Šį savaitgalį jauki Žemaitijos Tūbausių parapija švenčia šv. Henriko atlaidus. Ta proga kalbiname pranciškoną tėvą Leopoldą Scheifele OFM, darbštuolį Tūbausių parapijos kleboną, kuris prikėlė ir atgaivino ne tik šią parapiją, bet nenuilsdamas vykdo daugybę kitų veiklų.

Kodėl aš atvykau į Lietuvą?

Po ilgo kunigo tarnystės Bavarijoje, savo gimtinės Pranciškonų provincijoje, rengėtės misijai Danijoje; šis planas neišsipildė; o buvote pašauktas į Romą dirbti Laterano bazilikoje kaip konfesarijus. Kodėl ilgiau nepalikote Romoje, atvykote į Lietuvą?

Tiesa, buvau Romoje, tarnavau kaip penitenziere apostolico; išpažinčių klausydavau italų, anglų ir vokiečių kalbomis. Tai yra garbinga tarnystė, o darbo man ten buvo per mažai. 

Tuo metu Romoje susitikau su tėvu Benediktu, jis studijavo San Antonio ateneume, pranciškonų universitete, aš tarnavau Laterano bazilikoje – atstumas buvo gal pusė kilometro. Tėvas Benediktas mane pakvietė: „Ateik pas mus; darysime didelių dalykų!“ Būtent to aš norėjau!

Kodėl aš tapau pranciškonu?

Jaunystėje lyg hipis buvot, gitaromis grojot, bitlus mėgot; o kaip atėjot pas pranciškonus?

Apie įvairius dalykus Jūs dabar kalbate. Gitara yra vienas dalykas, bitlai (The Beatles) - kitas, tapti pranciškonu - dar kitas. Tad iš eilės.

Šeimoje mes dainuodavome, giedodavome – mes, broliai, taip pat norėjome groti pianinu. Kadangi augom po karo, nebuvo galimybės nusipirkti muzikos instrumentą, mokėti už pamokas. Man jau buvo 18 metų, kai gavau gitarą už 20 deutschmark pats, skaitydamas vadovėlį, mokiausi groti. Tuo aš buvau labai patenkintas. Vėliau, jau po kunigų seminarijos, kai buvau parapijos vikaras, gitara man buvo labai svarbus įrankis jaunimo pastoracijoje.

Dėl Beatles? Gerai, Let it be priklauso mano repertuarui.  Rolling Stones – jais dabar daugiau domiuosi – dėl senatvės klausimo.  Jų atžvilgiu norisi cituoti: „Nuo garbingumo į juokingumą – tik vienas žingsnis!“ Tapti pranciškonumi? „Metalistas tampa vienuoliu!“ – šių batų aš neužsimaunu. Šešerių metų berniukas aš jau tarnavau pranciškonams per Mišias.

Mano tikybos dėstytojas buvo pranciškonas, visų gimnazijos dėstytojų aukščiausiai laikomas dėstytojas. Paminėjau, kad po karo vargšai mes gyvenome; o šis pranciškonas man parodė, jog neturtas ne tėra vien bėda, gali būti ir vertybė.

Jūsų ir brolis išėjo į pranciškonus? Labai gražu, kai keli tos pačios šeimos nariai pasirenka panašų kelią.

Taip būdavo! Dabar ses. Margaritą, Kretingos klarisių vienuolyno superiorę, aplankė dvi seserys: religijos sesutės ir kraujo sesės. Aišku: iš šeimų su vienu vaiku ir vienu šunimi negali kilti „du broliukai kunigai“!

Mano veikla Šv. Antano institute

Kai atvykote į Lietuvą, Jūsų pirma veikla buvo dėstymas Kretingos Religijų studijų institute, anuo metu dar „Kolegijoje“. Ar nebuvo sunku Jums svetima kalba dėstyti?

Nuo vaikystės man tai buvo didelis džiaugsmas mokytis anglų, lotynų ir kitas kalbas. Su lietuvių kalba gal per vėlai pradėjau; tikriausiai nuo pradžios man būtų reikėję mokytojo – nekalbu, nerašau be klaidų. Dejuoju, kad Donelaičio Metus negaliu skaityti kaip Dantės Comedia.

Studijavau svetimas kalbas: anglų kalbą - New York’e, italų - Romoje. Kaune dar studijavau lietuvių kalbą.  Klausytis paskaitų, išlaikyti egzaminus man ten nebuvo sunku; tik mokslinio darbo neberašyčiau svetima kalba.

„Kolegijoje“ dėstyti pradėjau anglų kalba. Laikiniai atsirado vertėja; vėliau to man nebereikėjo... Dėsčiau iš pradžių liturgiką, vėliau visą dogminę teologiją skaičiau, paskui dar fundamentinę. Dabar esu „padegusio teatro direktorius“, ir mano skriptumai yra rūsyje.

Dėstėte Kretingos šv. Antano religijos studijų institute, buvote kapelionas. Kokie prisiminimai ryškiausi iš bendravimo su studentais? 

„Prisiminimai“ – tai reiškia, kad kas buvo, ir kad to nebėra.

Kas buvo: didelis idealizmas, tikėjimas pradžioje! Studentėms dar reikėjo mokėti už studijas; o daug mokymo priemonių dar neturėjo. Kartą man studentai papasakojo: „Reikia pasiruošti egzaminui, o turime tik vieną knygą. Pasidalysime šią knygą valandomis, visą parą. Šitaip per burtą vienai studentei gali sukakti valanda po vidurnakčio...“  Beveik visos studentės pradžioje dalyvaudavo rytmetinėje brevijoriaus maldoje, Mišiose – dar prieš paskaitas. 

Ko nebėra? Instituto nebėra! Kodėl? Pradžios idealizmas išnyko. Vėliau ne tiek dėl religijos mokymo, kiek dėl kitų motyvų atėjo. Nemažai tokių, kuriems „Institutas“ buvo „ultima spes“ – kai kitur nebuvo priimti. Tai jie pabaigė religijos mokslus ir perėjo į kitus fakultetus – Ekonomikos, Informatikos, Lingvistikos. Ne be priežasties buvo uždarytas institutas.

Ar dabar dar su tais studentais susitinkate, ar bendraujate?

Iš instituto studenčių kelios dar praktikavo mano parapijoje, Tūbausiuose. Bet reikėjo atsisveikinti su jomis: kas Kretingoje gimusi, Kretingos parapijoje dirba, kas iš kitur kilusi, sugrįžo į savo tėviškę.

Mano dėstymo uolumo „aukos“ dabar yra klarisės. Jei mano pamokslai joms yra per aukšti – tegul klauso manęs ad poenitentiam (atgailai padaryti).

Pradėjau analizuoti su klarisėmis šv. Bonaventūros mistikos raštų struktūrą, atrasti iš naujo jų jėgą.

Kuo gali patraukti šiais laikais religiniai mokslai jauną žmogų?

Gerai! Su Kretingos Šv. Antano institutu neužsibaigė Lietuvoje religijos mokslo studijos! 

Tai yra kita Šv. Antano instituto uždarymo priežastis: pradžioje buvo tik Kretingos „Kolegija“; dabar ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje atsidarė religijos studijų institutai resp. Katechetikos katedra.

Apie studijas ir studentus šiose vietose aš nieko negaliu sakyti. Tik tai, kad „gražiai ir mažai Lietuvai“ to turėtų užtekti. Toliau: jei jos gali išsilaikyti, tai reiškia, kad dar daug – palyginti labai daug – jaunų žmonių Lietuvoje domisi religija ir teologija.

Mano veikla - „Labdaros vaistinė“

Netukus po atvykimo į Kretingą Jūs sukūrėte „Labdaros vaistinę“. Kokia buvo pirma patirtis, susitikimas, kuris pastūmėjo dirbti su vargšais? Kaip gimė labdaros vaistinės idėja?

„Dirbti su vargšais“ – kaip tikra pareiga, bent rūpyba – tai jau buvo „klierikato“ metais, kai aš rūpinausi žmonėmis vienuolyno labdaros valgykloje; klausydavau jų pasakojimų; atnešdavau naudingų daiktų; paruošdavau jiems šventes...

Vėliau, jau kunigo tarnystėje, parapijose ypač pasistengiau integruoti pašalintus vaikus...

Kaip gimė „Labdaros vaistinės“ idėja? Atvykau į Lietuvą su 30 dėžių vaistų, kurių Vokietijoje – man neprašant – man surinko. Pradžioje nežinojo, ką daryti su jais. O atsirado gydytojas, viena Tereselė norėjo padėti, pradėjome dalyti šiuos vaistus vargšams žmonėms.

