Kovo mėnesį Lietuvos prezidentūroje buvo surengtas „Kūrybingos visuomenės forumas, siūlymų dėl Lietuvos kultūros politikos aptarimas“. Susirinkę meno kūrėjai, vadybininkai, kultūros istorikai ir buvę bei esami vadovai bandė apibrėžti, kas yra toji kultūros politika ir ką daryti, kad mes valstybėje jaustume jos egzistavimą bei vykdomus pokyčius. Pranešimus skaitė Vytautas Balčiūnas, Gintautas Mažeikis, Arūnas Gelūnas, Emilija Sakadolskienė ir Vaidas Jauniškis.

Ar kas nors pasikeis po šio forumo, dar sunku pasakyti, nes kultūros politiką aptariančios konferencijos vyko ne kartą. LR laida „Kultūros savaitė“ rengia pokalbių ciklą, kuriame bandys aiškintis ir ieškoti realių pasiūlymų – kokį kultūros gyvenimą šiandien regime aplinkui, ką galime pakeisti ir kas mums iš tikrųjų svarbu.

Pirmasis pokalbis su kultūros istoriku, dirbusiu pirmojoje Lietuvos Vyriausybėje kultūros ministro pavaduotoju, šiandieniniu Vilniaus paveikslų galerijos vadovu Vytautu Balčiūnu, kuris kūrybingos visuomenės forume apžvelgė kultūros pagrindų formavimo istoriją. Su Vytautu Balčiūnu kalbasi Jolanta Kryževičienė.

Lietuvoje dažniausiai teigiama, kad kultūros politikos apskritai nėra. Tačiau konferencijoje teko išgirsti įdomių pastebėjimų, vienas iš jų buvo jūsų pranešimas, kuriame teigėte, kad nuo pat mūsų valstybės atsiradimo kultūros politikos pagrindai jau buvo kuriami. Prašyčiau priminti, kokie buvo svarbiausi žingsniai šioje srityje.

Jeigu yra valstybė, ji turi politiką įvairiose srityse, taip pat ir kultūros srityje. Frazė, kad nėra kultūros politikos, turbūt yra metaforinė, teigianti neigiamą vertinimą. Žvelgiant į dabartį, sukakus nepriklausomybės dvidešimtmečio jubiliejui, tarsi nuo tam tikro kalno atsiveria visuma, turinti tam tikras viršukalnes ir žemumas, seklumas ir net savotiškas bedugnes. Viršukalnės yra trys. Pradžia buvo nepriklausomybės pradžios laikotarpis, treji pirmieji metai, kai buvo padėti kultūros politikos pagrindai, inicijuoti, kurti Dariaus Kuolio, tuomet jauno kultūros ir švietimo ministro, žmogaus, kurio sąmonė tada sugebėjo jungti abi sritis, švietimą suprantant kaip kultūros dalį. Kai šiandien žiūrime, ką sukūrėme per 20 metų, tai matome, kad pirmieji žingsniai buvo ir tvirčiausi, ir labiausiai motyvuoti, ir aiškiausi. Pradedant tuo, kad Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetas, suburtas iš elitinių asmenybių, visiškai savarankiškai tiesiai į eterį skelbė laureatus, be jokių suderinimų ar CK pritarimo. Taip pat buvo sukurta Kultūros ir meno taryba, kuri skandinaviškos sistemos pavyzdžiu buvo pagrindinė patariamoji institucija, jaučianti, kas yra svarbiausia, kas darytina. Kartu su taryba buvo padėti pagrindai visų meno sričių ir kultūros paveldo komisijoms, kurių daugelis gyvuoja ir šiandien. Pradėtos steigti stipendijos kūrėjams, pradėti remti kultūros projektai – sukurti projektinio finansavimo pagrindai.

