Lietuvos dailės muziejus kviečia į Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veikiančią apžvalginę grafikės Birutės Žilytės kūrinių parodą „Skaidri tamsa“. Joje eksponuojama per 70 įvairiais laikotarpiais sukurtų estampų, knygų iliustracijų ir sieninės tapybos pavyzdžių (pastarieji įamžinti gikle (giclée) spaudos technika). Tai pirmoji tokios didelės apimties dailininkės kūrinių paroda, surengta artėjančio dailininkės jubiliejaus proga. Į ją B. Žilytės darbai „susibėgo“ nuo vingriais takeliais apjuosto Pašvaistės kalnelio, kur beveik neįžengiamoje miško apsuptyje gyvena ir kuria dailininkė. Šios vietovės atmosfera daro įtaką ir fantazija alsuojančiai dailininkės kūrybai. Joje daug netikėtumų, realybės ir mistikos jungties. „Man svarbūs atminties stebuklai, vaikystės prisiminimai, kur nyksta laiko ribos ir atgyja vaikystės pasaulis – žydi Katryčių pieva, gieda anie patys vieversiai, galiu braidyti Nevėžio ajerynuose, praverti seniai nebesančių namų duris... Sugrįžti ten, kur lydosi šviesa ir prieblandos, nakties tamsos pasauliai, kai baimė apkabina ir daiktus paverčia naujaip“, –­ rašo dailininkė parodos pratarmėje.

B. Žilytės kūryba apima kelias dailės sritis: estampą, knygų iliustraciją ir sienų tapybą. Jos visos trys susijusios tematika, pasaulėjauta, stilistika. Originali modernistinė meninė raiška, vaizdų asociatyvumas, iškalbingos plastinės ir filosofinės metaforos bei sodrus koloritas, kupini emocinės įtampos spalviniai santykiai – B. Žilytės kūrinių bruožai.

Bene svarbiausią vietą dailininkės kūryboje užima knygų grafika. Ypač – literatūra vaikams. Apipavidalinta daugiau kaip 10 knygų, kurios sulaukė ne vieno pakartotinio leidimo ir daugybės apdovanojimų. 1969 m. tarptautinėje vaikų knygų iliustracijų bienalėje Bratislavoje už Janio Rainio knygos „Aukso sietelis“ iliustracijas dailininkė apdovanota „Aukso obuolio“ prizu. 1971 m. jai paskirta Respublikinė premija už Aldonos Liobytės knygų „Pabėgusi dainelė“ (1966), „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970) ir Janio Rainio „Aukso sietelis“ (1967) iliustracijas. A. Liobytės knyga „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ Tarptautinėje knygų parodoje Leipcige įvertinta Aukso medaliu (1971), o 1976 m. už Kosto Kubilinsko knygos „Stovi pasakų namelis“ iliustracijas B. Žilytė apdovanota H. Ch. Anderseno garbės diplomu Tarptautiniame vaikų literatūros ir iliustracijų kongrese Atėnuose. 1971 m.B. Žilytei paskirta Pirmoji premija Talino grafikos trienalėje už autorinių litografijų ciklą „Žalgiris“ I–III (1970), o 1997 m. dailininkė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. Šiais metais jai paskirta Vyriausybės premija.

BIRUTĖ ŽILYTĖ atsakė į keletą parodos kuratorės REGINOS URBONIENĖS klausimų.

Kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžia?

Gimiau apsupta žydinčių sodų ir pievų, nuostabioje mamos tėviškėje prie Nevėžio. Nuo vaikystės laikų sakydavau, kad „būsiu menininkė“. Didelę reikšmę man turėjo gamtos reiškiniai – tamsa, vaivorykštė...

Tamsa man buvo didžiausia paslaptis. Tamsoje kildavo baimė, kuri žadino vaizduotę. Aplinka prisipildydavo vaizdų ir paslaptingų gyvybių. Kildavo noras ne žodžiais pasakoti, o iš tamsos iškylančius paslaptingus vaizdus išreikšti piešiamais ženklais. Paslaptingiausias ir gražiausias vaizdas buvo virš žydinčios pievos, tamsiame dangaus skliaute netikėtai, stebuklingu mirksniu atsirandanti ryškiaspalvė vaivorykštė.

