Eidama 91–uosius mirė fotomenininkė, kultūros metraštininkė Ona Pajedaitė. Per penkis dešimtmečius O. Pajedaitė sukaupė įspūdingą Lietuvos kultūros ir meno žmonių portretų galeriją, nuolat fotografavo literatūrinius ir kultūrinius renginius. Metraštininkės atminimui skelbiame prieš dešimtmetį parengtą žurnalistės Elvyros Kučinskaitės pokalbį su ja.

Ne kiekvienas, su kuriuo eini kalbėtis viešumai, atidaro savo namų duris. Nes daiktai ir mažmožiai, puošmenos ir kvapai, tvarka ir netvarka per daug išduoda. Ir pats namuose nelabai gali prisidengti – kitaip judi, laisviau juokiesi, valia nevalia esi atviresnis.

Vos įžengusi į fotomenininkės, lituanistės Onos Pajedaitės namus, po kelių akimirkų jau žinojau daugybę dalykų, kuriuos ji dar tik rengėsi atskleisti. Kambarys priminė literatūros archyvą ar fotografijos muziejų. Ant sienų – nė pėdelės tuščio ploto, visos jos nukabinėtos didžiulio formato rašytojų, poetų, aktorių, muzikų nuotraukomis. Šeimininkė ilgai nedelsusi diskretiškai ištyrė, kokį paukštį į savo padangę įsileido: „Turbūt žinote, kas čia? Ir čia? Ir čia? Ak, kaip malonu! Kartą buvo viena veikėja, kuri neatpažino nė vieno veido. Tai liūdna – čia mūsų kultūros olimpas!“ Paskui negaišdama atnešė didžiulį įspūdingą fotoalbumą ir kompaktinę plokštelę – paskutinį savo darbą. „Lietuvių rašytojai klasikai ir A. Mickevičius“. Ką tik išleista. Nuostabi vaizdinė priemonė lituanistams ir literatūros mėgėjams. Vartau – tikrai puiku. Albumo – vienas egzempliorius, kompaktinės plokštelės – 1000. Suskubkite įsigyti!

Paskui parodė dar 6 knygas, pačios rengtas ir savo lėšomis išleistas. Kiekviena tik po tris egzempliorius... Viso gyvenimo triūsas kruopščiai surinktas, sulesiotas ir sudėtas į viena. Nuotraukų bibliografija – nuo pirmos iki paskutinės fotografijos, patekusios spaudon. Surinkti straipsniai. Laiškai – jos ir jai rašyti. Jaunystės poezija. Ir net – garsių žmonių jai skirti autografai. Įspūdinga, ką ir sakyti. Bet labiausiai, prisipažinsiu, pritrenkė užrašai, kuriuose užfiksuotas kiekvienas fotoaparato mygtuko spustelėjimas, kiekviena išvyka, visi kūrybiniai maršrutai. Ir gyva galybė storų aplankų su įvairaus formato nuotraukom nuotraukėlėm. Pilnos lentynos, stalčiai, kiekvienas kambario ir palėpės kampas paverstas archyvu. Ir begalės knygų. Ir gabalėliai uolienų, akmenų, fantastiškų medžio šaknų – įmantrių gamtos padarų. „ Pakilokit! Šis marmuras sveria nei daugiau, nei mažiau – tik šešis kilogramus. Iš Sajanų kalnų, netoli Mongolijos. Patiko – įsimečiau į kuprinę ir parsivežiau. O man kas?  Buvau dar jauna – gal 47-erių“.

Tiesą sakant, vartant tuos aplankus ir knygas, žiūrint fotografijas, tiesiog sunku buvo suvokti, kad tiek visko gali tekti vienam žmogui. Jei vienoj tiesėj išdėliotum jos nugyventą laiką (ak, taip, jei kas dar nežinotų, tai ši moteris, skubriais jaunuolės žingsniais maloniai pasitinkanti kiekvieną svečią, jau atšventė savo aštuoniasdešimtmetį), kitoje – darbus, o paskui bandytumei vieną ant kitos sudėti, darbų juosta netilptų laiko juostoj – nė už ką. Ar šis žmogus nors vieną minutę savo gyvenime ilsėjosi?

„Kas dar laukia ateityje?“ – klausiu. – „Ooo, baisu ir pagalvot. Sesers prisiminimai, rašyti prieš mirtį, susitikimai su rašytojais, įvairūs apmąstymai, dar etnografinis albumas, dar kompaktinės plokštelės antra dalis... Bet gi - metai... Neee – jau nerimta fantazuot. Jau norisi lovoj ilgiau patįsoti ...“

Po šios pirmos pažinties šturmo atėjo laikas grybams, silkutei ir avižiniam kisieliui, visai „nebluoznam“ žolių užpilėliui ir kvapniai arbatai. „Rašytojai žino mano grybus. Pati renku, pati gaminu ir kartais vaišinu“. Šauniai sumušome stiklais, ir, skanaudamos gėrybes, įsileidom į jaukų, jukų ir paprastą pokalbį, kuris leido suprasti, jog šis žmogus ilsėtis irgi moka. Dar ir kaip. Ką jau kalbėt apie tai, kad su meile dirbančiam kiekviena diena džiaugsmu rodos.

Prašome prisidėti prie mūsų.

Esate lituanistė profesionalė, ilgai dirbote mokytoja. Kada ir kodėl ėmėte fotografuoti?

Dirbdama susidūriau su būtinybe turėti bent šiokių tokių vaizdinių priemonių. Kabinetai juk buvo tušti, ką moksleiviams rodysi? Tad susibūrę lituanistai ėmėm keliauti po rašytojų gyvenimo vietas, o aš vis su fotoaparatu. Metai po metų prisirinko ganėtinai medžiagos pamokoms. Portretų teko paieškoti bibliotekose, muziejuose. Padariau visą ciklą aplankų pagrindiniams autoriams dėstyti.

Kiek čia to gėrio pas jus sudėta?

O, čia jau mano archyvas. Jame 100 aplankų, 65 tūkstančiai kadrų. Literatūros klasikai, egzodo ir dabarties lietuvių rašytojai, poetai, kritikai. Taip pat aktoriai, režisieriai, dailininkai, muzikai... Gausu renginių: literatūrinių vakarų, suvažiavimų, plenumų, jubiliejų... Poezijos pavasariai, Mokslininkų konferencijos, Katalikų akademijos kongresas, Sąjūdžio, Knygos bičiulių veikla, 40 spektaklių, 13 etnografinių ekspedicijų, kelionės ir t.t. Kiekvienas aplankas iššifruotas: surašyta, kas jame yra, kiek nuotraukų, kada fotografuota. Pradėta nuo 1965 metų. Matot, pradžioje dar nedaug, o palaipsniui vis daugėjo – net iki 100 fotografavimų per metus. Kartais renginiui tik vieną ar dvi juostas išpleškini, o per Poezijos pavasarius ar etnografines ekspedicijas ir 20 – 30. Paskui pati ryškinu, darau nuotraukas ir suklijuoju į aplankus. Laboratorijos nebuvo – tai darbo sąlygos gana varganos. Specialų popierių aplankams irgi reikėjo iš kažkur ant pečių parsitempti, nes parduotuvėje tokio negausi...

Tai jūsų gyvenimas, atrodo, nebuvo lengvas?

Taip. Jaunystės metai gana sunkūs, gyvenimas intensyvus. Dar 1944 m. brolius suėmė ir nuteisė 15 metų katorgos. Paskui tėvus ir seseris ištrėmė į Sibirą. Man pasisekė pasprukti, bet iš universiteto išmetė, ir gal per stebuklą - pavyko įsidarbint, o vėliau net apsiginti diplomą. Kiek reikėjo apsukrumo, kad nieks apie šeimą nesužinotų, nepastebėtų siunčiant siuntinius...

O lituanistiką rinkotės iš pašaukimo? Kilusi iš literatūrai pasitarnavusio krašto, gal tėveliai paakino?

