Narkotikų kontrolės departamento duomenimis, Lietuvoje yra apie 6000 asmenų, kurie priklauso vadinamajai probleminių narkomanų grupei. Tai žmonės, kurie kasdien vartoja intraveninius narkotikus, dažniausiai heroiną. Surinkti duomenys rodo, kad absoliuti dauguma šių visuomenės užribyje atsidūrusių žmonių – jauni vyrai, kurių amžiaus vidurkis 25–27 metai, pusė jų yra iki 25 metų amžiaus. Nors tris ketvirtadalius visų vartojančiųjų sudaro vyrai, vartojančių moterų skaičius pastaraisias metais taip pat auga.

Būtent šie narkomanai sudaro ir didžiausią ŽIV infekuotų narkotikų vartotojų dalį, taip pat turi nuolatinių problemų su teisėsauga, todėl jų elgesys yra pavojingas ne tik jiems, bet ir visai visuomenei. Ir nors kaip iš pirmo žvilgsnio sudėtinga ar net beviltiška atrodytų mėginti šiuos žmones gelbėti, padėti pakilti iš paties dugno, būdų, kaip tai padaryti, yra. Jie pamažu įsitvirtina ir Lietuvoje. 

Savivaldybės linkusios nutylėti problemos mastą

Ne paslaptis, kad beveik kiekviename Lietuvos mieste egzistuoja vietos, kuriose buriasi dažnai itin skurdžiai gyvenantys, švirkščiamuosius narkotikus vartojantys ir problemų su teisėsauga turintys asmenys. Miestiečiai šias vietas aplenkia iš tolo, o mažesnių miestų gyventojai net tiksliai žino, kokie žmonės yra įklimpę į narkomanijos liūną.

Nepaisant to, Lietuvoje vis dar egzistuoja savivaldybių, kurios tokių problemų teigia neturinčios, oficialioje statistikoje deklaruoja, kad naujai registruotų narkomanijos atvejų neužfiksuojama, tad ir kovoti neva nėra su kuo, o pagalbos besikreipiančiųjų taip ir neatsiranda.

Pasak narkotikų kontrolės departamento direktorės Audronės Astrauskienės, tiesa, kad šie visuomenės užribyje atsidūrę asmenys itin retai patys ieško pagalbos, nes dažniausiai nemato reikalo keisti savo gyvenimo būdą arba jiems labai trūksta informacijos. Tačiau būtent savivaldybės turėtų būti suinteresuotos šiuos žmones prisikviesti, juos pamatyti.

„Suprantu, kad tokios problemos yra politiškai nepatogios, o joms spręsti reikia papildomų piniginių ir žmoniškųjų resursų. Tik iškyla klausimas, kas prasmingiau: maskuoti susidariusią situaciją, slėpti problemos mastą ir padarinius, ar vis dėlto pripažinti tikrąją padėtį ir imtis veiksmų, pradėti narkotikus vartojantiems asmenims“, -  klausė A.Astrauskienė.

Iškyla klausimas, kas prasmingiau: maskuoti susidariusią situaciją, slėpti problemos mastą ir padarinius, ar vis dėlto pripažinti tikrąją padėtį ir imtis veiksmų, pradėti narkotikus vartojantiems asmenims.

Kad politiškai nepatogių problemų, tokių kaip narkomanija ir dėlto prastėjanti kriminogeninė padėtis, politikai linkę nepripažinti, akcentavo ir Visagino savivaldybės tarybos narė Dalia Štraupaitė.

„Tiesa, kad nėra malonu pripažinti, jog tavo miestas turi problemų susijusių su narkotikais. Nes tai reiškia, kad šias problemas reiks spręsti, tam skirti lėšų, ieškoti išeičių iš įvairių situacijų. Tačiau Visaginas pasirinko kitą kelią – mes pripažinom, kad šita problema yra ir ėmėmės ją spręsti“ – pasakojo D.Štraupaitė.

Statistika rodo, kad toks sprendimas per kelerius metus davė gerų rezultatų, padėjo ne tik sukontroliuoti narkomaniją mieste, bet ir daugeliui žmonių leido pasveikti.

