„Knyga yra namai rašytojo sukurtam žodžiui. Ji yra gera tuomet, kai pirmesnis yra jos autorius, o ne knygos kūrėjas“, – teigia dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Anot jos, kuriant namus rašytojo žodžiui svarbiausia surasti tinkamą raktą.

Knygos, skirtos suaugusiems apipavidalinimas, dailininkės nuomone, turi būti „kaip smulkaus mezgimo megztukas“, o vaikams – „stipresnės emocijos, stipresnės formos, kad iš karto patraukų akį“.

Papasakokite, nuo ko prasideda Jūsų darbas? Gaunate užsakymą, paimate knygos rankraštį ir... Kas tuomet? 

Būna dar ir taip, kad užsakymo nėra, bet galvoje jau turiu minčių, kaip būtų galima apipavidalinti knygą.

Kartais dalyvauji kokiame renginyje, kur skaitoma poezija, ir matai, kaip galėtų gimti vieno eilėraščio knyga. Tiesiog turi pagauti tekstas, turi suprasti, apie ką yra rašoma ir ne tik perskaityti, bet ir pajausti – tu tiesiog turi sukurti namus rašytojo sukurtam žodžiui.  

Turbūt vienokios knygos vaikams, kitokios – suaugusiesiems... Kaip Jūs pati įsivaizduojate, koks turi būti knygos meninis apipavidalinimas vaikams, ir koks – suaugusiems?  

Mano manymu, knyga suaugusiems ne visada įdomi vaikams, bet gerai sukurtos knygos vaikams, visada labai rūpės ir suaugusiam. Tai vienintelis skirtumas. Mažiems vaikam, vien tik tekstinės knygos, gali būti neįdomios.

Bet gali būti ir atvirkščiai – tai priklauso nuo to, kokia tai medžiaga – ar tekstinės knygos, albumai, ar vaizdinės knygos. Būna ir labai gražių istorinių medžiagų, kurias suaugęs gali pristatyti vaikui, apie jas papasakoti.

Jeigu kalbėti apie tekstą, tai, pirmiausia, knygelės vaikams yra rašomos didesniu šriftu. Svarbiausia yra perteikti vaikui knygos emociją. Kai kuri knygą suaugusiam, ta emocija yra santūresnė. Ji yra kaip smulkaus mezgimo mezginukas: iš mažesnių raidžių, subtilesnių teksto ir vaizdo santykių. O vaikams turi būti stipresnė emocija, stipresnės formos, kad jos iš karto patraukų akį.    

Kokiai knygai sukurti iliustraciją yra sudėtingiau – skirtai mažųjų, ar suaugusių auditorijai? Kuriai skaitytojų auditorijai skirtas knygas pati labiausiai mėgstate iliustruoti?  

Nežinau, ar tai yra sudėtinga. Kaip ir kiekviename darbe, tiek kuriant suaugusiems, tiek vaikams, svarbiausia surasti raktą. Sudėtinga galbūt yra to kelio ieškojimo metu, kol surandi raktą, kaip tai turėtų būti pateikta, kaip tai turėtų būti sukurta. Kai supranti, kad tai yra kelias, kaip reikėtų daryti knygą, to sudėtingumo nebelieka.

Aišku, vaikams reikia mokėti perskaityti charakterio emocijas, labai svarbu, kad veidai turėtų išraišką, bet lygiai taip pat gali žaisti ir dėmės, gali būti netgi abstrakčios kompozicijos, kurios vaikui irgi daug ką kalbės. Tai yra vaizdinė kalba, kuri yra lygiai taip pat skaitoma ir vaikų, ir suaugusių. Iš Holivudo atėjusi tendencija viską saldinti, kuo realistiškiau piešti, padiktavo madą, kad vaikas yra tas, kuriam viskas turi būti pateikta realistiškai ir tuo pat metu saldžiai.

Bet aš manau, kad taip tikrai neturėtų būti būtinybė. Pasižiūrėkite, kokie būdavo anksčiau žaislai vaikams, atsimenu, kaip mes vaikystėje žaidėme iš paprasčiausių skaidrių šiaudelėlių nupintomis įvairiausiomis formomis. Tai neturėjo nieko bendro neturėdavo su fotografiniu vaizdavimu.

Kartais imamasi fotografijos: daromi įvairiausi koliažai, kuriamos skulptūrinės kompozicijos ir jos fotografuojamos.

Sukurti knygą vaikui yra labai daug galimybių, tiktai tai priklauso nuo skiriamo laiko, nes dažnai būna, kad leidėjas pasako: „Yra mėnuo arba du mėnesiai, sukurkite iliustraciją vaikiškai knygelei“. Jeigu tu nori nulipdyti skulptūras, turi padaryti skulptūrines iliustracijas, padaryti žaislines lėles ir jas nufotografavus iliustruoti knygą – tam tiesiog neužtenka laiko.

Labai daug metų praėjo nuo to laiko, kai buvau prisėdusi prie iliustracijos, daugiau dirbu ties knygų apipavidalinimu, nes iliustravimui tiesiog nebeužtenka laiko. Bet namie turiu pluoštelį eskizų ir idėjų, kokias norėčiau sukurti knygeles vaikams. Tai būtų lavinamosios knygelės.

Man nėra skirtumo, kam kuriu – man tiesiog patinka kurti knygą, patinka ieškoti tų raktų. Man atrodo, kad aš net gal turiu tam silpnybę, nes jeigu pasiūlo padaryti kažkokį leidinį ir jis man tikrai yra labai įdomus, tai pasiimu daugiau darbų negu turiu valandų per parą ir paskui dirbu naktis, kad galėčiau įgyvendinti tuos savo sumanymus.  

Ar būna jūsų darbe neįmanomų dalykų? Idėjų, numanau gali gimti pačių netikėčiausių, o ar yra tokių – neįgyvendinamų?  

Taip, kadangi gyvename šalyje, kuri vis dar stojasi ant kojų. Aš manau, jeigu turėčiau galimybę dirbti Kinijoje ar Lietuvos leidykloje bendradarbiauti su šia šalimi, jeigu būtų galimybė dirbti pasauliniu mastu, tai daug idėjų, kurias dabar nėra galimybių realizuoti, būtų įgyvendintos  

Kaip tik per Vilnius knygų mugę pristatysiu prancūzės Marion Bataille knygelę abėcėlę. Tai buvo jos pirmas kūrybinis darbas, išgarsinęs ją.

Ir mes turime nemažai puikių projektų, bet tiesiog nėra galimybės jų įgyvendinti šiandieninėmis Lietuvos sąlygomis. Mūsų labai maža rinka, skaito tik ta viena kalba. Techniškai įgyvendini kai kurių dalykų neturime galimybių – mažas biudžetas, maži knygų tiražai. Užsienyje leidžiamos knygos tūkstantiniais tiražais, o pas mus dabar tiražai mažinami iki kelių šimtų.  

Galbūt yra tam tikri motyvai, kurie atsikartoja ir leidžia pažinti Jūsų ranką kiekvienoje pačios iliustruotoje knygoje? O gal yra priešingai – siekiate, kad kiekviena Jūsų iliustruota knyga nebūtų panaši į ankstesniąją?  

Aš manau, kad dailininkas, kuris kuria knygą, pirmiausia turi nutildyti save ir parodyti medžiagą, kurią jis nori pristatyti. Knyga yra gera tuomet kuomet pirmesnis yra autorius, o ne knygos kūrėjas.

Knygos kūrėjas yra lydintis asmuo. Jis, kaip motina, kuri vaikelį pagimdo, žino, kad jis jos, bet jos mažylis gyvena visai atskirą gyvenimą.

Dailininko darbas neturi tapti šešėliu, neturi tapti kažkokia stilistika, kuri pastoviai primintų, kad tai yra konkretaus dailininko darbas. Aišku niekur nepabėgsi nuo savo supratimo, skonio, ir tas skonis turbūt eina per visus leidinius, kuriuos apipavidalini, bet jį pajusti reikia labai subtiliai.

Dailininko darbas yra jaučiamas, atpažįstamas, bet jis neturi būti vedantis, rodantis. kad tai yra konkrečiai to dailininko sukurta knyga.

Kalbant apie iliustraciją yra kitaip – iliustracijoje išryškėja būtent dailininko individualybė.  

Kokia Jūsų, kaip knygų dailininkės, didžiausia svajonė ar ambicija? Galbūt yra knyga, prie kurios prisiliesti ypač norėtumėte? Kokia ji?  

