Kartą tik pabaigus architektės restauratorės studijas Vilniaus Dailės institute teko ilgesnį laiką pabūti Italijoje, kur gavau gerą pamoką. Vieno turtingo bankininko kvietimu viešėjau jo iš prosenelių paveldėtoje labai įspūdingoje viduramžių pilyje ir su didele nuostaba aptikau, kad kiekvieną kartą, kai nori pasinaudoti tualeto ar vonios kambariais, tenka lipti siaurais stačiais vijiniais laipteliais ant pilies stogo, į ketvirtą aukštą. Ir tą patį buitinį nepatogumą tenka kęsti dieną, naktį, ankstų rytą ar vėlų vakarą. Besipuikuodama savo profesinėmis žiniomis pasisiūliau jam tuoj pat perprojektuoti tualeto ir vonios kambarius antrame aukšte, kur yra miegamieji, - ir čia pat patyriau profesinį nokdauną. „Ar jūs tikrai architektė restauratorė? Negi jūs manote, kad niekam iki jūsų nebuvo šovusi tokia geniali mintis? Pasižiūrėkit – čia ne tik nepakeista senųjų laikų erdvė, čia nė vienas mūsų senos giminės portretas neperkabintas į kitą vietą, nepajudintas nė vienas baldas. Mes labai saugojame šios pilies dvasią, labai didžiuojamės savo istorijos ir giminės tradicijų vientisumu“.

Panašiai kaip anglai, kurių keli parlamentarai ilgą laiką kentė nepatogumą tik todėl, kad seniausio parlamento salėje pagal išsaugotą tradiciją buvo per mažai senovinių kėdžių. O štai mes, lietuviai, kažkodėl dar giriamės esą konservatyvi tauta (ir kaip mums pavyko išlaikyti mažiausiai pakitusią savo kalbą Europoje?) tik gavę progą septynmyliais moderniais žingsniais sprunkame nuo savo istorinių šaknų, provincialumo komplekso slegiami baiminamės net savo tapatybės šešėlio.

Jau gerą dešimtmetį su keliais bendražygiais besikaudami dėl Vilniaus, Neringos ir kitų Lietuvos vietų bent minimalaus paveldo išsaugojimo, puikiai žinome, kad jei nenori pasirodyti absoliuti „beretė“ ar apskritai civilizacijos priešė (kaip neseniai rašė keli „Bernardinų“ skaitytojai – norinti atimti iš vilniečių šviesą ir vandenį, miestą paversti kaimu), geriau neerzinti lietuvių pasakojimais apie „nepatogias“ itališkas pilis ar ankštą anglų parlamentą – mes, patyrę penkiasdešimties metų istorijos ir tradicijų spragą, tapę laisvi, su karingo liberalizmo įniršiu puolėme ją lipdyti bedvasiu septintojo dešimtmečio modernizmu, įsivaizduodami, kad naujai atrandam kažkokius oranžinius pasaulį nustebinančius dviračius.

Pažvelkime į tuos dviračius - nuolat visuomenei primetamas klišes - atidžiau.

„Senamiesčio saugojimą visi suvokia kaip nieko nedarymą, kol kultūros vertybė sunyksta“, - į patrioto vaidmenį įsijautęs porina populiarusis Vilniaus miesto meras, labai nenoriai prisimenantis savo verslininkavimo nekilnojamuoju turtu pradžią – kokiu „garbingu“ būdu jaunam studentui pavyko įsigyti ir „išsaugoti“ XVIII a. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto pastatą Trijų Kryžių kalno papėdėje, Pilių rezervato teritorijoje.

Ir šalia kita, tiek verslo, tiek asmeninio gyvenimo prasme visą laiką taikiusio tik į Vilniaus senamiestį, Artūro Zuoko mintis: „Aš tikrai nesutinku su nuostata, kad mes turime saugoti Vilniaus miesto vaizdą tokį, koks jis buvo XVII-XVIII amžiuje... Miestas turi augti ir modernėti“.

Kaip gerai pažįstama ši nekilnojamuoju turtu besiverčiančių verslininkų - „modernistų“ peršama klišė, su kuria nuolat patys labai garsiai kovoja: jei nebus projektuojama pagal jų piniginę, paveldas sugrius, o miestas neaugs ar nemodernės. Įsiklausykime ir į užslėptą patriotizmo gaidą: pasirodo, tai jie yra tikrieji paveldo saugotojai, o ne tos „baltos varnos“, kurios ir sovietmečiu, ir dabar aukoja savo laisvalaikį, energiją, net ir padėtį visuomenėje, idant Vilnius išsaugotų savo istorinį veidą. Tai jie šiandien dovanoja Lietuvai nepriklausomybės šventę, o rytoj, jei būsime klusnūs, jau ir pačią nepriklausomybę.

Ir vis dėlto iš tų narsių šūkių apie būtinybę keisti XVII amžių nenumaldomai lenda viena skaidri išvada: negi merui Vilnius – tai tik prestižiniai senieji rajonai – Senamiestis, Žvėrynas, Šnipiškės, o visa kita, kas šiuolaikiška, pradedant Lazdynais ir baigiant Baltupiais, Pilaite, kolektyviniais sodais – tai dėmesio nevertas dvimiestis Vilnius – Kaunas, nepatenkantis į mero minimą „miesto vaizdą“?

Kaip kitaip paaiškinti, kodėl miesto „modernizavimas“ turi prasidėti nuo Senamiesčio (ar po to jį apskritai dar galima vadinti senamiesčiu – senu miestu?) ir kodėl plėtra vadinamas ne tolygus miesto vystymasis į priemiesčius, o aukštuminių statybų koncentracija vienoje vietoje, miesto centre? 

Tačiau tokia savotiška miesto vaizdo ir plėtros samprata būdinga ne vienam merui – verslininkui, o ir šio meno profesionalams: po UNESCO pastabų dėl Vilniaus „modernėjimo“ Architektų sąjungos vadovybė sužaibavo karšta kritika prieš panoraminį vaizdą gadinantį „VP Market“ šedevrą ant Šeškinės ozo – lyg ne jie iki šiol skatino šį procesą, lyg ne jie projektavo visus UNESCO ekspertų kritikuojamus „hanerius“, „novotelius“, lyg ne jie patys save už tai premijavo (pvz, vieną svarbiausių miesto traktų užstojusį žaliąjį „haneriuką“), lyg ne jie pritarė aukštuminių pastatų dešiniajame Neries krante schemai, nors kaip profesionalai puikiai žinojo, kad pagal miesto Bendrąjį planą Šnipiškės patenka į „saugomo miestovaizdžio vizualinės apsaugos zoną“ - tai reiškia, jog Šnipiškėse, kaip ir Žvėryne, negalima statyti aukštuminių pastatų, kurie šiandien styro grožintis Vilniumi ir nuo Užupio, ir nuo Aušros vartų bažnyčios – iš esmės nebeliko vietų, kur būtų galima nufotografuoti Senamiestį be įkyrių modernumo priemaišų.

Po kilusio tarptautinio triukšmo staiga praregėta - nors dėl būsimų pasekmių jau ne vienus metus kantriai ir sistemingai buvo belstasi į savivaldybių, Seimo, partijų vadų duris - ir pradėta ieškoti atpirkimo ožių (ypač čia aktyvus Vilniaus meras su savo padėjėjais): tai priežiūros institucijos blogai dirbo, tai baudų dydis per mažas.

Tačiau esmė yra ne paveldo priežiūros institucijų darbas ir nuobaudų dydis (nors tai irgi, žinoma, svarbu): be teisinės sistemos sureguliavimo, be visų grandžių ir kiekvieno asmeninės atsakomybės ir apskritai be visuotino vertybių perkainavimo niekas nepasikeis. Kaip visada po kiek laiko aprims ir ši UNESCO sukelta audra (kaip kad tyliai šiomis dienomis nuo Rotušės dingo žymeklis, jog Vilniaus Senamiestis yra saugomas UNESCO), ir vėl didieji pinigai darys savo tvarką: sąžiningi kontroliuojančių institucijų pareigūnai arba bus tyliai nušalinti, arba bejėgiškai teismuose pralaimės bylą po bylos, panašiai kaip Palangos kurhauzo atveju.

O esamą mūsų valstybės ir jos piliečių vertybių sampratą nusako keli labai iškalbūs pavyzdžiai. Apie kokį kunigaikščio Gedimino įkurtos sostinės paveldo išsaugojimą savo vaikams ir pasauliui mes galime kalbėti, kai Vilniaus Kultūros vertybių skyrius yra pavaldus miesto plėtros departamentui – ar tai nepanašu į nekaltos mergelės pristatymą tiesiai slibinui į nasrus?

Bet pasakose dar yra gerasis jaunikaitis, nelygioje kovoje besikaunantis su bloguoju slibinu, o mūsų modernizme nebelieka net ir herojiško matmens: gėris yra tik rinka ir dabartis.

Senamiestyje yra vienas medinis namas, kurio rinkos vertę sukuria sklypas. Tuo tarpu paminklosauginiu požiūriu vertybė yra namas“, - rinkos ir paveldo supriešinimu savo „bejėgiškumą“ bando teisinti Vilniaus meras, pareigūnas, be kurio parašo neįmanoma jokia statyba Senamiestyje ir jo aplinkinėse teritorijose

Bet ir kodėl p. A. Zuokas dėl to, kas vyksta, turėtų jaustis nepatogiai - pagal dabartinę valstybinę metodiką turto vertintojai naujai pastatytą modernų namą Vilniaus senamiestyje įvertins gerokai brangiau nei panašaus dydžio seną, išskirtinę kultūros ir istorijos reikšmę turintį pastatą. Modernų mūsų vertinimo principą galima nusakyti maždaug taip: naujas, šviežiais dažais kvepiantis šių laikų autoriaus paveikslas visada bus vertesnis už kokį pablukusiomis spalvomis Mikelandželo kūrinį. Vertinimo sistemoje net neatsižvelgiama į statybos kokybę, į tai, kad kelis šimtmečius atlaikęs pastatas jau įrodė savo patvarumą, o naujieji namai statomi iš moderniųjų medžiagų (skylėtų plytų, stiklo, gipso kartono) turi labai nemažų perspektyvų po pusės šimtmečio tapti Žirmūnų ar Antakalnio mikrorajonų likimo broliais.

Taigi, sekant lietuviškos rinkos ir Vilniaus mero logika, vertė yra ne Gedimino pilis ar Katedra, bet jų išskirtinės vietos miesto centre. Tad kas gali paneigti, jog vietoje nuo naujųjų statybų pradedančios irti Katedros neatsiras dar vieni, tik jau didesni „valdovų rūmai“, o Gedimino pily nebus įrengtas dar vienas prabangus „novotelis“?

Vilniaus meras pakankamai atviras, tik reikia jį išgirsti: derinant skirtingų žinybų požiūrius (suprask - savivaldybės, verslininkų, paveldo saugotojų) procesas gali užtrukti iki 5-6 mėnesių. ...Ir tai sustabdys statybas, miesto tvarkymą, naujų darbo vietų kūrimą. Geriausiu statybos laikotarpiu projektai vargu ar bus vykdomi. Ir kalbame apie šimtus milijonų“, - komentuoja A. Zuokas naująjį Nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos įstatymo įsigaliojimą.

„Statybų už šimtus milijonų“ – apie įstatymą, kuris liečia tik kultūros vertybių paminklus, Senamiestį ir jo vizualinės apsaugos zonas?

Sostinės meras toks drąsus, nes yra tikrai ne vienišas už lietuvišką modernizmą karys. Vilniuje, Senamiestyje ir jo vizualinės apsaugos zonose, pastato projektą parašais patvirtina net keletas aukštą architekto kvalifikaciją turinčių ekspertų, po kurių teigiamų išvadų priežiūros institucijoms belieka tik pralaimėti teismuose.

Logiškai mąstant, po nesenų UNESCO vertinimų turėtų būti patikrinta visų tokių ekspertų kvalifikacija: ar jie nesuvokia, ką daro, ar šlamančiųjų į jų kišenę patenka tiek daug, kad kvalifikacija paslaugiai traukiasi šalin? Tokiais atvejais tai turėtų būti paskutinė jų ekspertizė.

Kitas lietuviško modernizmo bastionas – savivaldybės. Juk abiejose UNESCO saugomose teritorijose - Vilniuje ir Neringoje – patvirtinti įstatymo teisę turintys bendrieji, specialieji bei detalieji planai, jų sudarymui išleisti šimtai tūkstančių litų, išeikvota daugybės specialistų, pilietinių organizacijų pastangų ir laiko. Ir koks rezultatas – per metus Vilniuje po keletą šimtų (Neringoje – dešimtimis) tų planų pataisymų, kurie atliekami derinant juos su naujai rengiamais detaliaisiais planais? Tai kam tada išvis kalbėti apie kažkokį miestų strateginį planavimą, kam švaistyti didžiules lėšas, ginčytis dėl kraštovaizdžių, kam apgaudinėti pačius save: taip ir sakykime – miestus projektuoja tik statybininkai ir jų užsakovų pinigai.

Jeigu mums taip tinka, taip gražu ir teisinga, taip ir gyvenkim – demokratija - daugumos valdžia. Tik vieno negaliu suprasti: kam mes stojame į įvairiausias tarptautines organizacijas, mokam nario mokesčius, prašome UNESCO globos, ratifikuojame tas visas tarptautines „Europos archeologijos paveldo apsaugos“ „Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos“, „Europos architektūros paveldo apsaugos“ ir kitas konvencijas, tuo pripažindami „kad kai kurios kultūros ir gamtos paveldo dalys yra išskirtinės reikšmės“, įsipareigodami tarptautinei bendruomenei jas išsaugoti „kaip žmonijos pasaulinio paveldo visumos dalis, užtikrinti subalansuotą bei aplinkai palankią plėtrą, architektūros paveldo apsaugą apibrėžti kaip esminį miesto ir kaimo vietovių planavimo tikslą ir užtikrinti, kad į tai būtų atsižvelgiama visuose etapuose – tiek sudarant plėtros planus, tiek suteikiant leidimus vykdyti darbus; kad esant tam tikroms aplinkybėms pažeidėjas būtų įpareigotas nugriauti tokių reikalavimų neatitinkančius naujus pastatus arba visiškai atstatyti saugomą objektą; ir t.t. ir t.t.?

Tam, kad parodytume pasauliui, jog esam ne kultūrinė provincija? Bet juk vidinė kultūra - tai elementarus padorumas, garbingumas, žodžio laikymais, o vertybės (net ir kultūringoje rinkoje) nevertinamos tik pinigais ar sklypais.

Žmonės mylėjo Romą ne todėl, kad ji buvo didi. Roma tapo didi todėl, kad ją mylėjo žmonės, - rašė G. Čestertonas.

Ar po šimto, gal net tūkstančio metų galėsime tą patį pasakyti apie Lietuvą ir save?

Bernardinai.lt


Aurelija Stancikienė. Mes nemylim Lietuvos (1)

Aurelija Stancikienė. Mes nemylim Lietuvos (2): Vilnius

Aurelija Stancikienė. Mes nemylim Lietuvos (3): Neringa