Kai pasižiūrime į pradžią – vėliau, sėkmingiausiais laikotarpiais, iš esmės šie žingsniai buvo stiprinami. Buvo dar du laikotarpiai, kai šis stiprinimas davė ryškių rezultatų. Turiu galvoje 1995–1997 metus, kai buvo pasiryžta ir dalyvaujant Europos Tarybos kultūros politikų programoje buvo parengtas nacionalinis pranešimas apie Lietuvos kultūros politiką, o ekspertų grupė iš įvairių Europos valstybių parengė to pranešimo vertinimą. Buvo pateikta labai konstruktyvių, tikslių dalykiškų pasiūlymų, ką Lietuva turėtų stiprinti. Pacituosiu vieną pagrindinį sakinį, ką mums pasakė Europos Tarybos ekspertai: Lietuvos kultūros politikos modelis turėtų būti siejamas su integracija, įvairove ir naujumu, tęstinumu ir autentiškumu. Jų nuomone, naujoje atviroje Lietuvos visuomenėje ypač sparčių pokyčių metu labai svarbūs nuolatiniai veiksniai yra Vyriausybės informacijos teikimas, intensyvus viešas esamų klausimų svarstymas. Kvietė suprasti meno ir kultūros veiklos ekonominę svarbą, visuomenėje skirti daugiau dėmesio profesionalių menininkų vaidmeniui ir jų poreikiams ir t. t. Matė tai, kas dabar lieka mūsų kultūros politikos srityje pagrindiniai klausimai. Šitos išvados vieno kultūros ministro buvo tiesiog paslėptos, išsiuntinėtos į kaimo bibliotekas, nors mes įsipareigojome svarstyti, permąstyti. Po tos viršūnės buvo didžiulis kritimas, ir vėl viską teko pradėti iš naujo.

Trečiasis laikotarpis – tai 2000–2001 metai, kada kultūros ministras Arūnas Bėkšta ir viceministrė Ina Marčiulionytė subūrė grupę žmonių, kurie bandė suprasti ne tik bendrybes, bet ir labai apčiuopiamas problemas, kaip reikia ieškoti sprendimų, ką reikia daryti. Taip gimė Lietuvos kultūros politikos nuostatų dokumentas, kurį jau ministro Gintauto Kėvišo laikais Vyriausybė patvirtino. Deja, nebuvo parengtas šių nuostatų įgyvendinimo programos ir priemonių plano dokumentas, kuris ir būtų sudėliojęs į vietas daugelį kultūros politikos segmentų. Dabar jau gera kalbėtis, nes yra kūrybinių sąjungų, yra muziejų, bibliotekų, kultūros centrų asociacijos, nevyriausybinių organizacijų. O pati pradžia buvo tik moduliavimas, kaip laisvoje, savarankiškoje valstybėje galėtume patys tvarkytis ir padėti demokratiškumo pagrindus. Kad kultūrą bendrai kurtų ir kultūros bendruomenės, ir pati visuomenė. Pati pradžia buvo didžiulės sėkmės dalykas.

Tuomet norėčiau užduoti jums keblų klausimą. Kaip teigiate, mes padėjome labai svarbius kultūros politikos pagrindus. Buvo sukurta įvairių struktūrų, daugelis veikia ir šiandien. Tačiau pateiktume ir daug pavyzdžių, kai tos struktūros nepasiekia jokio darbo rezultato. Gal galėtume paanalizuoti, kaip atsitiko, kad remdamiesi tais pagrindais mes ligi šiol nesugebame sukurti aiškios, ilgalaikės kultūros strategijos?

Man atrodo, kad įvykusiame forume labai ryškiai savo nuomonę vienu žodžiu pasakė Ina Marčiulionytė – tęstinumas. Kiekvienai vyriausybei, kiekvienam ministrui yra iššūkis, kaip inicijuoti naujoves ir kaip jas suderinti su tęstinumu. Ir jei pavartytume vyriausybių, kurių nemažai jau buvo, programas, tai išvystume didžiausią problemą – tęstinumui lieka vis mažiau vietos. Dabartinės Vyriausybės programoje nėra paminėta, kad ji sieks vykdyti bibliotekų, muziejų, kultūros centrų, teatrų ir koncertinių organizacijų modernizavimo programas. Pati svarbiausia, penkiais Lietuvos Vyriausybės nutarimais patvirtinta priemonių grupė – ir staiga tęstinumo nebelieka. Tai didžiausia pačios valstybės problema. Bėda, kaip ir daugelyje sričių, bet kultūroje tai pasijaučia labiausiai.

