Kas yra klika?

Klika yra uždara ir savo tikslų siekianti grupė, kurioje svarbiausiais bruožais laikomi lojalumas, žaibiškas reagavimas į kintančią politinę konjunktūrą ir besąlygiškas vienas kito palaikymas. Nuo visavertės politinės partijos ar juolab religinės ir pasaulietinės sektos klika skiriasi visų pirma tuo, kad neturi jokių fiksuotų tikslų ar ilgalaikių programų. Jos tikslas ir programa yra niekas daugiau, o tik galia.

Politinėse partijose ar interesų grupėse vis dėlto neišvengiamai veikia kaitos, konkurencijos ir atsinaujinimo mechanizmai. Tuo tarpu klika yra fiksuotos ir nerevizuojamos sėkmės formulės įgyvendinimas. Telkiamasi apie kokį nors galios centrą – tai gali būti valdžios institucija arba jų tinklas, bet sykiu tai gali būti ir apie įtakingą asmenį susispietusi grupė, siekianti sau maksimalios galios ir prestižo.

Klika yra uždara ir remiasi absoliučia savo-svetimo dichotomija. Jos narių anaiptol nesieja tikra bičiulystė ar kokia asmeninė simpatija. Priešingai, neretai klikų nariai instinktyviai nemėgsta vieni kitų, nes puikiai supranta savo naudojamų kovos ir konkurencijos priemonių pavojingumą bei nešvarumą.

Kad ir kaip būtų, tai anaiptol netampa kliūtimi klikos gyvybingumui. Klikos esmė slypi greitame ir efektyviame žmonių skirtumų bei jų keliamų moralinių ir intelektualinių įtampų įveikime. Klikoms nariams nereikalinga jokia dramatiška diskusija, nes turi būti sutarta tik esminiu klausimu – ar tu už, ar prieš? Ar tu už grupę ir jos besąlygišką dominavimą, ar prieš? Ar tu su mumis, ar prieš mus?  Lyderystė klikoje yra fiksuota ir iš išorės niekaip nepaveikiama.

Iš čia ir išvestiniai klausimai: ar bus garantuotas grupės grynumas (žinoma, ne ideologinis, o veikiau apnuogintas instrumentinis grynumas – ar tu tikrai nori valdžios kartu su saviškiais, ar tu jos gali siekti su bet kuo?) Klika yra įsipareigojimas imti ir išlaikyti valdžią bei įtaką tik kartu su saviškiais. Tai – cinikų ištikimybės įžadai.  

Ar nori greitai ir efektyviai iškilti bei likti galios ir socialinio prestižo viršūnėje? Jei nori, tada suprask elementarų principą – tu iškilsi tik padedamas grupės ir sykiu padėdamas kitiems jos nariams.

Jei nenori, gali grįžti į alinančią – ir, beje, vertinimo kriterijus pagal asmens instituciją ar grupę laisvai ir „kūrybingai“ taikančioje, t.y. iš esmės juos ignoruojančioje šalyje sėkmės anaiptol nežadančią – savo profesinės kasdienybės ir sunkaus darbo terpę.

Kas geriau – savas niekšas ar svetimas teisuolis?

Klika nuo kitų solidarių ir uždarų grupių skiriasi tuo, kad pastarosiose gali būta pasėta bent šiokia tokia abejonė dėl saviškio teisumo ar padorumo. Pavyzdžiui, akademinėms grupėms, nepaisant joms būdingo hermetizmo, pavydo, intrigų ir hierarchijų, vis dėlto yra būdinga šiokia tokia minties įvairovė – juk be jos akademinė grupė taptų paprasčiausia fikcija.

Tad akademinėje grupėje gali būti stipriai sukritikuotas tave remiančio ir gerbiančio žmogaus – akademinius idealus išpažįstančio žmogaus tai anaiptol neturėtų stebinti ar juolab šokiruoti. Tikram akademikui baisiausia, kas gali įvykti – tai vienas kito darbų ignoravimas ir apskritai nesidomėjimas profesiniu gyvenimu.

Be to, akademinėje sferoje visiškai įkalinti grupėse žmonių neįmanoma jau vien dėl tarptautinio akademinio gyvenimo – geriausi tavo kolegos ir profesiniai autoritetai anaiptol nebūtinai turi būti tavo universitete ir tavo šalyje. „Akademinė klika“ šiaip yra oksimoronas – arba ji yra netikra klika, arba ji nieko bendro neturi su Akademija. Tikra klika akademinėje sferoje yra paraakademinė arba kvaziakademinė.

