Balandžio pabaigoje Vokietijos mieste Niurnberge žurnalistams pristatyta liepos mėnesį Bavarijos sostinėje Miunchene vyksianti 11-oji tarptautinė miško pramonės ir jos gaminių paroda „Interforst-Kongress-2010“ – miškas ir miško pramonė šiandien ir rytoj: nuo lokalaus iki globalaus.

Šiemetinio renginio svarbiausia tema – miško paklotės išsaugojimas ir su tuo susiję techniniai sprendimai.

Iš Lietuvos į tą renginį buvo pakviestas tik „Miškų“ žurnalo atstovas.

„Samanos raudos“ išgirstos

Praretėjusioje miško aikštelėje žydi mėlynės, ieškodamos pirmųjų žiedų aplink zvimbia kamanės, o netoliese kiminų priaugusioje baloje pajutę pavasario saulės jėgą ropinėja įvairūs vabalai. Jei ne netoliese vienas po kito žemėn šlumsintys medžiai ir rąstus bekilojanti savikrovė, atrodytų, kad esi ne kirtime, o šiaip pavasario atgimimu besidžiaugiančioje idiliškoje girioje. Kadangi Niurnbergo priemiesčio vadinamosiose Karališkose giriose vyksta 11-osios tarptautinės miško pramonės ir technikos mugės pristatymas Europos žurnalistams, aš ta pasaka taip pat nenoriu tikėti, ir manau, kad šią ekskursiją į parodomąjį kirtimą surengė specialiai spaudos atstovams. Girdi, žiūrėkit ir pavydėkit, kokie mes pažangūs, šviežiai kirstoje biržėje gali eiti pasivaikščioti ir nei į šakų krūvas įsivelsi, nei batų į metrines provėžas išsipurvinsi ar kokin marmalan įkrisi. Iškirsta giria tarsi ir tebestovi, tik praretėjusi, pašviesėjusi, netekusi pačių brandžiausių medžių, kurie užleido vietą nedrąsiai besistiebiantiems jaunikliams. Augti ir laukti savo eilės.

Ne pramanas, o realybė

Monai, pamaniau sau, lygindama matomus įspūdžius su tėviškės biržių vaizdais ir garsais, kai miškan atsikrausto medkirčiai.

Bet tai tikrai ne specialiai žurnalistams surengtas spektaklis su naujausios miško technikos ir kirtimo technologijų pristatymu, o realybė ir kasdiena, kuria šiandien jau gyvena ne tik Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, bet ir Skandinavijos šalys. Realybė, kuri pamažu ateina ir į kitas valstybes. Belieka tik melsti Dievą, kad ta realybė kaip nors neaplenktų ir Lietuvos ir galų gale baigtųsi mūsų girių genocidas.

Tiesiog būtinybė

Taip, šventa tiesa, ir kai striuka, ir kai gera – miškas gelbsti. Žmonės jį kirto nuo neatmenamų laikų ir, aišku, toliau taip darys. Tik visame šiame procese bent jau Niurnberge pasigirdo labai svarbios gaidos – mišką reikia saugoti. Sustota ties tokiu, atrodytų, neesminiu dalyku – ties miško paklote ir jos apsauga . O su tuo susiję nemažai papildomų investicijų, apribojimų ir pan. Žinant, kad Vakarų Europos šalių medienos poreikiai ne sumažėjo, o, atvirkščiai, net išaugo, dėl tokio posūkio belieka iš pradžių savęs klausti: gal kinai jau užvertė pasaulį ne tik bambukais, bet ir susintetinta mediena? O gal tai miško kirtimo mašinų pramonės užsakymas, kuris inžinieriams ir gamintojams atneštų nemažus pelnus?

Realybė, deja, kita, ir su ja šiandien tenka skaitytis ir politikams, ir inžinieriams, ir miškininkams, ir visiems, kas vienaip ar kitaip susijęs su mišku ir jo gaminiais. Miško kirtimo technikos pritaikymas trapiai miško paklotei išsaugoti ir čia susidariusiai ekosistemai nesuardyti – tai svarbiausias šių dienų medkirčių uždavinys, neturintis išlygų. Kitaip – baudos ir prarasta verslo licencija.

Žvakelė ant kelmo

Daugelį Europos medkirčių į šią pokyčių kryžkelę atvedė keletas priežasčių. Pirmiausia miškingos Skandinavijos šalys pajuto, kad dėl klimato atšilimo ir besniegių žiemų įprasta technika ir technologijomis kirsti mišką yra ne tik sudėtinga, bet ir žalinga. Kai sunkios medkirtės visą žiemą negalėjo įvažiuoti į mišką, teko ieškoti naujų būdų ir tobulinti techniką .