Mano viena iš svajonių yra, kurią norėčiau, kad išgirstų visi mano kolegos. Labai norėtųsi kartu su visais Lietuvoje dirbančiais savo kolegomis sukurti kažką bendro – galbūt visiems kartu pabandyti sukurti vieną knygą su skirtingomis iliustracijomis.

Galbūt galėtumėte išskirti knygą, nuo kurios iliustracijų vaikystėje negalėdavote atplėšti akių pati? Taip pat gal galėtumėte išskirti kažkokią suaugusiems skirtą knygą, kurios apipavidalinimas Jums atrodo labiausiai harmoningas, išbaigtas  

Aš pamenu iš vaikystės (net nežinau kas iliustravo tą knygą) rašytojo Prano Mašioto kietais viršeliais iliustruotą. Atsimenu, kaip pati bandžiau perpiešti tas iliustracijas, pasižiūrėti, ar man gautųsi taip iliustruoti knygą, kaip pas dailininkas iliustravo ar nesigautų.

Buvo labai daug knygelių, kurios man patikdavo. Tai ir Leonardo Gutausko iliustruotos knygos, ir Birutė Žilytės, ir Algirdo Steponavičiaus iliustracijos.

O iš leidinių suaugusiems iliustratorių, aš labai žaviuosi čekų iliustratore Kveta Pacovska. Ji dirba su užsienio leidyklomis, nors pati gyvena Prahoje. Turiu didelę svajonę surengti jos sukurtų knygų, tapybos darbų parodą Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre arba Vilniaus knygų mugėje. Tikiuosi kada nors pavyks tą svajonę įgyvendinti.

Štai jūsų kolegė, dailininkė ir knygų iliustratorė Lina Dūdaitė neseniai prisipažino, kad būna, jog gauna užsakymą – ir knyga patinka, ir idėjų visokių gimsta, tačiau užsakovai pasiūlo tokius mažus pinigus, jog darbo tenka atsisakyti – nes išgyvenimui to pasiūlymo nepakanka. Ar dažnai taip nutinka, kokia Jūsų patirtis?  

Tai vyksta labai dažnai. Leidyklų siūlomų pinigėlių dažnai neužtenka net medžiagoms. Aš suprantu ir užsakovą, bet tiesiog tokiomis sąlygomis yra labai sunku dirbti, kurti.

Dailininkas tiesiog turi užsispirti, kad jis nori sukurti tą knygą, padaryti ją ne dėl honoraro. Jeigu tu priimi užsakymą tik tam, kad užsidirbti pinigėlių... Bent jau man asmeniškai tai, ką darau, nėra tiktai būdas užsidirbti pinigų, tai, pirmiausia, yra noras sukurti kažkokį kūrinį.

Situacija Lietuvoje nėra džiuginanti, bet dažnai būdavo taip, kad būtent krizės laikotarpiu ir gimdavo įdomiausi projektai ir įdomiausi leidiniai, nes tokiu metu kažkaip vertybės susistato į savo vietas.  

Ne vienus metus kasmetėje Vilniaus knygų mugėje rengiate kūrybines dirbtuves „Tu gali sukurti knygą“. Sakykite, ar šiuolaikiniai vaikai dar domisi knygomis?  

Knygų studijos „Tu gali sukurti knygą“ tikslas buvo paskleisti knygų virusą, kad knygomis užsikrėstų, kad jas norėtų skaityti, kad jos neduotų ramybės. Kad norėtųsi jausti knygą kiekvieną dieną savo rankose, matyti ją, vartyti, bandyti sukurti.  

Su savo draugėmis knygų dailininkėmis ir kitais garsiais knygų iliustratorinis, knygų kūrėjais, mes tai darėme ne tik Vilniaus knygų mugės metu – keliavome po Lietuvą ir bandėme mokyti. Ir kiekvieną kartą iš programos dalyvių išgirstame klausimą, kada vėl atvažiuosime, kad patiko ir tikrai reikėjo.

Matau nemažai mūsų pasekėjų, atsiranda įvairios studijos, kur užsiima panašia veikla, kurią aš pristatau knygų mugėse ir manau, kad tai parodo, jog ši iniciatyva yra tikrai reikalinga ir patraukli.

Kalbino Absoliuta Andželika Lukaitė

LRT logotipas