Iš kur Jūs dabar gaunate vaistų? Ar tai ne sunkiau pasidarė, ypač po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą?

Apie tai man daugiau reikėtų sakyti. Kuo trumpiau aš Jums atskysiu: Buvome „Labdaros vaistinėje“ trys gydytojai; Kretingos katalikų moterių bendrija jiems padėjo; vaistų gausiai gavome; apie du su puse tūkstančių šeimų buvo mūsų „klientai“.

Prasidėjo sunkumai: mažiau vaistų gavome; muitinė tiksliau kontroliavo; Sveikatos ministerija reikalavo, kad visi vaistai būtų įregistruoti Lietuvoje; reikalavo, kad tik provizorė galėtų išdalyti vaistus. 

Dabar dirbu su viena provizore; vaistų turiu nupirkti kaip bet kokia komercinė vaistinė; aptarnauti galiu dar apie tūkstantį žmonių.

Kaip žiūrite į liaudies mediciną?

Lietuvoje žmonių skaičius, kuriems antibiotikai nebepadeda, yra didžiausias Europoje. Mano brolis (trečiasis) yra homeopatijos gydytojas. Jei dar pridėsiu, kad Kretingos pranciškonas T. Jurgis Pabrėža žmones pagydo „su žolelėmis pamokslėliais“ – tada jūs žinote, kaip aš apie „liaudies mediciną“ galvoju.

Mano veikla Tūbausių parapijoje

Kita Jūsų veiklos sritis - Tūbausių parapija. Papasakokite, kaip Jūs šią parapiją atradote?

Kaip tai buvo pradžioje – pročkelė, pora močiučių, pora vaikučių... Taip giedojo, kad man net kojų pirštai apsisuko nuo giedojimo. Tobula komunistų propaganda man tai pasirodė: „Jei katalikai yra tokie, aš nenorėčiau būti katalikas. Ir bažnyčia buvo labai apleista.

Tūbausiuose labai gražiai bandote atgaivinti senas tradicijas, etnosą – mergaitės per Mišias kanklėmis groja, po Mišių tikintieji iškilminga procesija eina aplink bažnyčią. Tuo tarpu kitur kunigai bando viską naujai, moderniai daryti. Kodėl taip branginate senus vietos papročius?

Esu gimęs Bavarijoje, užaugau po hitlerizmo ir pasaulietinio karo, katalikybės restauracijos metu. 

Atvykęs į Lietuvą atradau panašią situaciją: katalikybės restauraciją po komunistų okupacijos. Lietuvos katalikų tradicija man pasidaro brangi; kas dar iš jos išliko – tai pradžioje buvo mano pastoracijos pamatas. 

Tūbausiai turi savo senų melodijų, pagal kurias gieda šv. Andriejaus giesmę, Marijos valandas. Dabar mūsų bažnyčioje giedamos iš maldaknygės „Marijos valandos“ – per Adventą, „Graudūs verksmai“ – per Gavėnią, ir Rožinio malda – eiliniu laiku. Giedojimui vadovauja mano asistentė, kuri mokėsi šv. Antano institute pas dr. Alfonsą Motuzą, kurio specialybė buvo liaudies bažnytinė tradicija.

Prieš kelerius metus Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pamaldas Jūsų parapijoje įvardijo kaip gražiausią metų įvykį.

Pradžioje buvau pirmas klebonas apskrityje su parapijos komitetu (taryba), darbo grupėmis, Bažnyčios biuleteniu kas savaitę. 

Kai vyskupas Jonas Kauneckas atvyko pas mus – jis palydėjo vysk. Antaną Vaičių, ordinarą anuo metu, kartu su juo Sutvirtinimo sakramentą suteikti mūsų jaunimui – jis jau pamatė atnaujintą bažnyčią, sukurtus ir įrengtus Parapijos namus.

Ne vien kanklėmis grojo, bet ir sintezatoriumi, ir klasikinis choras dar giedojo... Gyvą, atnaujintą parapiją jis pamatė, gausius pastoracijos darbo vaisius!

Ir dabar į Mišias gražus pulkas žmonių susirenka - visa bažnyčia pilna, Mišiose vaikų daug dalyvauja ir choras gražus...

Nepalyginama su tuo, kas buvo pradžioje, kas dar yra kitur... 

Stebuklas, kad šiuose kaimuose tiek ateina žmonių, kad taip gražiai galime švęsti sekmadienines Mišias. Na, šiandien dar buvo Pirmoji komunija per Mišias, todėl ir jaunų šeimų buvo daugiau. 

Normaliai trūksta viduriniosios kartos. Vieniems sunku suprasti, kad bažnyčia yra daugiau negu kartais, išimtinai, pasirodyti ir taip „paauksuoti“ savo šventes. Kitiems dėl darbo grafiko, dėl naujų ekonominių reikalavimų labai sunku pasidarė išsilaisvinti sekmadienio rytą.

Artėja Tūbausių parapijos atlaidai – Bažnyčios globėjo šv. Henriko minėjimas. Kokia atlaidų tradicija Jūsų parapijoje?

Mūsų bažnyčios globėjas yra šv. Andriejus, kuris minimas lapkričio 30 d. 

Tai labai liūdnas laikas, Vėlines dar galima švęsti, bet atlaidams tai netinkamas metas. 

Jau Tūbausių bažnyčios statytojas kun. Henrikas Sirtautas užsiprašė iš vyskupijos atlaidų šv. Henriko dieną – tai yra liepos vidurį, su gražiausiu oru šventėms. Tuo metu ir galima šventiškai užbaigti mokslo metus. 

Šiemet išpažinčių klausys, pamokslą mums sakys Lietuvos mažesniųjų brolių provincijolas T. Benediktas Jurčys. Kitais metais prašysiu vysk. Joną, kad konsekruotų bažnyčią po visų remonto ir atnaujinimo darbų; pašventintų ir Parapijos namus.  Tam įvykiui pakviesiu ir geradarių iš Vokietijos.

Lietuva mano akimis

Jūs jau daugiau kaip dvylika metų čia gyvenate ir dirbate. Kokia Jums atrodo Lietuva?

Pirmą kartą, kai atvažiavau, vizos man reikėjo prašyti Romos Tarybinės Sąjungos konsulate. Po poros savaičių palikau Nepriklausomą Lietuvą. Kai atvykau ilgesniam laikui, atradau Lietuvą po komunistų valdžios, panašią į Vokietiją po hitleristų valdžios. Tam tikrą laiką Lietuva man prisistatė kaip „katalikų žemė“, „Marijos ir kryžių kraštas“, „kankinių ir mistikų tauta“.

Daug kas pasikeitė, ir tai per greitai. Daugelis gerų vargšų žmonių vienu žingsniu perėjo iš seno komunistinio materializmo į naują kapitalistinį materializmą.

Bet tai priklauso ne vien nuo Lietuvos ir lietuvių – tai priklauso nuo „naujosios“, masonų, „Europos“; tai irgi priklauso nuo „globalėjimo“, kuris yra naujas, didelių kompanijų imperializmas.

Ką paprastas, eilinis krikščionis gali padaryti, kad tas materializmas taip neplistų? Viso pasaulio nepakeisim, bet aplinką šiek tiek patobulint galime?

Padėk, Dieve! Krikščionis niekada nėra paprastas, eilinis žmogus. Jis yra ištrauktas iš pasaulio korupcijos; jis yra pašauktas malonės ir amžinybės gyvenimui. 

Būtent tai sako Evangelija: žmogaus gyvenimas nepriklauso nuo turto. Arba: stenkitės būti turtingi prie Dievo!

Ar taip sunku atrasti šitą turtą? Vyro ir žmonos meilė, tėvų ir vaikų meilė:, brolių meilė – tai didžiausias turtas! Kaip sakydavo mano tėvas: „Pinigų neužtenka, sveikatos nėra – o meilės pas mus netrūksta. Kokie laimingi mes esame!“

Kaip įmanoma propaguoti Pranciškaus neturto dvasią dabartinėje vartotojiškoje visuomenėje?

„Vartotojiškumas“ – tai reiškia: vartoti ir mesti lauk; pirma - daiktus, paskui - ir žmones.  Niekas dėl to negali būti laimingas. 

„Pranciškaus neturto dvasia“ – tai nėra gražų dalykų paniekinimas. Atvirkščiai! Be nuosavybės („sine proprio“) visas pasaulis yra mano: galiu džiaugtis juo, džiugai padėkoti Dievui už visas gerybes. 

Jei norite: Pranciškaus neturto dvasia yra vaistas nuo dabartinės visuomenės vartotojiškumo.

Esate Šv. Klaros sesių kapelionas. Klarisės:  Ką toks vienuolinis liudijimas duoda šių dienų pasauliui; tokia malda – ką gali liudyti?

Ar pašvęstas gyvenimas, malda, tik „liudijimas“ – funkcija. Ar toks „funkcionalizmas“ nėra panašus į paminėtą dabartinį „vartotojiškumą“? Vis tiek atsakysiu į klausimą: Ką klarisės liudija, kokiu būdu? 

Klarisės liudija Tylą tyloje. Būtent to mums šiandien reikia. Skaičiau reklamą: „Sony – geriausias dalykas po tylos. Kodėl ne pasirinkti iš karto geriausią dalyką! 

Tyloje liudijami tylūs ir nematomi „dalykai“. Ar dar yra žmonių, kurie ilgisi šių dalykų, kurie viršija jusles ir – labai ribotą! – protą?

Kaip turėtų atsinaujinti Bažnyčia, atsiliepdama į naujus iššūkius?

Atsinaujinimas yra vienas dalykas, nauji iššūkiai - kitas.

Ar tikrai nauji šitie „nauji iššūkiai“? Kas skiria šiuolaikinę žiniasklaidos sukvailintą visuomenę nuo Romos imperijos „panes et circenses“ reikalaujančių masių?

Bažnyčios atsinaujinimas – tai nėra „programa pagal reikalavimą“; tai yra atsakymas į naują Dievo pašaukimą. Reforma, pranašystė – pradžioje tai dažniai yra jaučiama kaip papiktinimas...

Atrandant kelią į paprasto žmogaus širdį, skelbiant Gerąją Naujieną - kiekvieno būdas savitas, vis kitoks. Koks Jūsų kelias?

Vėl man tenka prieštarauti: koks tas „paprastas žmogus“? Ar Dievo kūrinys, Jo Dvasios įkvėptas, gali būti „paprastas“? Po išdidumo „nenoriu tarnauti!“ tai yra antra pagrindinė pagunda: „Šalin nuo manęs, Dieve, aš esu paprastas žmogus!“

Mano kelias? Tebūna meilės kelias. Ir meilė reiškia: „Žinau, ko tau reikia“. Suvokiu, kad esu tik šio kelio pradžioje.

Kaip šv. Pranciškus savo brolius perspėjo, noriu „džiaugsmu ir linksmumu vesti žmones prie Dievo meilės“. Gitara – ir muzika visaip – man daug padėjo ir padeda. 

Ateities planai

Sakykit, kaip viską suspėjat, tiek daug veiklų vykdot?

Šv. Pranciškus savo reguloje kreipiasi į šiuos savo brolius, „kuriems Dievas davė malonę dirbti“. Atrodo, kad šita malonė man yra suteikta.

Ačiū Dievui, aš dar esu pripratęs nuolat ir rimtai dirbti. Mano geriausias laikas yra, kai darbai vyksta gerai ir sklandžiai. 

Kita vertus, tiek daug aš irgi nedarau. Man jau „kiečiau“ reikėjo dirbti. Esu dėkingas už tai, kad Lietuvoje viskas veikia liečiau negu Vokietijoje.

Kokie ateities planai? Gal dar ką esat numatęs?

Man jau yra per 60 metų. Yra tas gyvenimo amžius, kai žmogus pradeda klausytis: kiek aš dar padarysiu šiame pasaulyje? Aktualiai man reikia klausytis: kiek metų dar galėsiu išlaikyti „Labdaros vaistinę“? Kada Tūbausių tikintieji galės patys išlaikyti savo parapiją? Ką aš darysiu su savo studijomis – po instituto pabaigos? 

Bet ateis laikas ir kitiems klausimams: ar tai viskas? Mane judina didžiosios Teresės žodžiai: „todo es nada!“ (viskas yra niekas). Tiesa, jei visa ta mano veikla, kaip aukščiau aprašyta, būtų viskas – aš be reikalo bučiau gyvenęs; bent gavęs pašaukimą į malonės ir Dvasios gyvenimą. 

Ateis laikas, kai reikės sakyti: „Pradėkim padaryti atgailą! Lig šiol daug nepadarėme; tikriau sakant: nieko!“

Ačiū už pokalbį.

Tėvą Leopoldą kalbino Dalia Žemaitytė

Nuotraukos – br. Donato Vendzelio OFM

Bernardinai.lt