Kitose, ypač tankiai apgyvendintose šalyse, pvz., Vokietijoje, miškakirčiai priversti paisyti žmonių norų ir teisės į poilsį miške, o ne sumaitotose kirtavietėse. Šios šalies gyventojai ypač griežtai stebi medkirčių darbą tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose ir nuolat ūdija savo politikus priimti kuo daugiau ir kuo griežtesnių politinių sprendimų, ribojančių ūkinę veiklą miške. Bavarijos miško technikos inžinierius R. Dreeke liūdnai pajuokavo, kad vokiečiai nori gyventi ekologiškame mediniame name, prie medinio stalo mėgautis gardžia vakariene, naudotis patogiais buities daiktais iš medžio, bet nenori nieko girdėti apie tai, kad tokiems poreikiams patenkinti tenka kirsti mišką. Miškas, vokiečių supratimu, yra visų turtas, ir niekas negali riboti kiekvieno žmogaus laisvės juo naudotis poilsiui ir relaksacijai. Ar kas iš mūsų yra ant nukirsto medžio kelmo uždegęs žvakelę? O Vokietijoje man tai teko pamatyti.

Vėl prisimenami arkliai

Dar kitose šalyse, pvz., Belgijoje, kur privačių miškų savininkai turi po keletą hektarų miško, nebepatinka vienos rūšies medžiais apsodinti vien pramoniniam naudojimui auginami plotai, stūksantys tarsi kokie rugių laukai. Daugelis belgų vėl norėtų tikrų, savaiminių miškų su natūralia augmenija ir visa ekosistema. Belgų žurnalistas Carlos Castelo net klausė, ar neplanuojama kai kuriose sudėtingose vietovėse medienai traukti vėl panaudoti arklių? Kai kurie Belgijos ūkininkai savo miškų medienai ištraukti ieško būtent su arkliais dirbančių kompanijų, kurios padarytų kuo mažesnę žalą miško paklotei.

Rūpestis išsaugoti paveldėtus miškus

Savo žodį tarė mokslininkai, kurie tyrimais įrodė, kad sunkiasvorėmis miškakirtėmis plynai kertamos ir šios technikos sudarkytos biržės lieka mažavertės, nes sunkiasvorė technika ne tik sumaišo visą miško paklotę, sunaikina mažąją augaliją, bet ir suspaudžia giluminius dirvožemio sluoksnius, dėl ko vėliau skursta ir menkai auga nauji medynai. Nelabai pasiteisina ir nukirstų kelmų rovimas bei papildomas dirvos ruošimas sodinukams, nes sunki technika dar kartą sumaišo derlingą paviršiaus humusą, vėl suspaudžia dirvožemį. Geriausiai, kai miškas nėra plynai iškertamas ir gali atsikurti pats. Jei į visa tai neatsižvelgsime, tai ateities kartos tokių miškų, kokius mes paveldėjome iš savo tėvų, jau nebeturės.

Miuncheno technikos universiteto profesorius W. Warkotsch, pristatydamas naujausias miško kirtimo technologijas ir aptardamas, kaip jos dera su miško paklotės apsauga, ne kartą rodė skaidres, kaip miškas neturėtų atrodyti po kirtimo. Liūdna, bet žiūrint į jas nenoromis teko vėl galvoti apie Lietuvoje taip dažnai matytus panašius vaizdus. Profesoriaus teigimu, išdraskyta miško paklotė, užversti natūralūs vandens latakai, upeliukai, pelkės, suardyti keliai ar grioviai yra griežtas tabu medkirčiams, nes tai blogiausia, ką jie gali padaryti miškui ir žmonėms. Kas be ko, miško paklotės apsauga neatsieina už ačiū.

Siekis – kuo lengvesnė technika

Svarbiausias dėmesys tenka miško kirtimo technikai. Ji turi būti kuo lengvesnė ir nežaloti dirvos paviršiaus. Tam sukurtos nuotolinio valdymo miškakrovės visai be kabinų, taigi nebelieka ir kabinos bei visos jos įrangos svorio. Tokį krautuvą pulteliu valdo šalia esantis vairuotojas.

Kitose vietose, kur be sunkiasvorės miško technikos neapsieinama, svarbiu veiksniu tampa padangų skaičius, jų slėgis, plotis, taip pat apsauginiai vikšrai. Beje, tokie specialūs net 3 rūšių vikšrai leidžia ratinėms miškavežėms dirbti šlapiose ir smėlėtose vietose bei įkalnėse.