Tarytum užburta žiūrėdavau į įvairiomis spalvomis žėrintį magišką spalvų lanką, apglėbusį juodą dangų ir žemę... Norėjau piešti.

Jūs iliustravote nemažai knygų vaikams. Jos netradicinės, sudėtingos plastinės kalbos. Ar nebijojote būti nesuprasta?

Beveik visos mano knygų iliustracijos pažadintos skaisčiaspalvės vaivorykštės ir tamsos baimės. Tamsa pažadina vaizduotę. Apie tamsos pažadintus pasaulius pasakoju, piešdama vaivorykštės spalvomis. Piešdama siekiu artėti prie labiausiai mano pasaulėjautą išreiškiančių vaizdinių.

Iliustruodama knygas vaikams, pasakoju apie pasaulį, kokį jaučiu, matau, suvokiu. Man labiausiai patinka stebuklinės pasakos, jų rūstumas, mitologinės gelmės, kur realaus pasaulio vaizdai ir įvykiai jungiasi su vaizduotės kuriamais.

Gyvendami šalia realių žemės vaizdų grožio, nesame apsaugoti nuo dramatiškų ar net baisių įvykių, patiriame skaudžių išgyvenimų... Todėl iliustruodama nebijau drąsiai su vaikais dalytis baime, skaudžiais nutikimais, pasaulio paslaptingumu... Pasitikiu vaikų vaizduote. Svarbu yra skatinti vaikų norą su nupieštais kūriniais bendrauti, diskutuoti, pažinti, įsigilinti, suprasti...

Kiekvienas savyje nešiojame vaikystę... Tai neištirpsta. Vaikystės patyrimai aidi ir gali būti atpažįstami ne tik mūsų prisiminimuose, bet ir kūryboje. Tikiu, kad šiuo metu gyvenančių vaikų vaikystė panaši į manyje dar tebesantį gyvą vaikystės pasaulį. Vaikams dar žėri ryškiaspalvės vaivorykštės ir iš tamsos skleidžiasi paslaptingos karalystės... Man gražu, kai kiti dailininkai vaikams piešia švelnias iliustracijas. Bet manau, kad kai kurie vaikai ir mano iliustracijas supranta. O tėveliai ar seneliai, ieškodami švelnių knygelių, tikriausiai mano, kad jų vaikučiams lemta gyventi skaidriame rojuje, kur tik paukšteliai čiulba ir net mirties nėra... Yra žmonių, kuriems net kyla noras lietuviškas mitologines pasakas pataisyti, kad vaikai būtų apsaugoti nuo archajinių pasakų, kurių gelmėse slypi tragiškoji žmogaus ir gamtos būtis. Žiūrėtojas yra staigmena, kūrinius vertina pagal savo supratimą, kartais net šiurkščius žodžius ištardamas...

Jūsų kūrybinis kelias prasidėjo 6-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai klestėjo realistinis menas. Kas skatino ir įkvėpė ieškoti naujų kelių, modernistinės raiškos būdų?

Galbūt suvokdama pasaulio sudėtingumą, drąsiai siekiau sudėtingesnės meninės raiškos. Piešdama iliustracijas, nebijojau realius vaizdus jungti su nujaučiamais, ateinančiais iš tamsos (nerealaus pasaulio, vaizduotės). Kiekvienai iliustruojamai knygai ieškojau naujų meninės saviraiškos būdų, jungties tarp archajinių kultūrų ir moderniojo meno plastinės išraiškos formų.

Domėjomės ne tik lietuvių tautosakine savimone, mitologija, tautodaile, archajinių formų medine skulptūra, bet ir pasaulio tautų kultūros klodais.