Žalos mažinimo kabinetai – vieta, padedanti pasiekti žmogų

Anot A. Astrauskienės, vienas veiksmingiausių būdų pasiekti šiuos žmones – vartotojų susibūrimo vietose steigti vadinamuosius žemo slenksčio kabinetus, kuriuose teikiamos pagrindinės narkomanams kartais net gyvybiškai reikalingos paslaugos: švirkštų ir adatų keitimas, žaizdų perrišimas, tvarstliavos dalijimas.

Lietuvoje šiuo metu veikia 12 žemo slenksčio kabinetų, kur teikiamos tokios būtiniausios paslaugos, taip pat yra ir mobilių tokias paslaugas teikiančių autobusiukų, kuriuose dirba medicinos, socialiniai darbuotojai ir konsultantai. Duomenys rodo, kad įsteigus šiuos kabinetus probleminių narkotikų vartotojų pasiekiamumas gerokai padidėjo, 60-65 proc. jų jau ateina į žalos mažinimo kabinetus, kur jie gauna ne tik švirkštus ir adatas, bet konsultuojasi, sužino informaciją apie tai, kur galima kreiptis ir ką daryti.

„Švirkštų ir adatų keitimas yra vienas iš būdų šiuos žmones apskritai pasiekti, užmegzti ir palaikyti kontaktą su tais, kurie šiaip jau slepiasi, vengia kitų žmonių ir neieško pagalbos. Kai atliekamos šios pirminės paslaugos, žmogus taip pat ir konsultuojamas, motyvuojamas keisti savo gyvenimo būdą, blaivėti. Taigi nors kai kurie politikai bando sakyti, kad švirkštų ir adatų keistimas tėra savotiška narkotikų legalizavimo forma, su tuo nesutinka nei Jungtinės Tautos, nei Pasaulio sveikatos organizacija. Nes visų pirma tai yra mėginimas apsaugoti tiek pačius narkomanus, tiek ir visuomenę nuo ligų ir socialinių problemų pavojaus“, – sakė A. Astrauskienė.

Kaip pasakojo nemažai tokio darbo patirties turintis priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės „Vilties švyturys“ socialinis darbuotojas ir psichologas Donatas Lučunas, žalos mažinimo kabinetai yra pirmoji ir labai svarbi grandis kelyje sveikimo link, nes čia žmonės motyvuojami keisti gyvenimo būdą, su jais kalbamasi, teikiama ne tik medicininė, bet ir psichologinė bei socialinė pagalba.

Žalos mažinimo kabinetai yra pirmoji ir labai svarbi grandis kelyje sveikimo link, nes čia žmonės motyvuojami keisti gyvenimo būdą, su jais kalbamasi, teikiama ne tik medicininė, bet ir psichologinė bei socialinė pagalba.

„Žinoma, kad vien žalos mažinimo kabinetų veiklos nepakanka, būtinos ir detoksikacijos, reabilitacijos paslaugos. Lygiai kaip sveikti apsisprendusiam narkomanui negana vien medicininės pagalbos. Jam labai svarbi psichologinė socialinė pagalba, konsultavimas“, – kalbėjo D. Lučunas.

„Vilties švyturys“ taip pat teikia ir žalos mažinimo, ir reabilitacijos paslaugas. Pasak D. Lučuno, jų autobusiukas tapo savotišku mobiliu kabinetu, nes važiuodavo ten, kur tokių paslaugų poreikis buvo didžiausias. „Štai ir į Visaginą buvome pasiųsti kaip koks desantas“, – sakė D. Lučūnas.

Pasakodamas apie konkrečiai Visagine įgautą patirtį, D. Lučunas sakė, kad šis miestas visų pirma išsiskyrė tuo, jog čia prie jų mobiliojo autobusiuko visų pirma ateidavo ne patys narkomanai, bet vartojančiųjų tėvai ir artimieji: „Kartais atrodydavo, kad vien su tėvais visą dieną ir dirbi, tik juos ir konsultuoji, o pačių narkomanų net nematai. Supratę, kad čia miestas tiesiog per mažas, kad jie išdrįstų patys ateiti, turėjome būti lankstūs. Tiesiog patys keliese išeidavom į gatves ir ieškodavome žmonių, kuriems reikia pagalbos.“

Apie tai, kad Visaginą į problemą iš tiesų privertė atsigręžti ne patys narkomanai, bet jų tėvai, pas miesto valdžios atstovus ateidavę ieškoti pagalbos ir informacijos, pasakojo ir D. Štraupaitė.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad vis dažniau ateidavo mamos prašyti pagalbos savo vaikams. Visi puikiai suprato, kad gyvena nedideliame mieste, ir tokios problemos paviešinimas taptų rimtu sunkumu, todėl stengėsi slėpti, neeskaluoti šio klausimo. Pamenu, kad pirmieji atėję labai norėdavo likti anonimiški. Ir pradėjome dirbti visų pirma su tėvais. Išklausėme juos, jų problemas, matėme, kad tokių žmonių yra daugiau, todėl tapo akivaizdu, jog reikalinga rimta, kompleksinė pagalba. Užmezgėme asmeninius, tiesioginius ryšius su įvairiomis institucijomis, tuo pačiu „Vilties švyturiu“, ir tai padėjo daug jaunuolių nusiųsti į detoksikacijos bei reabilitacijos įstaigas“, – kalbėjo Visagino savivaldybės tarybos narė.

Principas „lygus lygiam“ – patirtis, kuri padeda sveikti

Tiek žemo slenksčio kabinetuose, tiek ir narkomanų reabilitacijos įstaigose dirba  profesionalai: medikai, slaugytojai, konsultantai, socialiniai darbuotojai. Tačiau ne tik jie. Šiose įstaigose vis plačiau imamas taikyti principas „lygus lygiam“, t. y. kai į veiklą įtraukiami buvę narkomanai, išgiję nuo priklausomybės, bet puikiai žinantys, ką reiškia gyventi su narkotikais, todėl kur kas geriau suprantantys besikreipiančiuosius, jų poreikius, baimes.

„Kai komandoje yra žmogus, pats perėjęs šį kelią, kontaktas su vartojančiuoju užmezgamas ir palaikomas kur kas lengviau, nes žmonės mato realų pavyzdį ir tai jiems padeda patikėti, jog išbristi iš priklausomybės yra įmanoma. Žinoma, labai svarbu, kad motyvacija blaivėti būtų vidinė, o ne iš baimės ar kokių kitų išorinių priežasčių, tačiau gyvas pavyzdys visada įkvepia labiausiai“, – dalijosi patirtimi D. Lučunas.

Jam antrino ir Visagine priklausomų nuo narkotikų žmonių konsultante pagal principą „lygus lygiam“ dirbanti Jelena.  Pasak Jelenos, jos asmeninė patirtis brendant iš priklausomybės liūno yra labai svarbus veiksnys kitus žmones skatinant ir motyvuojant keisti gyvenimo būdą.

„Žinoma, sunku išvengti nepasitikėjimo ar skeptiško požiūrio, kai ateina mane anksčiau pažinoję žmonės ir mato visiškai pasikeitusią, nebevartojančią, ir iš pradžių žiūri taip, lyg būčiau susireikšminusi, nuo jų labai atitolusi. Bet laikui bėgant, bendraujant ir susipažįstant iš arčiau, žmonės įsiklauso į tai, ką mėginu jiems pasakyti, ima manim pasitikėti. O tai labai svarbus žingsnis sveikimo link“, – sakė Jelena.

Savo darbe nuolat su probleminiais narkotikų vartotojais susidurianti moteris taip pat tvirtino, kad į žalos mažinimo kabinetus ateina nemažai žmonių, kurie iš pradžių visai neturi motyvacijos keistis. Pasak jos, su tokiais žmonėmis dirbti tikrai nelengva, sunku rasti bendrą kalbą, juo labiau, kad motyvavimas ir konsultavimas – tai ne šabloniškas vienkartinis pokalbis, o nuolatinis darbas, mėginimas išgirsti žmogų ir jam padėti.

„Puikiai žinau, kad niekas neprivers žmogaus keistis, jei jis pats nenori to daryti. Tačiau tiesa, kad žmogus visada labau įsiklauso į tuos, kurie jau išgyveno ir patyrė tai, su kuo jam pačiam dabar tenka kovoti. Kai parodai, kad žmogų ne tik supranti, bet realiai žinai, su kuo jam tenka kovoti, kokius jausmus ir baimes jis išgyvena, jis pamažu ima girdėti“, – sakė Jelena.

„Pamenu tokį atvejį, kai pas mus atėjo gana agresyvus vyrukas, visiškai nenorintis keisti savo gyvenimo būdo ir vis kartojantis, kad jam gerai taip, kaip yra. O aš jam ir sakau, jog iš tavęs visai neblogas lyderis išeitų, tu tikrai nemažai žmonių paskui save galėtum patraukti. Gal tai privertė jį susimąstyti ir štai mes jau kuris laikas su juo bendraujame, matome pozityvių pokyčių“, – sėkminga patirtimi dalijosi konsultantė.

Jelena taip pat pasakojo supratusi, kad šiame darbe niekada negalima pamiršti, kad nors visi narkomanai turi tą pačią bėdą, jie vis dėlto yra individualūs ir labai skirtingi, jų istorijos savaip unikalios, o poreikiai – visų kitokie: „Negalima į šiuos žmones reaguoti šabloniškai ir su visais elgtis vienodai. Svarbu išgirsti kiekvieno iš jų savitą istoriją ir vis kitu būdu mėginti prisibelsti į jų vidų, rasti motyvų, kurie paskatintų keistis.“

„Negalima į šiuos žmones reaguoti šabloniškai ir su visais elgtis vienodai. Svarbu išgirsti kiekvieno iš jų savitą istoriją ir vis kitu būdu mėginti prisibelsti į jų vidų, rasti motyvų, kurie paskatintų keistis.“

Reabilitacijos bendruomenėje „Vilties švyturys“ konsultantu dirbantis buvęs narkomanas Anatolijus taip pat bylojo, kad asmeninė patirtis šiame darbe labai praverčia: „Priklausomas žmogus visą gyvenimą yra pripratęs viską slėpti, atsiverti, kalbėtis jam yra itin sunku. Iš pradžių ir net ganėtinai ilgą laiką aš pats norėdavau ir galėdavau kalbėtis tik su tuo žmogumi, kuris mane suprato, nes pats visą tai buvo patyręs ir perėjęs. Tai suprasdamas dabar aš pats mėginu padėti kitiems.“

Į reabilitacijos įstaigas ar bendruomenes patenkantys žmones jau turi būti apsisprendę ir motyvuoti keisti savo gyvenimo būdą, atsisakyti narkotikų ir sveikti. Tačiau pasaulis, kuriame galioja savitos taisyklės, kuriame negali elgtis bet kaip, jiems neišvengiamai sukelia šoką ar norą priešintis.

„Pamenu, kad tai, ką pamačiau pirmą kartą atvykęs į bendruomenę, mane tikrai nustebino, kai kuriuos dalykus buvo labai sunku priimti. Kilo daug klausimų, kai kurių dalykų tiesiog nesupratau. Kodėl turiu dirbti, kodėl būtina lakytis dienotvarkės, kodėl negalima vėluoti? Narkomanai praranda tokius labai paprastus kasdienius įgūdžius ir visa tai jiems tampa rimta problema, tenka daug ko mokytis iš naujo, – pasakojo Anatolijus. – Dabar perėjęs visą programą nuo pat pradžių puikiai žinau ir galiu suprasti, kokių reabilitacijos metu kyla sunkumų, klausimų ir kaip juos įveikti. Galiu dalytis savo patirtimi, patarti kitiems. Tie patarimai gali atrodyti labai paprasti, bet iš tiesų jie yra labai naudingi. Tai neretai ne tik palaiko, bet ir skatina žmones tęsti programą, įkvepia pasitikėjimo ir noro ištrūkti iš priklausomybės“, – pasakojo pagal principą „lygus lygiam“ dirbantis konsultantas.

Nors statistiškai net ir pradėję sveikimo programą apie 60 proc. narkomanų „atkrenta“, vėl pradeda vartoti, tačiau tikrai egzistuoja galimybių padėti bent tiems, kurie tikrai nori keistis. Svarbiausia – neignoruoti problemos ir pamatyti tuos, kuriems reikia pagalbos.

Parengė Lina Valantiejūtė