Klikoje savas niekšas visada bus artimesnis ir mielesnis už kilnų svetimos grupės atstovą. Kaip minėjau, instinktyviai gali būti jaučiama, kad saviškis yra menkysta ir kad jo keikiamas ar žlugdomas svetimasis yra nepalyginamai aukštesnės moralės žmogus. Bet tai nekeičia reikalo esmės – savas niekšas konstruoja būtent tą socialinę ir moralinę tvarką ar politinę aplinką, kuri tau leidžia iškilti. Todėl ir tenka jį remti – niekam nesvarbu, patinka tau tai, ar ne.

Šioje vietoje nesuklyskime – klika saviškius renkasi ne taip, kaip pasirenkami draugai ar idėjiniai bendražygiai. Klikos ypatybė yra ta, kad joje neklaidingai įskaitomas asmens pasiryžimas atsisakyti savo minties ir sąžinės laisvės vardan grupės ir jos dominavimo. Grupės tiesa tampa jo tiesa. O kas yra grupės tiesa? Sėkminga praktika – visų pirma patekimas į galios lauką.

Patys pavojingiausi klikai yra tie, kurie mėgina suprasti kitaminčius ar (horribile dictu!) megzti ryšius su kitomis grupėmis. Išsklaidytas lojalumas ir atsisakymas grupėje dalyvauti visa savo asmenybe, jai paliekant tik neutralų savo asmens aspektą (pavyzdžiui, kompetenciją ar dalykišką nuomonę), yra baisiausias bet kurios klikos košmaras.

Arba tu esi visas mūsų ir neturi kitos aplinkos bei tikrovės nei mes (visa kita tėra naudingos fikcijos), arba tu neegzistuoji.

Visų karas prieš visus?

Žinoma, neverta turėti iliuzijų, kad klikos gali išnykti. Klikos egzistuoja visur ir visada, skiriasi tik jų įtakingumo ir pavojingumo mastai. Kad ir kaip būtų, vienas dalykas nekelia abejonių – klikos ypač klesti arba antidemokratinėse, arba tiesiog silpnose politinėse sistemose, o taip pat  ir politiškai apatiškose, pasyviose visuomenėse, nepajėgiančiose pasiekti nei nacionalinių susitarimų, nei atlikti valdžios demokratinės kontrolės.

Geriausias pavyzdys – Lietuvą sukrėtęs VSD skandalas, parodęs, kad mūsų jėgos struktūros  gali imtis šantažo ir kovos net prieš šalies parlamentą. Kita vertus, nereikia būti politikos analitiku, kad suprastum, jog VSD pats savaime čia buvo tik ledkalnio viršūnė, o po vandeniu liko verslo, politikos, žiniasklaidos ir akademinės sferos susivienijimas, kurio niekaip kitaip nei klika pavadinti neįmanoma.

Beje, ne tik VSD čia verta prisiminti. Šiandien kaip niekad anksčiau pradeda ryškėti mūsų inteligentijos nebrandumas. Ji gali buti vieninga tik pradinėje protesto fazėje, o kai jau sudarinėjamos reformų komandos ar politinio pasitikėjimo grupės, solidarumo nebelieka nė lašo - pradedama sąmoningai kenkti kitos grupės nariams ir pozicionuoti save naujajame galios ir prestižo lauke.

Inteligentijos klikos Lietuvoje neretai maskuojasi kaip kūrybinės organizacijos ir kultūriniai sąjūdžiai, bet jų esmė lieka ta pati – naudoti sėkmingai infiltruotas valstybines institucijas savo asmeniniams ir grupiniams interesams tenkinti. Uždaros interesų grupės, apsimetančios žurnalų ir kultūrinių sąjūdžių kvėpėjais bei idealistais, jau darosi groteskiška mūsų politinės tikrovės dalis.

Kas slypi už tokio elgesio modelio? Viešojo intereso privatizacija. Sykiu ir atstovavimo viešėjam interesui simuliacijos vaizduojant privačius ir grupinius interesus kaip bendrąjį gėrį. Valstybės ir jos institucijų (įskaitant pačias aukščiausias) naudojimas užmaskuotiems verslo ir politikos planams, tuo pat metu save pateikiant kaip alternatyvų neturintį, vienintelį susipratusį ir patriotišką elementą.

Visai tai ir be sudėtingos analizės galima įžvelgti Prezidentūroje. Ir pirmasis mūsų šalies asmuo, deja, tapo klikų kovos ir viešosios erdvės privatizacijos įkaitu.

Todėl grėsmė Lietuvos viešajai erdvei, susitarimo ir asocijavimosi galiai, visuomenei ir valstybei šiandien kyla ne tiek iš globalizacijos ir naujųjų pasaulio perdalijimo scenarijų, kiek iš mūsų klikų. Bet bijau, tai nebe klasikinis, hobsiškasis (arba ikivalstybinis) o veikiau postmodernus, t.y. povalstybinis, visų karas prieš visus. 

"KLAIPĖDA"