Čia tiktų Nyderlandų labai paprasta trijų segmentų logika. Jie priima sprendimą tuo atveju, jei: pirma – yra tikra idėja (ar tai, kas siūloma, yra tikra, ar projektas netaps antiprojektu, ar programa netaps pseudoprograma). Antra – kokie žmonės įgyvendins, kad neiškreiptų idėjos, ir trečia – už kokius pinigus tai bus įgyvendinta, kokie bus finansiniai pagrindai. Tai tie trys momentai nuolat mums išsibalansuoja.

Ar tai susiję su politikų neišsilavinimo, trumparegiškumo problema? Nes, kaip aš suprantu, būtent Kultūros ministerija turėtų daryti viską, kad kultūra taptų lygiaverte visuomenės gyvenimo, ūkio šaka. Dabar, kiek teko girdėti, Kultūros ministerija yra žemiausiai reitinguojama net dalijantis valdžios portfelius. Kodėl Lietuvoje taip atsitinka? Pavyzdžiui, latviai giriasi, kad turi puikias kultūros ministres, dažniausiai moteris.

Man, kaip kultūros srities žmogui, tai labai skaudi tema. To reikėtų klausti Lietuvos Respublikos Seimo ir Prezidentės, nes jie tvirtina ir skiria ministrus. Ministro problema yra, žinoma, didžiausia problema.

Ar gali vienas ministras ką nors pakeisti?

Labai daug. Dar nelabai esame suvokę, kad per pastaruosius metus šitos Vyriausybės žingsniai labai sustiprino ministrų galias. Anksčiau Vyriausybės kanceliarija derindavo, tobulindavo sprendimus, reikalaudavo iš ministrų darbo kokybės, o dabar viskas tiesiai eina į posėdį iš ministerijos. Valstybės investicijų programos, kiek politiniu sutarimu sprendžiama skirti, viskas yra ministro rankose. Kultūros ministerija yra laikrodis, čia juk viskas paverčiama dokumentais. Ten, kur yra finansavimas, ten kur yra teisės aktai, ten nėra šiaip pokalbiai. Ministerija negali būti klubas, kur vieną kartą susirinkę vienaip pakalbėjo, kitą kartą – kitaip. Turi būti darniai dirbantis mechanizmas. Ir tai nėra pati kultūra, tai tik pagalba kultūrai.

Vieną detalę norėčiau prisiminti. Pro mūsų ausis praslydo vienas svarbus 1992 metų rudens faktas. Nyderlandų analitikų grupė vertino tuometinės Lietuvos Vyriausybės ministrų darbą. Viena išvada apstulbino mus čia, Lietuvoje, nustebino ir olandus. Buvo pasakyta, kad tokio lygio ministro, koks yra daktaras D. Kuolys, ne tik panašaus neturi Lietuva, bet šiuo metu neturi tokio lygio ministro ir Nyderlandai. O tuo metu D. Kuolys buvo visuotinai kritikuojamas, abejojama, ypač iš vyresniosios kartos pozicijų. Tai man atrodo, kad lygiuotis turėtume į ką.

Kai kurie ministro Dainiaus Trinkūno žingsniai buvo tvirti, dialogas su savivalda, lygiaverčių pagrindų kūrimas. Taip pat jo ir ministro Juozo Nekrošiaus ryškus žingsnis remti nevyriausybines organizacijas, tada tik kūrėsi ir transformavosi iš nepelno organizacijų pirmos viešos įstaigos. Dialogas su jomis turėtų būti labai akyvus, bet jeigu jūs pažiūrėtumėte į Kultūros ir meno tarybos sudarymą, tai jūs nerasite ten nė vieno nevyriausybininko.

Vienintelis žmogus, kuris ne iš kultūros sferos atėjo ir vadovavo ministerijai, – tai Roma Žakaitienė. Kai kuriais sprendimais buvo ryški asmenybė. Nors ji daug ko negalėjo šitoje įtemptoje psichologinėje erdvėje suprasti, bet ji suprato, kad šitą sritį administruojant reikia labai daug subtilumo, reikia daug klausyti.

Prisimenu gana nesubtilią istoriją ministrės R.Žakaitienės vadovavimo laikotarpiu su maestro Sauliumi Sondeckiu ir jo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru.

Tačiau nesileiskime į detales. Jūs užsiminėte apie Kultūros ir meno tarybą, kitas struktūras. Kaip jums atrodo, jeigu būtų įmanoma sukurti kitą finansavimo, administravimo struktūrą, kad Kultūros ministerija nebūtų vienvaldė pinigų skirstytoja – ar keistųsi situacija? Šiandien yra įvairių tarybų, komisijų, kurios dalija pinigus lygiai taip pat neskaidriai. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti Kino tarybą. Kai mes ministro Jono Jučo paklausėme, kodėl tie patys režisieriai ir prodiuseriai, kurie pristato projektus finansavimui, yra ir tarybos nariai, ministras atsakė, kad tuo metu, kai vyksta balsavimas už jų projektus, susiję asmenys tiesiog išeina iš salės.

Ar šiais korupcijos laikais galėtų ką nors pakeisti decentralizuota pinigų skirstymo sistema?

Čia yra du probleminiai sluoksniai. Pirmas momentas – kolegialumas nebūtinai užtikrina skaidrumą ir demokratiją. Vis tiek žmonės yra skiriami ministro įsakymu, jeigu nėra išgrynintas atstovavimo modelis, kuris leidžia pačioms institucijoms deleguoti ir pareikalauti atsakomybės, tada jau galime sakyti, kad tai ne išrinkti, o parinkti žmonės. Nors visoms sritims yra sukurtos ekspertų komisijos, Kultūros ir meno taryba yra centrinė struktūra, bet jos visos yra tik patariamosios.

Tačiau dažniausiai ekspertų komisijų sprendimai ir būna patvirtinami.

Būna ir išimčių. Tuo labiau kad pastaruoju metu skirstant stipendijas jau dalį paliko pačiam ministrui apsispręsti. Man atrodo, kad iš esmės pats kultūros politikos kūrimo ir administravimo modelis yra anachroniškas. Palyginkime su kitomis valstybės veiklos sritimis, atsidarykime Užsienio reikalų ministerijos puslapį ir pasižiūrėkime struktūrą, kuri yra turbūt arčiausiai europinio modelio. Labai aišku, kad užsienio politikos formavimo departamentą sudaro du dariniai, tai yra analizės ir strategijų. Tai jeigu Kultūros ministerija turėtų politikos formavimo skyrių, kurį sudarytų analizės skyrius, jis bandytų susigaudyti, koks yra finansavimas rezultato, efekto požiūriu, ką jis duoda. Pavyzdžiui, stipendijos – koks jų rezultatas? Ar tos pažadėtos parašyti knygos tikrai yra sukurtos? Jeigu įvyko kūrybinė nesėkmė, kokia ta nesėkmė?

Tačiau šiandien Kultūros ministerija turi labai nedaug žmonių.

Turi per mažai žmonių. Nors yra keistas dalykas, jeigu žiūrėtume A ir B lygio pareigybes. Kai D. Kuolys kūrė pirmąją bendrą Švietimo ir kultūros ministeriją, tai buvo visų sričių skyriai. Dabar sukurta keista struktūra – informacinės visuomenės, regionų, profesionalaus meno. Skirstymo pagrindas aiškiai nevienodas, kaip mėgstama juokauti, tėvas – arabas, motina – kolūkietė. Bet esmė yra ta, kad B lygio pareigybių žmonių, kurie atlieka patį sunkiausią darbą ir kuriems krenta didžiausia atsakomybė, – jų yra nedaug, o labai didelė vadovybės dalis. Jeigu žvelgtume į pradžią, tai buvo ministras, viceministras ir jų patarėjai, iš viso keturi žmonės. Dabar, jei pasižiūrėtume į vadinamąjį ministro kabinetą, sukurta labai didelė struktūra. Man atrodo, kad reikėtų mažinti A lygio pareigybių skaičių ir remtis specialistais, kurie atlieka darbą.

