Viktoras Pelevinas – vienas žymiausių šiuolaikinių rusų rašytojų. Jis gimė Maskvoje 1962 metais. Baigęs Maskvos energetikos institutą tarnavo armijoje, vėliau baigė kursą Literatūros institute. Keletą metų bendradarbiavo žurnale „Mokslas ir religija“, kur rengė straipsnius apie Rytų misticizmą. Pirmasis išspausdintas jo kūrinys – pasaka „Koldun Ignat i liudi“ („Burtininkas Ignatas ir žmonės“, 1989). Didžiausios sėkmės susilaukė V. Pelevino romanas „Čiapajev i Pustota“ („Čiapajevas ir Pustota“, 1996) iki kraštų persunktas budistinės pasaulio iliuziškumo idėjų. Rašytojo knygos išverstos į visas populiariausias pasaulio kalbas, tarp kurių ir japonų bei kinų. „French Magazine“ V. Peleviną įtraukė į 1000 pačių svarbiausių šiuolaikinių pasaulio kultūros veikėjų sąrašą.

Šis interviu darytas 2003 metais po V. Pelevino romano „Dialektika perechodnogo periodai z Niotkuda v Nikuda“ („Pereinamojo periodo iš Niekur į Niekur dialektika“) pasirodymo. Ir nors 2004-aisiais jau pasirodė ir naujasis romanas „Sviaščennaja kniga oborotnia“ (Šventoji vilkolakio knyga“) vis dėlto šis interviu, mūsų nuomone, nė trupučio nepaseno, ir jis puikiai atskleidžia rašytojo pasaulio matymą bei jo kūrybos kontekstą.

Ar gali Jūsų naujasis romanas išstumti „Pokolenije P“ („P karta“), kuris Vokietijoje pateko tarp 1000 svarbiausių amžiaus knygų. Ar „Dialektika“ turi tokių ambicijų?

Visi tie svarbiausių knygų sąrašai ir literatūrinės premijos – tai pjautuvo ir kapitalo funkcionierių mėginimai rašytojams organizuoti kažką panašaus į tarakonų lenktynes, kad visiems būtų smagu ir įdomu. Jei rašytojui praneša, jog štai jis atėjo pirmas ar priešingai, paskutinis, tai dar nereiškia, kad jis tose lenktynėse išvis dalyvauja. Funkcionieriams būdinga visą visatą matyti tik kaip tarakonų lenktynių takelį. Lenktyniaujančiam tarakonui - tai idealus pasaulio modelis. Bet tarakonui sunku paaiškinti, kad tie dideli judantys objektai, kuriuos jis mato aplink save, gali eiti į skirtingas vietas ir visiškai dėl skirtingų priežasčių, todėl ne visada korektiška sakyti, jog kuris nors iš tų tarakonų lenktynėse finišavo pirmas. O kur atėjo? Savo prigimtimi literatūrinės premijos ir klasifikacijos yra tarsi reklaminiai stendai, skirti sūrio skonio bulvių traškučiams, ir į visa tai reikia žiūrėti su šypsena. Beje, rašytojai jokiu būdu neturėtų įsižeisti, mat ir jie kartais surengia tarakonų lenktynes funkcionieriams. Todėl manau, kad mano knygos viena kitos nestumdys. Be kita ko, jos visos labai skirtingos.

Kaip Jūs pristatytumėte savo naująjį romaną skaitytojams? Gal galėtumėte pakomentuoti jo paantraštę „Iš Niekur į Niekur“. Jūs manote, kad literatūroje, visuomenėje nieko neįvyko? 

Romanas visada kalba tik pats apie save ir daugiau apie nieką. Kol rašiau šią knygą, aš tiesiog sekiau paskui istoriją, kuri vystėsi savaime. Tačiau mėginant ją paanalizuoti – tai žmogaus proto, kuris aplink save kuria pasaulį, nematomą pašaliniams, bet absoliučiai realų jame gyvenančiajam, biografija. Mano veikėjas gali pasirodyti nenormalus, bet tai pats paprasčiausias žmogus, kurio prioritetai veik visai nežymiai skiriasi nuo brukamų reklamos ir informacijos.

Visuomeninės mintis, kaip fenomenas, neegzistuoja. Galvoja tik žmonės ir galbūt delfinai. Jokios visuomenės niekur nėra, kaip tik individo sąmonėje. Tačiau tarp individų nuolatos vyksta kova dėl valdžios, kurios metu jie mėgina vienas kitą užburti užsienietiškais žodžiais, neatspindinčiais nieko, išskyrus tik tuščias iliuzines formas, kurios priima individualų protą savo herojinio perėjimo iš niekur į niekur metu.

Lygiai tas pat galioja ir literatūriniam procesui – uždarius „Literaturnaja gazeta“, per sekundę visa tai užgestų be jokio pėdsako. O jei šio laikraščio išvis nepradeda leisti, tai jis ir neatsiranda.

O ką Jūs manote apie tai, kad šios temos – realybė ir regimybė, iliuziškumas – ir be jūsų gan aktyviai yra eksploatuojamos masinėje kultūroje, pavyzdžiui, filmas „Matrica“, kuris yra filosofo Slavos Žižeko knygos „Sveiki atvykę į realybės dykumą“ pagrindas?

Realybė – tai bet kuri haliucinacija, kuria Jūs tikite šimtu procentų. O regimybė – bet kuri realybė, kurioje Jūs atpažinote haliucinaciją. Šios temos – centrinės gyvenimo temos, todėl visiškai suprantama, kad jos domina kiekvieną žmogų, gebantį bent kiek pakelti galvą virš lovio. Tokių žmonių praktiškai nėra tarp elito, tačiau jų daug tarp masių, todėl ir šie siužetai lengvai prasprūsta į masinės kultūros erdvę.  

„Matrica“ – be jokios abejonės, geriausia ir taikliausia, kas gimė masinėje kultūroje per pastarąjį dešimtmetį. Tačiau pats žanras viską gan ryškiai apriboja – pradžioje jums lyg ir pranešama, kad kūnas tėra įsivaizdavimas, o tai, žinoma, didelis metafizinis žingsnis į priekį. Tačiau netrukus paaiškėja, kad vis dėlto tikrą kūną jūs turite, tik tiek, kad jis laikomas sandėlyje užmiestyje, ir jūsų sprande yra mechanizmas veikiantis a la „tėtis-mama“, kuriuo visa informacija, visas žinojimas patenka į jūsų smegenis. Bėda čia ne režisierių metafizinis ribotumas. Jei panaikintų sandėlį su tikru kūnu, būtų be galo sunku parodyti, kaip „dulkinasi“ Kianu Rivz, o tai galutiniame etape būtų labai nenaudinga finansiškai. Todėl metafizikai tenka gerokai susispausti.  

O ką pasakytumėte apie didelį savo gerbėjų būrį, apie Pelevino bumą rusų literatūroje? 
                                                                                                                 
Apie Pelevino bumą nieko negirdėjau – tiesiog augu savo paties akyse.

Beje, kaip Jums Vladimiro Sorokino romanai?

Romaną „Liod“ („Ledas“) aš perskaičiau su malonumu – tai labiausiai man patinkantis Sorokino romanas. Tačiau kartais man atrodo, kad šiam didžiam menininkui trūksta šilumos, kuria jis apgaubtų savo paties fantazijos fantomus – tuomet jie tirptų dar greičiau. Įdomiausia ką aš skaičiau pastaruoju metu, tai John Burdett „Bangkok 8“.

„Bangkok 8" – budistiškas, kolonijinis ir dar lengvai suregztas detektyvas. Todėl klausimas apie Jūsų keliones į Nepalą: ar rašote apie tai? Galbūt Jūsų tekstas tai irgi kažkas panašaus į kolonijinį romaną?