Iš pradžių galvojau apie astronomiją, bet paskui patraukė lituanistika. Taip, esu iš Anykščių krašto. Augau labai gražios gamtos apsupty. Tėvai buvo ūkininkai, bet mažai raštingi. Negalėjo manęs skatinti. Mano tėvelis buvo labai darbštus. Dieve, kaip jis plušėjo. Per žemės padalijimą pas mus gyveno matininkas, ir kaimynai manė, mums tai atrėš geriausios žemės. Bet tėvelis ėmė prastesnę, akmenuotą, pelkėtą – užtai kur kas didesnį plotą. Ir prasidėjo: melioracijos, griovių kasimas, akmenų rinkimas. Pamenu: eina su drobiniais marškiniais, o sterblė pilna akmenų. Kur tik ėjo, ten juos rinko. O po kiek metų - kokie žirniai tam akmenyne augo, rugiai kaip mūras... Turėjo didelę nuovoką, užsispyrimą, nors buvo paprastas valstietis. O jau arklius gražius laikydavo!.. Važiavo oriai, visus lenkdamas – nereikėjo nė botago...

O mama?

Labai švelnaus būdo. Kaimo moterys, jei kokia bėda, eidavo pas ją patarimo, paguodos. Nė vienas ubagas, nė čigonas nepraėjo tuščiom. Nežinau, iš kur ji turėjo tiek gerumo. Ir Sibire, sakė, buvo tas pat. Šelpdavo, lankė, žiūrėjo. Nuostabi mūsų mama. Bet užgriuvo nelaimė – prieš pat grįžtant iš Sibiro suvažinėjo traukinys... Esu laiminga, kad turėjau tokius tėvus. Iš šeimos juk tiek daug išsineši, tiek daug... Ir moralines dogmas, ir pareigos jausmą, ir dar pievų žalumą, ir dobiliukų žydėjimą...

Kaip papuolėt į kultūrininkų ir menininkų ratą?

Tai prasidėjo nuo Simonaitytės, kai, nuvykus į Priekulę, kur ji praleisdavo vasaras, papasakojau apie keliones, palaisčiau nuleipusias rožes - užsimezgė draugystė, kuri tęsėsi net ir po jos mirties... Ji mane mėgo. Ateina, būdavo, šeštadienis – rašinių stirtos ant stalo, - skambina rašytoja ir tokiu balsu, kad nedrįsk prieštarauti. Atskubu. O tada – pokalbiai, anekdotai, juokai iki antros trečios valandos. Nebepareisi namo. Turėjau jau ten ir savo lovą, plačius marškinius...

Buvote jai vienas iš artimiausių žmonių?

Taip. Mes sutarėm. Bet I. Simonaitytei, laiką leidžiant lovoje, reikėjo tikros globos. Visada kas nors jai padėdavo. Dažnai ir neįtikdavo. Bet kai aš pradėjau lankytis, jau radau pas rašytoją Domutę, mokytoją, grįžusią iš tremties. Tai buvo tikras radinys. „Angelas - ne žmogus“, - rašytoja sakydavo. Ji tiesiog pasišventė Simonaitytei. Viską atlieka greitai, tyliai: išverda, pateikia, vaistus paduoda, sutvarko ir dar apie knygas, apie literatūrą prisėdusi pakalba. Mokėjo prisitaikyt, įtikti. Gyvenimo pabaiga rašytojai buvo palengvinta. Simonaitytė su kitais elgėsi atsainiai – ir išvydavo, ir aštresnio žodžio nesibaidė, bet Domutei – niekada. Ją brangino, nes puikiai suprato, ką reiškia turėti pasišventusį, atsidavusį žmogų. Ir man su jomis buvo gera...

Aš turėjau daug skaidrių iš kelionių, tai atsinešu, rodau, pasakoju, komentuojam, juokiamės. Simonaitytė domėjosi geografija, kelionėm, tolimais kraštais... Atsinešu aplankus literatūros klasikų, rodau Baranausko, Maironio, Vaižganto nuotraukas, pasakoju biografijas – labai atidžiai klausosi. Paskui ji pasakoja apie savo susitikimus su rašytojais, įdomius gyvenime nutikimus, savo jaunystę... Man Dievas nedavė tokio akies aštrumo, įžvalgumo, o jos prisiminimai buvo tokie ryškūs, sodrūs, pilni gyvybės. O! rašytoja mokėjo pasakot – su ekspresijom, įsijautimu – puiki artistė. Tikras mažasis teatras. O jau anekdotai! Raitėmės su Domute iš juoko, iki alpulio. Nebeturim kur dėtis... Linksmumo banga užtvindo visus kambarius – ir užtenka mažiausios kibirkšties, kad vėl pasipiltų kvatojimas... Kokie šviesūs, pilni kažkokio žmogiško džiaugsmo vakarai...