Bet esmė dar ne čia. Visi suprantame paprastą dalyką, jeigu tas, kuris iškelia reikalavimus, kuris apibrėžia prioritetus ir jeigu jis pats dalija pinigus, nesvarbu, kad jam pataria, kad yra ekspertų komisijos – prieštaravimas akivaizdus. Kitose Vyriausybės institucijose daugeliu atveju jau nueita paprasčiausiu europiniu keliu. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija turi agentūrą. Ministras įsakymu patvirtina europinių lėšų skirstymo prioritetus, išdėsto reikalavimus ir tada paveda agentūrai visą dokumentinį darbą ir administravimą. Kultūros ministerijoje taip pat galima atskirti kultūros politikos formavimo departamentą ir administravimą, kur būtų priimamos paraiškos, nustatomi terminai, iki kada kultūros žmonės turi gauti išvadas. Mes dabar keistai nustatome paraiškų priėmimo pradžią, bet nepasakome svarbiausio – kada bus rezultatai. Jeigu kultūros ministras priimtų sprendimą ir nustatytų, kad per mėnesį ar per du bus priimti sprendimai, vien dėl to kultūros visuomenėje dingtų dalis įtampos ir atsirastų daugiau ramybės. Nes egzistuojanti įtampa yra beprasmiška. Galima gal net nekurti agentūros, yra Kultūros darbuotojų tobulinimosi centras, kuriam visai nesunkiai galima būtų pavesti administravimo funkciją, ir dalis Kultūros ministerijos darbuotojų būtų išlaisvinta nuo administravimo, susitelktų pačiai politikai ir reiškinių analizei.

Mes labai daug kalbame apie Kultūros ministeriją. Ir tai vyksta nuolat daugelyje diskusijų ir pasisakymų. Tačiau ar kultūros politika Lietuvoje priklauso tik nuo Kultūros ministerijos? Mes turime įvairių visuomeninių organizacijų, dar vis egzistuoja kūrybinės sąjungos – ar jos kelia kokių nors reikalavimų, ar siūlo idėjų? Prezidentūroje vykusiame forume Gintautas Mažeikis kalbėjo, kad kultūros politika yra tai, kaip žmogus jaučiasi visuomenėje, ar jis saugus, ar jis lojalus savo valstybei. Yra daugybė kultūros politikos spragų: ar gali jas visas užkamšyti Kultūros ministerija? Ar tai vienintelis centrinis taškas?

Administraciniu požiūriu, be abejonės, centrinis, nes nėra alternatyvos, nėra kitos vyriausybinės struktūros, kaip ta, kuri vykdo dalį valstybės politikos konkrečioje srityje. Į Vyriausybę sprendimas iš kultūros srities gali patekti tik pateiktas su kultūros ministro parašu. Bet, be jokios abejonės, kultūros srities sprendimai, administravimo sprendimai priklauso nuo daug ko. Parlamentinę priežiūrą vykdo komitetai, laimė, mes šiuo metu turime puikų Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadovą Valentiną Stundį, kuris daugelį metų buvo ryškus lituanistas pedagogas. Šioje konferencijoje jo pasiūlyta mintis dėl Kultūros įstatymo man pasirodė labai pozityvi. Galbūt iš tiesų daug probleminių dalykų, kurie nėra aptarti, galėtų būti suderinti įstatymu. Pavyzdžiui, po vykusio valstybės tūkstantmečio paminėjimo, po programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, po jubiliejinės Dainų ir šokių šventės, reikėtų nauju žvilgsniu pažvelgti į vieną iš skaudžiausių sričių – specialias valstybės strategines programas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo formalūs dalykai, bet per jas kuriami nacionalinės kultūros pagrindai, vyksta nauji postūmiai.

