia paveldo vertes bei reikšmingumą; taikoma Europos, JAV bei Kanados paveldosaugoje. The Australia ICOMOS charter (The Burra charter) for the Conservation of Places of Cultural Significance (1999). [Looked 2007 10 30]. Žiūrėta Internete: <http://www.icomos.org/australia/burra.html>

[8]   Kultūros paveldo registras – [žiūrėta 2007 11 12]. Žiūrėta Internete -  http:// www.heritage.lt/registras

[9]   Ptašek Marija. Medinė architektūra Vilniaus Žvėryno rajone // Medinė architektūra Lietuvoje, Vilnius, 2002

[10] Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr.  1-1117. Vilnius, 2006, balandžio 26, 3 dalis, 6.

[11] Filipavičienė Giedrė, Podžiukienė Dalė, Miknevičienė Giedrė-Eleonora. Vilniaus medinė architektūra. Apibūdinimas, išsaugojimo galimybės // Medinis Lietuvos paveldas. Mokslinė praktinė konferencija. Rumšiškės, 2006, p. 131-132

[12] Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa...