Šią savaitę tapo plačiai žinoma, jog agentūros QS sudarytame reitinge Vilniaus universitetas užėmė garbingą vietą. Kokia tai vieta – nežinia, mat nuo 501-osios pozicijos reitinge konkreti vieta nebeskiriama. Skelbiama tik tiek, kad VU atsidūrė kažkur tarp 501 ir 550-osios pozicijų, ir šitaip aplenkė Tartu universitetą, atsidūrusį kitame penkiasdešimtuke.

Aplenkėme estus, tai ko gi nepasidžiaugti! Praeityje geriau besiorientuojantys žmonės mane sudraudžia ir paaiškina, jog šiuolaikinis „estų kompleksas“ čia niekuo dėtas, viskas gerokai rimčiau. Pasirodo, su Tartu konkuruojame jau labai seniai, dar nuo tarybinių laikų. Gerai, pagalvojau, kad ne nuo Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje, kai ir VU, ir TU jau egzistavo, ir jų absolventai, galimas dalykas, buvo susirėmę mūšio lauke. Tąsyk irgi, atrodo, laimėjome. Na, bet tuščia jų, tų estų. Yra ir kitų temų.

Sveikindamas savo Alma mater pasiekimo proga, mąstau apie jo svarbą ir tai, ar verta juo didžiuotis. Dievaži, keista būtų, jei ši informacija būtų ilgam įrašyta pirmajame VU internetinio tinklalapio puslapyje, maždaug: mes esame 525-asis universitetas pasaulyje! Kažkaip keistai atrodytų. Net Kembridžas, kuris šiemet pirmasis, šito nesirašo į pirmą puslapį. Reitinguotojų daug, kiek jų – tiek ir rezultatų, pagal kitus sąrašus pirmauja Oksfordas, pagal dar kitus – Harvardas, Prinstonas arba Jeilis. Jokios didesnės reikšmės, tiesą sakant, nėra. Kembridžui ne tik reklamuotis, jam ir pranešti apie save jau nebereikia. Jis tiesiog yra. Nesvarbu, kelintoje kokio reitingo vietoje.

Bet VU, deja, ne Kembridžas. Tad kodėl gi neįsirašius? Juolab kad Lietuvos aukštųjų mokyklų, o ir apskritai mokslo viešieji ryšiai, švelniai tariant, gana šlubi. Kiek didesnis ir pastebimesnis rūpestis dėl reitingo ir įvaizdžio kyla pavasarį, supuolus dviem progoms – stojamiesiems ir „Veido“ bei DPI skelbiamiems universitetų vertinimams. Sąrašo viršūnėje atsidūrę universitetai pasipuikuoja, apatiniai pakeiksnoja niekam tikusią vertinimų metodiką. Ir tuo viskas baigiasi. Iki kito pavasario.

Štai pažįstamas LMTA docentas pasakojo apie įvairių tarptautinių meninių konkursų laureatus, kurių, tiesą sakant, pastarojoje mokykloje ne taip jau ir mažai. Neturėjau pagrindo juo netikėti. Tačiau tuomet, kai apie tai šnekėjome, internetinis LMTA puslapis tarsi nieko apie tai nebuvo girdėjęs. O juk čia ne šiaip sau, jei kasmet bent keliolika studentų ko nors pasiekia. Tą visokiausių tarptautinių laureatų sąrašą paskelbus bent keliolika kalbų, LMTA įvaizdis veikiausiai šoktelėtų gerokai aukščiau, nei informavus, jog muzikos mokymas Lietuvoje siekia XIV amžių, o LMTA sėkmingai šią tradiciją tęsia. Taip mintijome prieš kokius metus. Dabar akademijos puslapyje atsirado rubrika „Sveikiname“, kuri bent jau pasveikina laureatus pasiekimų proga. Nors išsamesnio jų sąrašo nėra net lietuviškai.

Paprastai universitetai pasitenkina tuo, kad nurodo, jog yra modernūs arba seni, bet būtinai dinamiški, ar panašiai. Bet ką tai konkrečiai reiškia? Ne ką daugiau nei tai, kad vadinamasis „lietuviškas kuklumas“ atvirai broliaujasi su tingumu. Ir nežinia, kuris didesnis. Nejau Lietuvos aukštosios mokyklos ir Lietuvos mokslas išties neturi kuo pasidžiaugti? Ar tai atsakingieji už jų ryšius su visuomene mano, jog tie pasiekimai neverti dėmesio, ar gyrimąsi laiko yda? Ar paprasčiausiai tingi surinkti ir paskelbti reikiamus duomenis?

Nepriklausomai nuo to, kuris atsakymas teisingas, panašu, jog gyvename šalyje, apie kurios studijų ir mokslo pasiekimus kažką yra girdėję tik užsienio agentūrų ekspertai. Jie kartais ir mums ką nors gero praneša. Jei ne jie, vietos gyventojai žinotų tik viena, mokslas ir studijos pas mus blogi, geri jie kažkur ten, Vakaruose, arba pirmajame reitingo šimtuke.

Labai simptomiška tokio požiūrio išraiška yra žinios apie Lietuvos fizikų ir Europos branduolinių tyrimų centro (CERN) bendradarbiavimą. Dėstydamas filosofijos įvadą ir aiškindamas, kuo filosofija skiriasi nuo gamtamokslio, visuomet stengiuosi apie jį užsiminti. Apie Didįjį hadronų greitintuvą Šveicarijoje yra girdėję ne taip jau mažai Lietuvos gyventojų. Užtat papasakojęs, jog Lietuva yra šio projekto partnerė ir kad prie greitintuve sumontuotų detektorių nemažai yra prisidėję Lietuvos fizikai, visuomet matau vieną ir tą patį – nustebusius studentų veidus. Nežinojome...

Žinoma, kad nežinojote, mat informacijos apie tai nerasite VU Fizikos fakulteto puslapyje, per daug nesigiria tuo ir universitetas. Galima nesutikti, sakyti, jog tiek lietuvių indėlis, tiek pats greitintuvas yra ganėtinai ezoteriškas dalykas, nesuprantamas eiliniam žiniasklaidos vartotojui. Sutinku, bet ar pranešimas, jog „VU yra penki šimtai kažkelintasis universitetas pasaulyje“, yra informatyvesnis nei pranešimas „Lietuvos mokslininkai dalyvauja ambicingiausiame šiuolaikinio mokslo projekte“?

O juk esama ir kitų, mažiau ezoteriškų mokslo sričių ir kitų išradimų bei atradimų, kalbėjimas apie kuriuos praskleistų nežinojimo, tad ir nevertinimo uždangą. Bent vietomis, bent truputėlį.

Gal tuomet ir mokslininkams nebereikėtų skųstis, jog šioje visuomenėje jie jaučiasi nesuprasti ir nereikalingi...