Man pasirodė reto išmintingumo atvejis televizijos laida visai ne iš kultūros srities – „Teisė žinoti“. Puikios analitikės Ritos Miliūtės suformuluotas klausimas: kas yra ta nepriklausomybė, ar iš esmės kultūra nėra pats ryškiausias ir svarbiausias nepriklausomybės pagrindas? Kultūra yra didžiausia žmogaus autonomija, tikroji nepriklausomybė. Ir tautos namai, ir dvasios namai, kuriuose telpa pasaulis. Mūsų kultūra veikia globalioje erdvėje, bet mes matome, kad daugeliu atveju kultūra laimi globalioje erdvėje, jeigu ji yra paremiama dar ir valstybės, jeigu ne išmintingai, tai bent protingai.

Pažiūrėkime pavyzdį: visame pasaulyje yra švenčiamas F. Chopino 200 metų jubiliejus. Dar prieš dvejus metus būdamas Rygoje atsitiktinai pamačiau, kaip pristatoma F. Chopino programa Latvijai. Ir čia pat su išgąsčiu pagalvojau – UNESCO įtraukė M. K. Čiurlionio mirties šimtmetį į pasaulyje minimų datų sąrašą. Prieš 15 metų buvo įkurtas M. K. Čiurlionio konkursas kaip viešoji įstaiga, dabar ji panaikinta, viskas perduodama Europos kultūros programų centrui, ten nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų tą sritį išmanyti. Liko metai, net nepilni metai, ir nieko nėra.

Panašiai kaip su Žalgirio programa. Pirma atiduodamas į Seimą valstybės biudžetas, po to gruodžio mėnesį patvirtinama programa. Praeina metai, vėl atiduodamas į Seimą valstybės biudžetas ir vėl koreguojama programa. Taip mes tiesiog sudūžtame. Kai žiūriu į mūsų valstybės šventes, tai fenomenalu – Ona Šaltytė Kultūros ministerijoje viską spėja, bet jeigu ji susirgtų, tai gal nieko ir nebebūtų? Įstatymas turėtų atliepti dabarties ir ateities poreikius. Vieną iš išmintingiausių formulių girdėjau iš profesorės Viktorijos Daujotytės, kuri, kalbėdama apie tai, reikia ar nereikia naujų knygų, o gal užteks ir senų, pasakė, kad kultūra nyksta ne iš praeities, kultūra nyksta iš dabarties. Jeigu nebus jaunų dabarties poetų rašomų knygų, greitai nebereikės Maironio.

Dabar apima keistas pojūtis, kad ir santykiuose su Kultūros ministerija. Vietoje dalykiško argumentuoto santykio aš matau arba aklą pataikavimą, arba aklą priešgyniavimą. Mes nebemokame kalbėti argumentuotai, pasakydami, kodėl. Kadaise profesorė Laima Šimkūnaitė yra pasakiusi įdomią mintį, kuo nuomonė skiriasi nuo nesąmonės: požiūris, pagrįstas argumentais, atveria galimybę diskutuoti, o požiūris be argumentų yra nesąmonė. Mes viešojoje erdvėje girdime labai daug neargumentuotų dalykų. O kultūros politika, kaip instrumentas, skirtas kultūrai skatinti, padėti menininkams, jis turi būti derinamas argumentais. Kultūros reikalai turi būti ir administruojami protingai, ir permąstomi, ir labai daug tariamasi.

Norėtųsi, kad nepasikartotų pats šiurpiausias dalykas – kultūros supolitinimas. Buvo du atvejai, kai kultūra buvo supolitinta, tada ištiko dvi didžiulės nesėkmės. Tai Valdovų rūmų atkūrimas ir nacionalinė programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Kai atsisakoma kultūros argumentų, meninių argumentų ir griebiamasi labai drastiškų, kategoriškų, reikalaujančių kirsti galvas, mes sudaužome patys save. Kultūros erdvė iš visų viešojo gyvenimo erdvių yra pati trapiausia, ją galima ir išaukštinti, ir sumenkinti.

Kultūros savaitė