Prieš gerą mėnesį teko skaityti pranešimą apie šeimos vaidmenį ekonomikoje, kurio svarbiausiomis mintimis noriu pasidalinti.

Jei mūsų visuomenėje būtų tvirtesnės tradicinės šeimos vertybės, turėtume kur kas tvirtesnę ekonomiką, nekalbant apie visuomenės brandą. Todėl šiandien, kai kiekviena nauja Lady Gagos suknelė patenka į svarbiausias antraštes, apie šeimą labai svarbu kalbėti iš racionalaus taško: kaip apie svarbų ekonominės politikos vienetą.

Daugelyje šalių šeimyniniai verslai yra svarbiausias ekonomikos variklis (Lietuva, beje, ne išimtis), ir ne tik todėl, kad sudaro didžiąją dalį ekonomikos. Manau, neatsiras prieštaraujančių, kad sėkmingos šeimos dažniau išaugina atsakingus piliečius, kurie vėliau tampa ir puikiais profesionalais – ekonomikai tai reiškia aukštesnės kvalifikacijos specialistus, t.y., tuos, kurie ir kuria pridėtinę vertę joje. Tuos, kurie užsidirba patys, kuria darbo vietas, išlaiko šeimą ir moka mokesčius, nesiekdami pragyventi iš socialinių pašalpų. Ne paskutinę reikšmę auklėjimas šeimoje turi ir nusikalstamumo statistikai, taigi šeimoje įskiepytų vertybių dėka sumažinus nusikalstamumą, sumažėtų ir valstybės išlaidos tvarkai palaikyti.

Todėl teigiu – sėkminga šalies šeimų rėmimo politika turi žymios įtakos valstybės BVP, todėl šeima privalo būti kiekvienos valstybės, kiekvienos ekonomikos plėtros strategijos, kiekvienos verslo skatinimo programos centrinė ašis.

Panagrinėkime šeimą per valstybės pajamų ir išlaidų prizmę.

Šeima – tai pajamos į valstybės iždą. Už bet kurios nedidelės siuvyklos, kavinės, svečių namų, kaimo turizmo sodybos, ūkio rasime šeimos verslą, kur petys petyn dirba šeimos nariai. Dydžiu jie mažai ką nustebins, tačiau ne veltui yra vadinami ekonomikos varikliu: jie susikuria sau stabilias darbo vietas, sukuria darbo kitiems, moka mokesčius ir taip prisideda prie ekonomikos augimo.

Šeimos paprastai kuriasi tam, kad gimdytų vaikus. Ekonomisto požiūriu, kiekvienas žmogus yra "ekonominis vienetas", auginantis šalies BVP ir pildantis valstybės biudžetą įvairių mokesčių pavidalu.

Šeima suvaidina lemiamą vaidmenį ir ugdant atsakingus piliečius, formuojant jų vertybes. Nesumenkindamas nepilnų šeimų galimybių noriu pasakyti, kad pilnoje šeimoje tai padaryti lengviau: tai reiškia dviejų žmonių pastangas, laiko ir pinigų investicijas į savo atžalą, siekiant sukurti jo gerovę.

Beje, tą patvirtina ir statistika: nepilnose šeimose augę vaikai dažniau patenka į rizikos grupes, dažniau linkę nusikalsti. Valstybės pajamų-išlaidų balanse tai reiškia ne tik didesnes išlaidas kovai su nusikalstamumu, bet ir socialinėms išlaidoms.

Jokiais būdais nenuvertinu nepilnų šeimų – valstybė privalo nepamiršti nepilnų šeimų, tačiau svarbiausias prioritetas privalo išlikti skatinimas kurti šeimas, gyventi šeimose ir jas saugoti. Statistika negailestinga: nesusituokusių porų vaikų pasiekimai mažesni nei susituokusių porų. Be to, tikimybė, kad galiausiai vaikas liks su vienu iš tėvų, yra kelis kartus didesnė nei gimusių susituokusiųjų šeimose.

Todėl gyvenimas susimetus, mano manymu, nėra tikroji šeima ir negali jos pakeisti. Ir todėl aš labai džiaugiuosi pirmosiomis socialinėmis iniciatyvomis, tokiomis kaip Omnitel „Šeimų akademija“, kur daugybė šeimų skatinamos išugdyti dorus, atsakingus, intelektualius mūsų šalies piliečius.

Daugelis Europos šalių, įskaitant Lietuvą, dabar kovoja su skaudžiomis šeimos sąvokos nuvertėjimo pasekmėmis: didinamu pensijiniu amžiumi, tragiškai sumažėjusiu gimstamumu ir senstančia visuomene, kur vis didesnę dalį sudaro ne ekonomiką kuriantys, o užtarnauto poilsio išėję žmonės. Dar skaudžiau tai pasijus, kai vienas dirbantysis turės išlaikyti nebe vieną, o du nedirbančiuosius.

Man atrodo, daugelis klystame galvodami, jog sprendimas kurti šeimą, būti šeimoje, išsaugoti šeimą yra grynai emocinis. Pasaulis sukurtas labai racionaliai, ir šeima jame atlieka labai racionalų vaidmenį.

Deramai neįvertinus šeimos įtakos ekonomikai, ilgalaikėje perspektyvoje šalis pasmerkta kovoti su besitęsiančia ekonomine recesija, nekalbant jau apie išlaidas socialinei paramai ar nusikalstamumui mažinti. Jei valstybė ne deklaratyviai, o iš tiesų įvertintų šeimos ekonominę naudą šaliai, gimtų kur kas efektyvesnė socialinės paramos sistema ir bei šeimos verslo skatinimo programos. Manau , artimiausioje ateityje, labiau atsigavus ekonomikai, praverstų į abu šiuos dalykus pasižiūrėti kaip į šalies investicinės programos dalį.

Dainiaus Kreivio tinklaraštis