Išsiskirsčius nakčiai, aš dar paimu užrašų knygutę... O rytas prasideda su dainom. Aš užribuoju liaudies dainą apie antelę ar zuikelį, Simonaitytė atliepia su lazda barabanydama į duris, ir jau pati užtraukia kokią ariją... Ir vėl netrūksta to juoko. Su maršais einam prie stalo. Pusryčiai tęsiasi 2-3 valandas...

Kai dabar pagalvoju, nebegaliu suprast – ir iš ko mes juokėmės? Iš kur tas linksmumas? Ir telefoniniai pokalbiai pilni pokštų – net aparatas braškėjo... Vėliau aš jau niekad taip nesijuokiau. Gal nebebuvo su kuo? Ta trijų moterų bičiulystė – tokia šilta, tokia įdomi, tokia nepaprasta. Kažkas mus jungė – skirtingo amžiaus, skirtingos padėties, skirtingo gyvenimo būtybes. Negaliu net apibūdinti - kas?

Turbūt Simonaitytė ir su kitais rašytojais supažindino?

O taip. Dar pradžioj prašiau supažindint su Baltušiu. Ji tuoj prie telefono ir su linksma, smagia charakteristika mane rekomenduoja. Baltušis priima šypsodamasis. Papasakoju, kaip aš dėstau jo kūrybą, kokias ištraukas skaitau, su kokiu džiaugsmu mokiniai klausosi jo sodrių įrašų plokštelėse – ir tiltas nutiestas. Išsinešu daug gražių kadrų. Paskui nunešu nuotraukas – ryšys stiprėja. 75 Poezijos pavasario metu patekau tiesiog į poeto Graičiūno glėbį, o šis entuziastas fotografuotis, supažindina su E. Matuzevičium ir kitais savo bičiuliais, nuveda pas dailininką K. Šimonį, aktorę T. Vaičiūnienę – vis nauji veidai – fotojuostų daugėja. Po to jau pati surandu man reikalingų. Tik rašytojas J. Avyžius buvo kategoriškas: „Ko ne ko, o barzdaskučių ir fotografų – tai nekenčiu!“ Lyg šaltu vandeniu apliejo. Ką gi, teko imtis gudrybės. Pasikviečiau dailią merginą, ilgakasę – ir jau prie rašytojo durų. Skambinam. Atidaro. Mes plačiai šypsomės. Žiūri, žiūri, žiūri – nusijuokia ir įleidžia į vidų. Kai prifotografuojam, sako: „O žinot, visai nieko...“ Net vynu pavaišino...

Taip pamažu kaupėsi archyvas. Nuotraukų pasirodė spaudoj. Tapau reikalinga leidėjams, redaktoriams. Pajutau, kad laikas visiškai atsidėt fotografijai. Po 27 pedagoginio darbo metų išeinu į pensiją.

Kaip jums tai pavyko?

Leido įstatymai, nes stažo pakako. Aišku, gavau tik pusę pensijos – 50 rublių. Norėjau fotografuoti, kurt literatūrinį archyvą. Galvojau, lituanistų daug, o fotografuojančių ir propaguojančių – nėr. Aš juk dirbu tą patį literatūrinį darbą, tik kitomis, naujesnėmis, įdomesnėmis priemonėm. Jau turėjau patirties, kai kūriau literatūrai dėstyti diafilmus (13 juostų). Neturėjau jokių pavyzdžių, kaip tas daroma. Teko pasukt galvą, kaip tai atlikti, ir dar primityviom sąlygom – ką ir kalbėt...

Na, o kaip su tais 50 rublių sukotės? Juostos, ryškalai, fotopopierius, kelionės...

Net neprisimenu. Tikrai. Mane sunkumai grūdina, esu optimistė. Rodos, nedejavau. Matyt, puikiai gyvenau. Mažų poreikių žmogui...  Nepirkau jokių brangesnių daiktų, nei apyrankių, nei aukso žiedų, net kosmetikos. Gyvenime nesu pasidažiusi lūpų. Tiesiog man to nereikėjo. Pagaliau nebuvo kada sėdėt prie veidrodžio...

Na, o laiko kam nors kitam? Jausmams?..

Sakyčiau, man pasisekė gyvenime. Jaunystėj taip rimtai įsimylėjau. Kokia graži poezija tie metai. Ta pirmoji meilė - tiesiog įstabi. O išrinktasis – nuostabiausias vyriškis. Deja, karas viską nusinešė. Man, beje, ėjo tik šešiolikti, o jam jau 30. Šviesus, kultūringas, puikus pedagogas. Kaip galiu pamiršti, su kokia pagarba jis vedžiojosi mane, mergaičiukę, 9 klasės moksleivę po Utenos gatves ir pristatinėjo savo kolegoms? Mokė suprast dailę, muziką, pasakojo apie knygas. Jis mane augino kaip gėlę...  Ilgai maniau, kad visi vyrai turėtų būti tokie: paslaugūs, pagarbūs, dėmesingi moteriai, be jokio vyriško egoizmo... Kaip etaloną nešiausi jo paveikslą per gyvenimą ir vis - lyginau...  Gaila, jau nieko panašaus ir nesutikau. Dabar, kai per laiko atstumą pasižiūriu: Dieve, kokia laimė pačioj jaunystėj patirt tiek šviesių emocijų ir vis galvot, kad vyrai gali būti gražūs...

Tikite Apvaizda?

Tikiu. Kažkas mane labai globoja. Gal 10 kartų buvau prie mirties slenksčio – jūroj, ežeruos, kalnuose... Atrodė – jau viskas – žūtis. Ir vis iš kažkur – angelo sparnai išsiskleisdavo...

Ir negaliu skųstis, kad gyvenimas prašvilptas ar nuėjo veltui. Sukauptas didelis archyvas, pora fotoalbumų, net kelioms knygoms - mano pačios veikla, o svarbiausia – kompaktinė plokštelė – „9 rašytojai klasikai“, kurią, tikiuos, šiltai sutiks lituanistai.

O šią mano palėpę aplankė daug puikių žmonių. Rašytojai laikė sava. Su kai kuriais net susidraugauta. Kartais į šeimyninį renginį pakviesdavo ne kokį fotograndą, o mane. Argi to maža? Tiesa, būna, kad ir „labas“ nepasako. Kartą vakaro metu su taure vyno atsidūriau šalia simpatingo kultūros veikėjo - ir paklausiau: „Jūs manęs nebepažįstat?“ – „Aišku, pažįstu. Gražiausios nuotraukos mano albume – jūsų darytos...“ – „Tai kodėl man labas nepasakot?..“  Taigi...

O dabar žvilgtelėkim į knygas. Ievai Simonaitytei, atrodo, pasisekė?

Fotoalbumo „Ji buvo Simonaitytė“ pirmas leidinys (1988) - didelio formato, su mano prisiminimais, 300 nuotraukų, tarp jų - pluoštas spalvotų. Premijuotas. Tik leidimo kokybė tada buvo prastesnė. Antras leidinys (1997) geresnės poligrafijos, kuklesnės apimties. Eugenijus Matuzevičius vis džiaugėsi – kaip gerai, sako, kad tu buvai šalia ir galėjai parodyti ne tik oficialią, bet ir kitą, kasdienišką Ievos Simonaitytės gyvenimo pusę.

Štai kita panašaus formato tamsiame fone. Kokios gražios nuotraukos...

Tikrai gražios. „Mano Marcinkevičius“ – visas poeto gyvenimas sudėtas. Šeima, giminės, vaikaičiai – ir namuose, ir gimtinėje. Aktyvi veikla, rašytojai, draugai net vertėjai. Įvairus mąstančio, ieškančio, kuriančio žmogaus gyvenimas. O kokie nuostabūs poezijos posmai apie Tėvynę, kalbą, meilę, pareigą... Čia įdėta tik  mažytė nuotraukų dalis, yra jų begalė. Esu šiuo fotoalbumu patenkinta. Atrodo, poetas irgi...

O čia jau knygos sau. Po tris egzempliorius. Įdomu...

Visą gyvenimą propagavusi rašytojus, pajutau, kad užtenka. Laikas atsisukt į save. Ir iš atstumo peržvelgt, kaipgi prabėgo ta mano jaunystėlė... Kas atrasta, kas prarasta, kuo džiaugtasi, dėl ko sriūbauta... Taigi iškračiau stalčius ir suklosčiau pagal struktūrą: laiškus, eilėraščius, keliones. Tai labai asmeniška... Rašyta sau, kai neturėjau kam išliet emocijų... O, sutikit, juk skiriasi, kai žmogus rašo spaudai ar savo malonumui... Savotiška sąžinės sąskaita...

Laiškai – per 60 metų gauti iš draugų, simpatijų, moksleivių, rašytojų, kultūros veikėjų, net dvasininkų, ir mano rašyti. Savų laiškų turėjau juodraščius - nereikėjo kitur ieškoti. Stambus leidinys - 550 p., pavadintas „Šiltoj kupetoj“. Labai įdomūs pasakojimai moksleivių, išėjusių į gyvenimo verpetus, o labiausiai jaudinantys – tai sesers iš Sibiro ir brolių iš Karagandos rūdos kasyklų...

Eilėraščiai – „Kasdienės mintys“ – 300 p. su gražiais spalvingais intarpais. Rašyta studentavimo ir šiek tiek mokytojavimo metu, maždaug prieš pusę amžiaus. Sunkus pokaris, daug tragiškų išgyvenimų – užėjo noras eilėmis išsakyti savo jausmus ir mintis. Na, o pradėjus intensyviai fotografuoti, eiliavimui nebeliko nei noro, nei laiko.

O čia - „Kelionių mozaika“. Daug buvo keliauta: pėsčiomis, slidėmis, baidarėmis, traukiniais, laivais. Ne kartą išmaišyta Lietuva, Karpatai, Krymas, Kaukazas, net Sibiras. Čia sudėta daug nuotraukų ir lyrinių eskizų – tai ne kelionių įspūdžiai, o greičiau emocijų žaismas...

O čia dar trys. Atrodo, oficialesnės. Štai daili, plona knygutė

„Rašytojų autografai Onai Pajedaitei“. Iš knygų, kurios įvairių autorių man dovanotos, nurašiau autografus, sudėjau į kupetą – žiūriu, gražu. Net apsidžiaugiau. Kai knygos stovi lentynoje, retai jas pavartai, retai kitiems parodai ar užrašus paskaitai, o surinkau į vieną vietą – smagu pasidarė. Kiek čia šiltų žodžių! Kai kurie rašytojai po vieną kitą knygą yra dovanoję, o kiti - net po 10, 20.

Surinkau iš spaudos ir straipsnius, rašytus apie mane. Įdėjau atsiliepimus apie parodas ir parodų bei knygų pristatymus. Tai jau viešos veiklos apžvalga, pavadinta „Ir kitų akimis“ – 184 p. Ir žinote kas dar? 15-os artimų žmonių prisiminimai, kokius paprastai rašo po mirties. Pasiūliau – sakau, parašykit, ką dūmojat apie mane, kad galėčiau dar gyva paskaityti. Jei po mirties rašysit – koks man įdomumas... Tai pati gražiausia knygos dalis...

„Nuotraukų bibliografija“. Tai mano fotoveiklos susumavimas. Nedidelė – 124 p., bet svari knygutė, nes reikėjo perverst šūsnis kelių dešimtmečių laikraščių ir žurnalų: „Literatūra ir menas“, „Gimtasis kraštas“, „Naujos knygos“, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Pergalė“, peržiūrėt daugelio mano fotografuotų rašytojų knygas. Nuotraukų suradau apie 3000. Iš jų apie penkis šimtus be mano pavardės. Niekas kitas jų ir nebūtų atpažinęs.

Nuotraukų bibliografijos nė vienas iš fotografų nebuvo sudaręs, todėl neturėjau pavyzdžio. Teko pasukt galvą, kokiu metodu tai pateikti – sugrupuot pagal metus, pagal leidinius ir autorius.

Pavardžių rodyklėj susidarė per 1000 asmenų. Nemažas bičiulių skaičius, nes kiekvienas tavo nufotografuotas ir dar į kokį leidinį įdėtas – lyg ir artimesnis tampa... O kad bibliografija įgytų žaismingumo – pabarsčiau 40 linksmų portretų...

Į šią knygutę surašiau ir savo rengtas parodas. Jų buvo 50. Nurodytas formatas (daugiausia 30x40), metai, nuotraukos pavadinimas, kada ir kur eksponuota. Tų ekspozicijų buvo apie 180. Tai mano gyvenimo pati svarbiausia, pati įdomiausia dalis – per 20 metų, išėjus į pensiją...

Ką reiškia surengti parodą? Tai didelis, kruopštus darbas. Pirmiausia nufotografuoti, tada ryškinti negatyvus, daryti darbines nuotraukas, iš kelių šimtų atrinkti 40 ar 50, daryti didelio formato, džiovinti, retušuoti, paklijuoti, įrėminti.

Bet čia gi ne šiaip atsitiktinių nuotraukų paroda, o fotonovelė apie rašytoją. Nuoseklus pasakojimas apie jo gyvenimą: gimtinę, tėvus, draugus, mokymosi ir darbo buveines, pagaliau knygas, kapus, paminklus. Reikia gerai pažinti ne tik patį rašytoją, bet ir jo epochą. Ne kartą perversti visus raštus, norint surasti įdomių posmų, reikalingų tekstų, svarių pasisakymų, kurie paryškintų ir papildytų portretą ar peizažą.

Pagaliau po vienos kitos nemigo nakties – iškabinti Teatro, Bibliotekos, Menininkų rūmų ar Rotušės salėse. Ir nusikabinti, ir parsinešti namo... Kai dabar pagalvoju – tai gigantiškas darbas. Ir jei ne geležinė sveikata, formuota sistemingo badavimo, tos parodos nebūtų išvydusios pasaulio...

Kas mane vertė rengti parodas – apie Donelaitį, Daukantą, Baranauską, Mickevičių, Kudirką, Maironį, Vydūną, Vaižgantą, Biliūną, Putiną? Apie mano laikmečio – Simonaitytę, Baltušį, Marcinkevičių, Mieželaitį, Mikelinską, Brazdžionį, Bradūną? Apie Laimoną Noreiką, Beatričę Grincevičiūtę ir kitus menininkus? Nežinau. Niekas neprašė, niekas neragino, net Rašytojų sąjunga.

Ir, žinoma, niekas tuo metu nemokėjo. Rengiau, nes norėjau rengti. Būna malonių dalykų, kurie traukia, kuriems negaila nei laiko, nei energijos. Kaip tą visa pavadinti? Gal tai - m e i l ė - Lietuvai, jos žmonėms, jos kultūrai. Su pagarba artinausi prie klasikų, kurie ant savo pečių išnešė užguitą, nuskriaustą, carizmo nualintą Lietuvą. Daukantas, Baranauskas, Kudirka, Maironis – kokie vardai? Kokia jėga? Mūsų didieji šviesuoliai, dvasios galiūnai. Jų gyvenimas buvo skirtas ne turtams krauti, o laisvei, Tėvynės gerovei, žmogaus dvasios stiprinimui. Pasipriešinimas priespaudai, melui, ištižimui, savanaudiškumui. Jie jautė atsakomybę už tautos likimą ir tą dailiai į knygas sudėjo. Per mažai juos prisimename, per mažai gerbiame, per mažai apie juos žinome. O aš tuo metu norėjau, kad žmonės, atėję į jubiliejinį vakarą, išsineštų ne tik prasmingų žodžių, bet ir vaizdinį rašytojo gyvenimo paveikslą.

Šiuo sumiesčionėjimo, gobšumo laikotarpiu, kai nesibaigia skandalai dėl turto, žemės, namų, visiško prarandama sąžinė – tiesiog būtina stabtelt ir atsigręžti į kažką švaraus, doro, tyro. Negi padorumas jau lyg rasa išgaravęs? Kokiu maistu mus maitina populiariausia „švietimo“ sistema – televizija? Ji šiurpina savo klyksmu: pulkite, pasinerkite į žudynių ir sekso svaigulį. Apie pasiaukojimą, ištvermę, patriotizmą, ištikimybę – neišgirsi – senamadiška... Bet ne ant kavos aromato, plaukų lako ar sekso laikosi tauta. Ji stipri tomis vertybėmis, kurias taip puoselėjo mūsų švietėjai. Liūdni jie, sukrauti mano palėpės pakampiuose..

Kalbėjosi Elvyra Kučinskaitė