Europa – beveik be natūralių miškų

Taip pat labai svarbu atsižvelgti į oro sąlygas ir stengtis nedirbti miške stiprių liūčių, polaidžio ar šiaip blogų orų metu. Aišku, visi šie veiksniai turi įtakos lentpjūvių darbui, kurios bent jau Vokietijoje vis stambėja, jų pajėgumai auga, o kad gigantiška įmonė dirbtų be prastovų, reikia nuolat tiekti medieną nepriklausomai nuo to, ar lyja, ar sninga. Todėl vokiečiai viename iš neseniai vykusių miško produkcijos gamybai skirtų renginių svarstė, iš kur ir kaip patogiau bei pigiau atsigabenti importinės medienos ir šitaip taupyti savo miškus. Beje, kaip vienas miškininkas man paaiškino, Vokietijoje paskutinius pustrečio šimto metų yra vien žmogaus manipuliuoti, o ne natūraliai augantys miškai. Naujas šalies gyventojų keliamas reikalavimas miškininkams – sodinti kuo daugiau kietos medienos medžių. Jei tai bus įgyvendinta, tai dar labiau apsunkins miško pramonės veiklą, nes medienos poreikis nė kiek nemažėja, o kietos medienos medžiai auga dar ilgiau, nei minkštesni lapuočiai ar spygliuočiai.

Taisyklių privalo laikytis visi

Biržėje, kurioje žurnalistams paskaitą skaitė keletas inžinierių ir profesorių, šalia dirbo trys mašinos: miškakirtė, miškakrovė ir miškavežė. Iš viso – trys vyrai, kurie per pusdienį sutvarkė beveik visą biržę. Už biržės kirtimo darbus, techniką ir pasekmes atsakingas miško kirtimo vadybininkas, kuris prižiūri darbus, o baigus kirtimą kartu su specialia komisija apeina biržę ir pasirašo darbų protokolą. Maždaug šešių lapų akte pažymima viskas: kokia kompanija kirto, kur kirto, kaip vykdė darbus, ar yra nukrypimų nuo nustatytos kirtimo normos, ar neišardyta miško paklotė, nepažeistos likusių medžių šaknys, neužversti upeliukai, grioviai, nesudarkyti vietiniai keliai ir pan. Jei kompanija naudojo miško paklotę tausojančią techniką, ji gauna papildomų įvertinimo taškų. Jei nustatytoms normoms buvo nusižengta, kompanijos darbas vertinamas neigiamai, jai gali tekti mokėti baudą, o galiausiai – netekti licencijos. Taisyklės tikrai griežtos, ir jų privalo laikytis visi: ir stambios miško kirtimo kompanijos, ir smulkesnės.

Biržė – švari, paklotė – nepažeista

Pats procesas taip pat gana įdomus: miškakirtė, važiuodama palengva viena linija, ilga strėle atrenka ir nukerta pažymėtus medžius. Beje, tokie kirtimo takai turi būti ne arčiau kaip 30 m vienas nuo kito, o medžiai ne jaunesni kaip maždaug 100 m. Miškapjovė rąstus suguldo šalia važiavimo linijos, kurią pirma iškloja nugenėtomis šakomis. Taigi pati mašina rieda ne tiesiai per miško paklotę. Paskui tuo pačiu taku važiuoja ir nukirstą medieną surenka miškatraukė, kurios ratai padengti apsauginiais vikšrais. Šiai mašinai nereikia suktis, ji gali judėti abiem kryptimis. Ji atgabena nukirstą medieną prie keliuko, kur į reikiamas rietuves ją perkrauna ar perveža kitas vilkikas. Po kirtimo biržė lieka gana švari, neužversta šakomis, miško paklotė beveik nepaliesta.

Plynai beveik nekertama, tik po audrų ar šiaip esant būtinybei. Miškas yra tiesiog išretinamas, paliekant jaunesnius medžius ir pomiškį, iš kurio natūraliai ir atsinaujina būsimasis miškas.

Europa neabejinga „samanėlės raudai“

Viena pažangiausių miško kirtimo ir traukimo technikos kūrėjų – suomių bendrovė ir jos mašinos „Ponsse“ Bavarijos medkirčių yra ypač mėgstama dėl puikių techninių savybių. Tiesa, vienos tokios mašinos kaina taip pat „puiki“ ir gali siekti iki 400 tūkst. eurų, dar apie 20–27 tūkst. eurų papildomai kainuoja ratų vikšrai. Tačiau tokiomis mašinomis greita ir efektyvu dirbti, ir, kaip pajuokavo jos vairuotojas, iš pagarbos tokiai gerai technikai jis į ją net nelipa purvinais batais... Apskritai prasidėjus lietui miško kirtimo ir traukimo darbai saugant miško paklotę nevykdomi. Tai turi įtakos miškininkų pelnui ir galimybėms aprūpinti didžiules lentpjūves mediena. Tačiau trauktis nelabai yra kur, nes grįžti prie neatsakingo požiūrio į miško kirtimo darbus neleidžia ne tik šalies gyventojai, priimti įstatymai, bet ir Briuselio direktyvos, nes miško paklotės ir ekosistemos išsaugojimui ES taip pat skiria didžiulį dėmesį. Anksčiau ar vėliau tai taps norma ir mums. Lietuvos medkirčiai privalės išgirsti samanėlės raudą.