Levo Šestovo (1866-1939) filosofijai būdinga ypač ryški graikiškojo ir žydiškojo mąstymo priešprieša, radikalus proto ir tikėjimo atskyrimas bei atsitiktinumo apologetika. Apie tai yra šis tekstas. Nors „Tūkstantis ir viena naktis“ (1917) parašytas kaip knygos „Potestas Clavium“(1923)įvadas, kartais tekstas yra spausdinamas kaip atskiras.   

Ar nors vienas filosofas pripažino Dievo buvimą?

Išskyrus Platoną, kuris pripažino Dievą tik iš dalies, visi kiti ieškojo tik išminties. Ir tai yra taip keista! Heleniškosios filosofijos sužydėjimas sutapo su Atėnų nuosmukio epocha. Atrodytų, kad smukimas turėtų išmokyti žmogų klausti, t. y. kreipti mintis į Dievą. Suprantama, tai, kad žmogus žūsta, arba žūsta valstybės, tautos, netgi aukšti idealai – tai nereiškia, jog egzistuoja maloninga, visų geriausia, visagalė, visažinė Būtybė, į kurią galima kreiptis maldomis ir kuria būtų galima viltis. Na, o jeigu vis dėlto reikštų, tai tikėjimas būtų visai nereikalingas; būtų galima apsiriboti vien tik mokslu, kuriame glūdi visos priežastys ir pasekmės.

Religingo žmogaus „logika“ vis dėlto yra visiškai kitokia negu mokslininko. Psalmininkas gieda: De profundis ad te, Domine, clamavi (Iš nevilties gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie). Koks ryšys tarp de profundis ir Dominus? Jeigu paklaustumėte mokslininko, jis klausimo „nesuprastų“ ir pasakytų, kad čia nėra ir negali būti jokio ryšio, kaip nėra ryšio tarp naktinio vėjo kaukimo ir mano plunksnos skrebenimo popieriuje. Geriausiu atveju jis leistųsi į klasikinius aristoteliškus svarstymus apie neišvengiamumą ir atsitiktinumą. „Priežastys, iš kurių kyla atsitiktinumas, - sako Aristotelis, - yra neaiškios ir miglotos, todėl atsitiktinumas yra paslėptas nuo žmogaus proto. Atsitiktinumas pats apibrėžia reiškinius, juos tarsi palydi. Koks nors įvykis vadinamas sėkme arba nesėkme atsižvelgiant į jo rezultatus – atneša jie gera ar bloga: jeigu gera arba bloga, yra ypač reikšminga, prabylama apie laimę ir nelaimę. Tačiau joks atsitiktinumas nėra ir nebūna anksčiau už būtinumą. Joks atsitiktinumas negali nulemti būtinumo“. Ir jeigu įvykis ir akla jėga yra dangaus priežastis, tai dar anksčiau priežastis buvo protas ir gamta.

Ryšys tarp de profundis ir Dominus, be jokių abejonių, yra atsitiktinis – protas, kuris žino pagrindines priežastis, tai teigia visiškai neabejodamas. Ir gamta, suprantama, yra išvien su protu. Jai ir Dominus, ir clamare, ir de profundis – trys niekuo nesusijusios sąvokos. Norėdamas paaiškinti Aristotelio žodžius, galiu pasitelkti Hėgelį (...). Štai ką jis teigė: „Saulės sistemos judėjimas vyksta pagal nekintamus dėsnius, ir šie dėsniai yra proto esmė“. Ko gi reikia daugiau? Visai kaip Aristotelis! Galų gale protas ir gamta reiškia ne ką kita, o nekintamus judėjimo dėsnius. Spinoza su savo geometriniu metodu buvo dar drąsesnis ir nuoseklesnis: „Proto prigimtis nėra mąstyti laikinus, tačiau neišvengiamus dalykus“ - visa, kas atsitiktina, buvo paversta į neišvengiamą (...).

(...) Atsitiktinumas protui visiškai neegzistuoja, ir, savaime aišku, jis jokiu būdu negali būti mokslo žinių objektas. „Atsitiktinumas yra tai, kas, tiesa, būna, bet ne neišvengiamai, ne visada ir ne iš esmės; tuo mes pasakėme, kas yra atsitiktinumas, iš čia aišku, kodėl mokslas juo nesidomi; juk kiekvienas mokslas savo objektu laiko tai, kas būna visuomet ir iš esmės; atsitiktinumas nėra nei viena, nei kita“, - teigė Aristotelis. Iš tiesų atsitiktinumas nebūna nei visada, nei iš esmės – jis pašėlusiai ir, kaip kiti mano, neteisėtai įsiveržia į sutvarkytą bei organizuotą vienovę. Tačiau ar teisus mokslas, iškeldamas sau tikslą, tokį patį, kaip ir senovėje, surasti esminius pradus – išskirdamas atsitiktinumą iš savo tyrimo objektų? Tiesa, galimybės nebūna visada, ji būna retai, tačiau ar tai reiškia, kad ji ne tokia svarbi ar esminga? Aristotelis, tiesa, neabejodamas tvirtina, jog reikia atiduoti pirmumą tam, kas vyksta dažnai ir visuomet, negu tam, kas vyksta retai ir kartais. Bet juk tai visiškai klaidingas ir niekuo nepagrįstas tvirtinimas, kuris kaip argumentas neturi jokios reikšmės. Jeigu Aristotelis negalėjo nieko kito sugalvoti, vadinasi, jis iš tiesų neturėjo ką pasakyti.

Visiškai akivaizdu, kad ko nors svarba, reikšmė ar esmingumas nė kiek nepriklauso nuo to, ar dažnai, ar retai tai kartojasi. Genijus yra sutinkamas retai, o vidutiniškų žmonių - kiek nori, ir vis dėlto genijus patraukia mūsų dėmesį. Atradimai įvyksta kartą per šimtmetį, o kartais ir tūkstantmetį. Ir netgi jeigu atradimas įvyktų vieną kartą per visą pasaulio egzistavo laiką – toks atradimas mums būtų nepalyginamai vertingesnis nei visi tie, kas dieną, kas valandą, kas minutę pasikartojantys reiškiniai. Kas nors gali pasakyti, kad pasikartojantys reiškiniai leidžia juos patikrinti, maža to, patikrinti kūrybiškai (eksperimentu), o atsitiktinumas negali būti patikrintas. Tai, kad akmuo skęsta vandenyje, mes matome kiekvieną dieną, o kad Dievas atsivertų žmogui, ne - tai įvyko tiktai vieną kartą: ant Sinajaus, ir tai be liudininkų. Kaip žinoti, buvo tai ar nebuvo? Ar įvyko tai iš tikrųjų?

Matyt, pats esmingiausias ir svarbiausias argumentas prieš atsitiktinumą – ne tai, kad jis nereikšmingas, o tai, jog jo negalima pagauti ir užregistruoti. Visa tai, kas iš prigimties atsitiktina, yra kaprizinga ir pasirodo tik akimirką (...) – kaip tai pagauti? Apčiuopti protu – visiškai neįmanoma. De profundis at te, Domine, clamavi. - žmogus šaukia Dievą iš siaubo ir nevilties bedugnės. Čia viskas „atsitiktina“. Kai nebuvo nei bedugnės, nei siaubo, nei nevilties – žmogus Dievo nematė ir jo nešaukė. Tačiau kitą kartą yra ir siaubas, ir praraja, ir neviltis, o kreiptis nėra į ką. Dievo nėra. Jo nebūna nuolat. Jis pasirodo ir išnyksta. Negalima netgi pasakyti, kad Dievas būna dažnai. Priešingai, paprastai jo nebūna. Savaime aišku, dėl šios priežasties jis negali būti mokslinių tyrimų objektu. Ir Aristotelio primum movens immobile, tas primum movens, kuriuo jis vadina Dievą, jokiu būdu nevertas Dievo vardo, o tiksliau - primum movens yra tiesioginė priešingybė Dievui, taigi, jeigu jis yra pradžių pradžia, galima pasakyti, kad Dievo nėra. Nes, kad ir į kokias bedugnes įpultų žmogus, į kokį siaubą ar neviltį nusiristų, jis nesikreips maldomis į nejudantį judintoją, net jei jam būtų akivaizdu, kad toks judintojas visada buvo, yra ir bus. Ir psalmininkas niekada tokiu Dievu nieko neįkvėptų, jeigu nebūtų kito Dievo, tai ir psalmių nebūtų, nei pranašų, nei apaštalų. Iš esmės visi filosofai, išskyrus Platoną, kuris, kaip jau sakiau anksčiau, niekaip negalėjo apsispręsti, kam atiduoti pirmenybę: protui, (...) ar senovės mitams - visi kiti filosofai buvo tvirtai įsitikinę, kad Dievas yra Dievas miniai.

(...)

Kiekvienas filosofas stengėsi kaip įmanoma labiau iškelti juos dominantį dalyką. Šiuo atveju Aristotelis nenusileidžia Hėgeliui. Tačiau Aristotelis gyveno prieš du tūkstančius metų, kai filosofija buvo jauna ir kai kultūringas pasaulis dar nežinojo dviejų pavienių, niekada nepasikartosiančių įvykių – nežinojo nei Senojo, nei Naujojo Testamento. Tačiau Hėgelis tai jau žinojo, dažnai apie tai kalbėjo, netgi didžiavosi, kad vokiečių tauta, iš kurios įsčių jis ir pats atsirado, geriau nei kitos tautos suvokė apreiškimo tiesą!

Ar tai buvo tiktai žodžiai? Suprantama, vien tik žodžiai! Hėgelis savo dvasia buvo pernelyg artimas Aristoteliui, kad rimtai traktuotų mitologiją: ar tai būtų homeriškoji, ar biblinė mitologija. Jam „Denkender Geist“ buvo viskas; kas į mąstančiąją Dvasią neįėjo, buvo atmetama kaip praeinantys, nereikalingi ir nereikšmingi dalykai. Hėgelis, kaip ir Aristotelis, pirmiausia norėjo matyti filosofiją kaip mokslą, o mokslą jis suprato kaip tokį žinojimą, kuris galėjo būti apibendrintas ir perduotas kitiems. Mokytojas [Aristotelis] sakė, kad „pagrindinis mokslo (žinių) požymis yra tas, kad jis gali išmokyti visus ir visada“. Vadovaudamiesi tuo, filosofai, kuriems teko ir tenka skaitytis su apreiškimu, visada stengėsi, priešingai Biblijos tekstui, paversti Apreiškimą nuolat ir visada esančiu reiškiniu – iš to, kas buvo tik istorinis faktas, t.y. įvyko vieną kartą, ir kaip kiekvienas istorinis įvykis buvo pasiglemžtas laiko, jie norėjo padaryti amžiną ir nekintamą dalyką. Netgi ir Bažnyčios Tėvai, visiškai priėmę heleniškąją filosofiją, Šventraštį aiškino taip, kad būtų galima jį suderinti su protu („lumen naturale“). Sūnaus gimimas, įsikūnijimas, Kristaus nukryžiavimas buvo vaizduojami ne kaip vienkartiniai įvykiai, o kaip kažkas nuolat vykstančio. Su tokiu požiūriu yra glaudžiai susijusi ir logoso doktrina, pirmą kartą užrašyta helenizuoto žydo Filono, nors visame Šventraštyje apie logosą kalbama tik ketvirtosios Evangelijos pirmajame posmelyje. Filosofiškai, t.y. ateistiškai nusiteikę protai, protai netikėję niekuo, tik savimi ir tik savimi, su džiaugsmu ėmėsi sujungti apreiškimą bei protą – lumen naturale su lumen supernaturale (...). Nėra ką ir kalbėti, kad visa nauda ir pranašumas dėl tokios sąjungos atiteko ir atitenka lumen naturale. Katolicizmas tai puikiai suprato, ir Vatikano Susirinkimas (1870) nutarė, kad Dei existentiam naturali ratione posse probari (Dievo egzistavimas gali būti įrodytas prigimtiniu protu).

Tačiau mes neturime apgaudinėti savęs. Akivaizdu, kad galima įrodyti Dievo buvimą, remiantis racionaliais argumentais, tokių įrodymų turime daugiau nei pakankamai. Tačiau tokie argumentai dalykui, kurį stengiamasi apginti, daro daugiau žalos nei naudos. Kiekvieną kartą, kai tik protas imasi įrodinėti Dievo buvimą, jis iškelia Dievui sąlygą, kurią jis turi priimti - Dievas privalo priimti fundamentalius proto jam priskirtus principus. Toks Dievas yra visagalis, visažinis, geras, tačiau tik proto malonės dėka. O tuomet iš jo yra atimamas gyvenimas, kadangi protas, net jeigu jis ir norėtų, yra absoliučiai neįgalus sukurti tai, kas gyva; tai nėra jo rūpestis. Maža to, protas, pati jo prigimtis labiausiai nekenčia gyvenimo, instinktyviai jausdamas, kad tai yra jo nesutaikomas priešas. Jau nuo pat pradžių, kai tik protas pasirodė istorijoje, pagrindinis jo uždavinys buvo kova su gyvenimu. Tokia situacija yra ypač akivaizdi šiandien, kai visam civilizuotam pasauliui pritariant panlogizmas ar netgi sit venia verbo (jeigu galima taip pasakyti) – panepistemizmas garsiai skelbia savo teises į universalų dominavimą. Toks buvo galutinis tūkstantmetės kovos tarp Graikų ir Žydų dvasios rezultatas. Filosofijoje triumfavo Hėgelis. Teologijoje - Vatikano Susirinkimas (1870), skelbęs, kaip jau anksčiau minėjau, Dei existentiam naturali ratione posse probari

Iš rusų ir anglų kalbų vertė Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt