Gendrutis Morkūnas. Švęsti kosmose ir tvarte: eseistika ir bičiulių bei bendražygių atsiminimai. Sudarytojas Andrius Navickas. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2010. – 376 p.

Pasklaidyti knygą>>

Informacija, kur įsigyti knygą

Knyga „Švęsti kosmose ir tvarte“ – tai iškilaus fiziko, talentingo vaikų bei paauglių rašytojo ir originalaus publicisto Gendručio Morkūno (1960–2009) eseistikos palikimas bei bičiulių, bendražygių atsiminimai apie šią ypatingą asmenybę.

Tai serijos „Bernardinai.lt biblioteka“ knyga, skirta pagerbti vieną iš ištikimiausių dienraščio „Bernardinai.lt“ autorių Gendrutį Morkūną, kurio tekstai savo giedrumu ir minties aiškumu visada buvo ir tebėra tikra atgaiva.

Gendrutis Morkūnas į mūsų literatūrą atėjo lyg iš niekur, rodos, su menu, apskritai kultūra nieko bendra neturinčios srities – fizikos. Dar prieš pradėdamas rašyti kūrinius vaikams, publicistiką bei esė, G. Morkūnas jau buvo keliasdešimties straipsnių, kelių mokslo populiarinimo knygų autorius. Tačiau radioekologija ir radiacinė sauga, kurios specialistas buvo G. Morkūnas, – per siauros sritys talentingam kūrėjui bei rašytojui.

Jaunajai skaitytojų auditorijai Gendrutis parašė penkias knygas. Keturios iš jų jau išleistos, beveik kiekviena iš karto pastebėta ir įvertinta: „Vasara su Katšuniu“ (2005) pripažinta reikšmingiausiu metų debiutu, „Grįžimo istorija“ (2007) ir „Blusyno pasakojimai“ (2008) – geriausios metų knygos vaikams ir paaugliams. Išėjus apysakai „Velniškai karštos atostogos“ (2009), Gendručiui Morkūnui (po mirties) paskirta Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija.

Knygoje „Švęsti kosmose ir tvarte“ surinkta beveik šimtas Gendručio Morkūno esė. Dauguma tekstų publikuoti interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“, savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, „Selonija.lt“, dienraštyje „Šiaurės rytai“. Knygoje sudėtos esė, rašytos 2004–2009 metais. Paskutinė esė, kuri ir davė pavadinimą šiai rinktinei, parašyta likus savaitei iki išėjimo.

G. Morkūno esė neabejotinai priklauso lietuviškos eseistikos „aukso fondui“, išsiskiria ypatingu stiliumi bei žaismingumu.

Knygoje publikuojama Gendručio Morkūno autobiografija, parengta pagal kelis jo interviu, taip pat sesers Angelės Jasiukienėnės, bendrakursės fizikės Alinos Momkauskaitės, bendradarbio fiziko Gintauto Klevinsko, rašytojų Gintarės Adomaitytės bei Ramutės Skučaitės, dailininkų Sigutės Ach bei Kęstručio Kasparavičiaus, literatūrologo Kęstučio Urbos bei žurnalistės ir bičiulės Elvyros Kučinskaitės atsiminimai apie Gendrutį.

***

Kokią knygą turėčiau parašyti, kad galėčiau sakyti: o dabar galiu ramiai mirti? Nelabai žinau, kokia ta knyga turėtų būti. Gal tokia, kurią perskaitytų tik du žmonės? Perskaitytų ir vienas kitam pasakytų: ši knyga – man. O antrasis su pirmuoju sutiktų.

Ir visi trys būtume laimingi.

Gal tada būtų galima mirti?

Nežinau...

Gendrutis Morkūnas

***

Evangelijoje yra tas garsus sakinys: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“. Kažkuris iš teologų net siūlė jį paskelbti tikėjimo dogma. Esu galvojęs ir viena, ir kita, kaip čia tuo vaiku pasidaroma. Ir vis tuščiai, pro šalį. Turėjo atsirasti Bernardinų pastogėje Gendrutis Morkūnas, kad ūmai praregėtum. Jis visas buvo iš ten, iš dangaus karalystės slėnių. Šiurpiai įsivaikinęs. Gyvendamas, rašydamas, mirdamas.

Kunigas Julius Sasnauskas OFM

***

Gendrutis Morkūnas buvo išmintingas, kūrybingas autorius, jam būdingas nepaprastas pasakotojo talentas. Į vieną leidinį sutelkta jo eseistika atskleidžia savitą mokslininko ir kūrėjo žvilgsnį į šiuolaikinį pasaulį, į kai kurias aktualijas, o ypač – į amžinas, bendražmogiškas vertybes. Visi G. Morkūno tekstai teikia nepaprastą estetinį malonumą – tiek vaikams bei paaugliams, tiek ir suaugusiems.

Kęstutis Urba

***

Gendrutis ir jo kūryba – tai dovana, kurią ne visada esi pasirengęs priimti. Pasakysiu šiek tiek „gendrutiškai“ – jautiesi tarsi būtum ne visai susišukavęs, per daug skubantis, pametęs porą sagų arba pamiršęs tris pažįstamus pingvinus iš antro aukšto.

Bet... išsivalęs dantis, pažvelgęs į dangų, nusišypsojęs savo atspindžiui troleibuso lange, staiga pajunti į širdį nesutelpantį gerumą ir net drovu – „ar vertas?“ Ar galima taip subtiliai kalbėti apie tai, apie ką reikėtų rėkti... O gal geriau nusisukti, nepastebėti, praeiti...

Dabar laikai rankose tekstą? Istoriją? Sužeistą paukštį? Ir plūsti ašaromis, nuo kurių gera... Štai toks apsivalymas. Skaidrumas. Žmogiškumas. Ir kartu viskas paprasta – lyg kaimiška duona su sviestu. Rasotą ūkanotą vakarą. Basomis. Per širdį. Iki kito žmogaus širdies. Ir taip iki pat dangaus...

Sigutė Ach, dailininkė, rašytoja 

Dėl knygos įsigijimo kreiptis į „Bernardinai.lt“ redakciją el. paštu reklama@bernardinai.lt ar telefonu(8 ~ 5) 231 3009

Gendrutis Morkūnas. Laimės, meilės, pinigų

Gyvenu ir gyventi mėgstu. Tiesa, žiema šiais metais labai sunki – juoda, gliti ir visus šnipinėjanti. Blogiausia, kad tokią žiemą miršta daug žmonių. Aš pats esu pagal išgales laimingas, o įlipęs į pustuštį mikroautobusą aukštomis lubomis netgi nusišypsau.

Taip atsakyčiau kiekvienam, paklaususiam, kaip gyvenu.

Atsakau kitaip. Ačiū, gerai.

Nes klausiančiajam visai neįdomu, kaip gyvenu. Nes man pasišiaušia gaurai, kai girdžiu: „Labaskaipgyvenipaskambinsiuvėliau.“

Tad ir atsakau: „Ačiūgeraieikpatsžinaikur.“

Pastebėta, kad per Kalėdas ir Naujuosius žmonės apie gyvenimą klausinėja mažiau. Vietoj to ima sakyti linkėjimus.

Pūgos aprimsta. Šunys pabruka uodegas. Varnų akyse užsidega oranžinės ugnelės. Televizoriai ima transliuoti daugiau rūko. Žvakės prigęsta...

Prasideda didysis linkėjimų sakymo metas.

Įstaiga. Per skubėjimą pamirštoje išvėdinti salėje – Įstaigos Etatai. Vieni Etatai sukryžiavę rankas, kiti – užvertę galvas, treti – nutaisę skausmingai iškilmingas minas. Visų akyse – stiklas ir betonas.

Etatai klausosi linkėjimų.

Linkėjimus sako Viršininkas. Jis kalba apie makroekonomiką ir globaliąją politiką, Įstaigos pasiekimus ir laimėjimus, stiprėjantį kolektyvą, artėjančius išbandymus. Prisimena net šeimas, iš kurių kartais vakarais Įstaiga Etatus skolinasi.

Etatai tegirdi: „Bumbumbumbum.“ Nesistebėkite. Švenčiausi žodžiai, kartojami kasmet, po septynerių metų pavirsta: „Bumbumbumbum“.

Etatai, kurie migruoja, žino, kad tie linkėjimai vienodi visose Įstaigose. Ne vienas jų įtaria, jog yra kažkokia linkėjimų tekstų knygutė, skirta Viršininkams.

Ieškojau, „Valstybės žiniose“ šios knygutės nėra.

Vienintelis šio to vertas dalykas – baigiamasis linkėjimas: „Kad kitais metais kai kas ištekėtų“. Jis būna po taukuoto žvilgsnio, mesto į jaunos stažuotojos kojas.

Ypatinga diena. Tą dieną ant Etatų niekas nerėkia, negrasina atleisti iš darbo ar sumažinti atlyginimų, niekas nepriekaištauja dėl kavos puodelio ant darbo varstoto. Todėl Etatai laimingi. Jų netrikdo netgi tai, kad naujametė Viršininko premija banknotais sveria daugiau negu kartu sudėtos visų Etatų premijukės monetomis.

Kažkas kažkada sugalvojo originalią idėją – sakyti linkėjimus. Visa bėda, kad nepamokė, kaip tai daryti. Ir prasidėjo...

Girdėjau apie tai, kaip į pensiją išeinančiam žmogui, gyvenančiam kaip kristaliukas, vienas net už savo laiptinės ribų sąžiningumu garsėjantis kalbėtojas palinkėjo išminties ir doros. Kitas save korektiškumo ir mandagumo matu laikantis pilietis visoms vienišoms moterims linki ištekėti, o bevaikėms šeimoms – susilaukti vaikų. Nuolat fronto sąlygomis gyvenanti ir dirbanti moteriškė išeinančiajam į atostogas linkėjo grįžti iš jų žmogumi.

Man labiausiai patinka linkėjimas: „Visko, ko tik geidžia širdis“. Tada būtinai prisimenu anekdotą apie vyrą, kuris, grįžęs namo, rado žmonos raštelį: „Vakarienei išsikepk žuvies. Meškerė – koridoriuje.“

Ko tik nesugalvoja žmonės per Kalėdas ir Naujuosius! Apie paslaptį, tupinčią sniego pusnyje. Apie svajonių išsipildymą, kuris kažkodėl išlenda iš po eglės. Apie nykštukus, kurie kaip savižudžiai šmirinėja po alkanų kačių pilnas laiptines. Apie viltį, kuri būtinai miršta, tiesa, paskutinė. Apie visko pradėjimą iš naujo, nors dar šįryt užrašų knygutėje kruopščiai ryškino nublukusias raides, kuriomis surašytos tikros ir tariamos brangiausio žmogaus nuodėmės.

Ko tik žmonės nesugalvoja. Kad tik nereikėtų žiūrėti vieni kitiems į akis.

Žinau, kai kas mane bars. Sakys, jog net blogi linkėjimai geriau negu jokie. Kad žmogus, juos girdėdamas, džiaugiasi. Kad reikia prisiminti kitus. Kad vieni kitiems turime sakyti gražius žodžius.

Net jeigu tai sakoma žiūrint į tarpukojį? Net jeigu ne sakoma, o stenama? Net jeigu tie gražūs žodžiai viso labo tik: „Bumbumbumbum“?

Sakysite, taip nebūna?

Tada aš palinkėsiu, kad jums palinkėtų to, ko jums labiausiai reikia. Nemeluoti.

Kada nors pasidėsiu ant virtuvės stalo tris kilogramus šviežio sviesto. Dideliame emaliuotame dubenyje. Įsijungsiu šviesą. Visus, kiek tik turiu, vatų. Kad nuo tų trijų kilogramų sklistų auksinis spindesys. Kad nuo to spindesio stalas pasidarytų šventiškas, šventiškas.

Išsivirsiu kavos. Į ją įpilsiu pusę maišelio cukraus ir įbersiu žiupsnelį svogūnų laiškų. Kad šventiškumo prisidėtų dar. Ir parašysiu linkėjimą:

Tegu metai bėga pro šalį,

Neužkliudo savo sparnais.

Tegu būna vasaros žalios,

Ir gera keltis rytais.

O paskui jį padovanosiu. Šeimai iš septynių vaikų, keturiolikos anūkų, trisdešimt aštuonių proanūkių, kaimynės Valės, tetos iš Medžiūnų ir naujojo traktoriaus „Kiss“. Kad perduotų jį per kokią nors elektroninę masių informavimo priemonę. Taip primindami visai šaliai, kad...

Patys žinote, ką.

Tiesa, paskleisdami ir šaltį. Argi gali būti kitaip, kai linkėjimai sakomi nežiūrint į akis?

Bet mes prie šalčio pripratę. Galų gale, jei nepatinka, galime nesiklausyti.

Tada, kai medžiai buvo daug žalesni, žiemos – šaltesnės ir vidutinio dydžio, knygoje tilpdavau aš visas, niekas neklausdavo, kaip gyvename. O jeigu būtų paklausęs, bent jau iš vaikų būtų išgirdęs: „Be spaso.“ Nežinojau šio žodžio kilmės, tik galiu garantuoti, kad su rusišku išganymu jis neturėjo nieko bendro.

Tačiau kiekvienas savo gyslomis tada jautė, kad jis reiškia kažką labai gero.

Maža detalė. Išgirdęs tokį atsakymą, gerų manierų pamokytas žmogus apie tavo gyvenimą daugiau būtų nebeklausinėjęs.

Jau tada mes mokėjome „be adreso“ siųsti tuos, kuriems į mus nusispjauti.

2005 01 10