Štai jūs pasakėt „budistiškas ir kolonijinis“, o paskui dar ir „detektyvas“ ir, rodos, jau viskas aišku apie šią knygą. Tiesą tariant, visos šios formuluotės nieko nepasako apie knygą, bet sudaro iliuziją, kad dėl jos viskas aišku, ir jau ramiai galima pereiti prie kitų klausimų. Žinote, kaip būna prie vaizdo kasečių kioskelio – sakai: „Ar turite ką nors įdomaus?“, o jums iš skylės atsako: „Jums ko? Trilerio? Detektyvo?“ Kai visą kultūrą reguliuoja rinka, visas pliuralizmas netrukus baigiasi keliose supermarketo lentynose su užrašais „detektyvas“, „trileris“, „erotika“, „vaikams“. Rašytojai nustoja gaminti ką nors kitką, nes visam kitam darbui reikia didelių pastangų, o už tai niekas net ir neapdovanoja. Jei visą kaimą „pasodintume“ ant heroino, vežti ką nors kitką nei heroinas būtų ekonomiškai nenaudinga. Kita vertus, jei kultūra būtų organizuojama visiškai kitokiu, ne rinkos, principu, tuomet iš rūsių išlįstų tokia šlykštybė ir prasidėtų tokie dalykai... Man rodos, geriau jau beasmenė rinkos šlykštybė, nei asmeninė šlykštybė konkrečių žmonių, remiamų mafijos. Ir vis tiek atsiras gerų knygų, nes šiame pasaulyje veikia ir daug kitų dėsnių, ne tik klausimų-atsakymų. Anksčiau geros knygos atsirasdavo kaip maištas prieš išvystytą socializmą, dabar jos rasis kaip maištas prieš rinką, štai ir viskas.   

O ką pasakytumėte apie budizmą Jūsų kūriniuose? Iš Jūsų ramių atsakymų ir iš to, kad išvis sutikote duoti interviu, galima pamanyti, jog gyvenate harmoningai. Gal šiek tiek papasakotumėte apie savo kasdienį, kūrybinį, asmeninį gyvenimą?

Jūs žinote kas yra budizmas? Aš pakeliu akis. Priešais mane siena. Ji balta. Nemanau, kad mano žodžiai jums padarė įspūdį, bet tai didžiausia pasaulio paslaptis. Nieko daugiau čia ir nepasakysi. Jei siena žalia, tai vis ta pati didžiausia paslaptis. Buda – tai kasdienis protas. Todėl nėra nė vieno teksto, kuris nebūtų budistiškas nuo pirmos iki paskutinės raidės. O ypatingą sakralią vertę turi balto popieriaus lapas. Apie tai gerai yra pasakyta knygoje „Kelionė į Vakarus“.

Prozelitizmas būdingas visiems žmonėms, kurie atrado kažką labai gero ir apie tai nori papasakoti kitiems. Čia nėra nieko smerktino. Tačiau dabar aš imu suprasti, kad tikroje budistiškoje knygoje išvis neturi būti nė vieno žodžio apie budizmą. Tas pat tinka kalbant ir apie tikrą budistinę praktiką – joje nėra nei sėdėjimo priešais sieną, nei nusilenkimų, nei smilkalų malonaus kvapo, visiškai nieko išoriško.

Bet visi šie dalykai yra Jūsų tekstuose ir gal net tampa tekstų pagrindu. Be jų literatūrinis tekstas kaipmat atsiplėštų nuo žemės (o mums, laikraštininkams, kitaip juk nevalia – negali laikraštis būti vien tik iš baltų lapų)

O aš nematau nieko baisaus. Svarbu, kad tik būtų įdomu. Pasaulyje yra pakankamai jėgų, kurios sugrąžins prie žemės. O laikraštis baltais lapais jau seniai spausdinamas – tokiais siaurais rulonais... Ir tiražas jo toks didelis, kad jam net jokios reklamos nereikia. Tai mano mėgstamiausia spauda, mat joje visada publikuojama visa tiesa apie visus svarbiausius dalykus. 

Norėtųsi ką nors sužinoti apie Jūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, kokios muzikos klausotės?

Aš dabar visą laiką ir kalbėjau apie savo gyvenimą. O jo fiziologiniai dalykai – įprasti: sportuoju, nevalgau mėsos, vengiu alkoholinių gėrimų, tabako ir įdomių žmonių. Taip pat nevalgau pomidorų – juose snaudžia senovės toltekų siaubas.

O muzika būna dviejų rūšių – ta, kuri ima skambėti kambaryje, kai jūs po varginančio pasirinkimo pagaliau įdedate plokštelę į grotuvą ir ta, kuri dėl jums nežinomų karminių priežasčių ataidi iki jūsų iš nematomo radijo imtuvo. Man mielesnė pastaroji muzika. Aš nesirenku muzikos specialiai. Man visiškai pakanka tos, kurią girdžiu sporto salėje – angliška „Tatu“ versija ir „Forever young“ remiksas, atliekamas virtualių liliputų. Beje, labai įdomus dalykas – Maskvos ir Berlyno sporto salėse skamba viena ir ta pati muzika. Matyt, yra tam tikros specialios atrankos.

Gaila, bet pagrindinė muzikos funkcija toli už sporto salių sienų. Šiandien muzika yra tik tam, kad geriau, lengviau reklama praslystų į žmogaus, vartotojo smegeninę. Todėl sėsdamas į taksi paprastai aš prašau išjungti muziką. Tačiau būna ir malonių staigmenų – neseniai važiavau Lenino prospektu, ir vairuotojas staiga įjungė Zemfiros „Do svidanija“. Ši daina visiškai susiliejo su karšta diena, benzino smarve ir mano mylimu miestu, kad aš net kurį laiką išnykau, ir liko tik muzika. Norisi padėkoti merginai už šią dainą. Tačiau kažko panašaus ieškoti – beprasmiška. Taip tiesiog nutinka, ir tiek.

O gal galėtumėte ką nors paminėti iš negrožinės literatūros?

Filosofijos, sociologijos ir istorijos knygos retai kam padeda, na, žinoma, išskyrus jų pačių autorius. Filosofija – tai proceso protokolas, kuriame tam tikra mintis, remdamasi prieš tai buvusia, pagimdo dar kitą. Sociologija buvo gera priežastis į aukštumas iškelti tėvą Sorosą, bet dabar, sakoma, jis tapo protingesnis. Istorija labai šykščiai aiškina tai, kodėl vakar atsitiko tas ir tas ir visiškai negali nuspėti to, kas bus rytoj, tai yra istoriją išvis yra nekonkretu vadinti mokslu, jei, žinoma, nedirbate Istorijos fakultete.

Štai fizika – tai mokslas: fizikas gali išpranašauti, kad bus sprogimas, jei suliesite du plutonio gabalus. Ar kas nors iš sovietinių istorikų, filosofų ir sociologų 1990-aisiais nuspėjo 1991-uosius? Ne. Žinoma, dabar tai jie visi pasakys, kad nuspėjo, bet štai 1990-aisiais jų nesigirdėjo. Čingizas Chanas iki kaklo juos visus būtų užkasęs žemėn ir būtų paleidęs per juos arklių bandą. Bet mes gyvename humanišku laiku, todėl visa ši publika pamažu persikvalifikuoja į viešųjų ryšių pagrindų dėstytojus. Iš to, beje, galima daryti išvadas, kad netolimoje ateityje šalyje sulauksime tokių įvykių, po kurių viešieji ryšiai taps visiškai nebeaktualūs. Ateitį galime nuspėti žiūrėdami į instinktyvius humanitarų populiacijos veiksmus – jie visada juda ta linkme, kuri yra visiškai priešinga būsimų įvykių vektoriui...

Kokia, Jūsų manymu, yra rašytojo atsakomybė? Jūs, pavyzdžiui, esate kultinis autorius ištisoms kartoms. O jei iš tiesų skaitytojus nuvesite į niekur?

Rašytojas – tai žmogus, kuris atsako už tekstą, kurį jis pats ir rašo, o ne už skaitytojus ar kritikus. Todėl tai vienatvės darbas. Be kita ko, aš nieko niekur nevedu, o tiesiog rašau kitiems tas knygas, kurios linksmina mane patį. Jos mane ir linksmina, nes, tiesą pasakius, esu pirmasis jų skaitytojas. Į save aš nežiūriu rimtai. O į niekur negalima nei ko nors nuvesti, nei ko nors iš ten išvesti. Tai visų mūsų bendri namai jau nuo pat pradžių, ir visiškai nesvarbu, suprantame mes tai ar ne. Ivanas Susaninas buvo didis šarlatanas.

Vertė Gediminas Kajėnas

kommersant.ru