Nebuvome atskirti nuo meno pasaulio. Mus pasiekdavo meno knygos ir parodos... Mūsų, gamtos apsuptuose namuose nuolat lankydavosi draugai –­ dailininkai, poetai, filosofai. Vykdavo pokalbiai, diskusijos. Daugelį metų dalyvaudavome kūrybiniuose Pabaltijo dailininkų pleneruose ir kūrybinėse grupėse Dailininkų kūrybos namuose – Palangoje, Dzintaryje (prie Rygos), Seneže (prie Maskvos), Gurzufe (Kryme). Piešdavome ir bendraudavome su talentingais įvairių tautų dailininkais. Lankydavomės Talino grafikos trienalėse, Krokuvos ir Varšuvos meno bienalėse, Bratislavos knygų iliustracijų bienalėse, Maskvos ir Peterburgo muziejuose, paro­dose ir dailininkų avangardistų studijose. Žemei sukantis aplink, naujos mintys nesunkiai pasiekia ir atokesnius žemės lopinėlius...

Jūsų gyvenimas ir kūrybos kelias glaudžiai susietas su Algirdu Steponavičiumi –­ gyvenimo ir kūrybos bendražygiu, greta kurio ilgus metus kurta, mąstyta, diskutuota.

Nuo pirmojo susitikimo mus siejo artimi kūrybiniai ryšiai ir abipusė meilė. Dienų dienas piešėme įsigilinę į savo kūrybinius sumanymus, paklusdami nuojautoms, priešindamiesi nesėkmėms.

Kartu k a l b ė j o m ė s su žeme ir dangumi. Kiekvienas kūrėme savaip ir mylėjome vienas kito kūrybą. Man buvo įdomu, ką piešė Algirdas, jam buvo įdomu, ką aš nupiešdavau. Matydama Algirdo kūrinių gimimą, stebėjausi įvairiapusiais jo talento atsivėrimais, meninių formų išraiškingumu, konstruktyvumu, originalia pasaulėjauta ir ryškiu savasties įkūnijimu į meninio p a s a u l i o kūrimą. Algirdo kūryboje atsiveria dailininko b u v i m o švytėjimas. Man artimi ryškių spalvų deriniai. Piešiant įdomu nuo realybės nuklysti į v a i v o r y k š t ė s atsiradimo paslaptis.

Kartu nutapėme pasakišką sieną vaikų kavinėje „Nykštukas“ Vilniuje (jau panaikinta), kur žaižaravo spalvinga Saulė, jojo Pavasaris, vilkai ir nykštukai, devynių brolių seselė ir slibinas, skleidėsi gyvybės medžiai... Piešdami kartu per kelerius metus nutapėme ilgas, 108 kvadratinių metrų, nuo lubų iki grindų, sienas Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“ (jau nyksta). Piešiniuose panaudojome lietuviškų pasakų motyvus arba nuo jų nutoldami piešėme vaizdus, pagrįstus mūsų pasaulėjauta ir savita meninės išraiškos forma. Siekėme, kad raudonomis ir mėlynomis spalvomis švytintys mūsų piešiniai žadintų pasaulio keistumo ir paslaptingumo jausmą. Čia joja karžygiai, skamba jaunystės šventė, Eglė žalčių karalienė, Saulė, Slibinas ir mergelė, Mergelė gulbė, Ikaras... Kartu iliustravome dvi pasakų knygeles.

Taip vienas kitą mylėdami ir vienas kito kūryba besistebėdami, artimųjų ir draugų mylimi, gyvenome dramatiškame pasaulyje...

Jūs su Algirdu Steponavičiumi buvote vieni pirmųjų, iškovoję lietuvių grafikai prestižinius tarptautinius apdovanojimus. Kokią įtaką tai turėjo Jūsų gyvenimui?

Algirdo ir mano apdovanojimai pas mus atkeliavo panašūs, tik skirtingu laiku. Galbūt tuo metu jie turėjo reikšmės Lietuvos knygų meno raidai?

Apdovanojimai gražūs, paprasti, kai kurie panašūs į auksinius obuolius. Jie tūno mūsų knygų lentynoje ir skaidriai tviska tamsoje.