Mes, lietuviai, nemylim Lietuvos. Mes mylim investicijas. Gal dar pramogas ir kiekvienas save. Bet tik ne Lietuvą.

Ar daug žinote pasaulyje valstybių, kurios, būdamos tokioje nedidelėje teritorijoje kaip Lietuva, turėtų net tris UNESCO saugomus paminklus - Vilniaus senamiestį, Neringą, Kernavę – ir pretenduotų į ketvirtą - Trakus? UNESCO myli Lietuvą, jos grožį, jos unikalumą, o mes – ne. Mes mąstome, kaip tą UNESCO apgauti, pykstame ant jos, šaipomės iš jos, nes jos saugomas Lietuvos grožis slepia tą saldų žodį – investicijos... Todėl skubame kuo greičiau nuo to UNESCO atsiriboti. Vilniaus senamiestį atribojame dangoraižiais, Kernavę, pirmąją Lietuvos sostinę – sąvartynais, o trapiąją smėlėtą Neringą – asfaltu, vandens atrakcionais ir oro uostu.

Šiuo požiūriu mes, lietuviai, vieningi. Nesvarbu, kas būtų valdžioje: senieji kairieji socialdemokratai – šios Vyriausybės dominantė - taip sėkmingai parenkantys šiukšlinimo vietas ir būdus; naujieji kairieji – Darbo partija - vienvaldė Neringos valdžia, nutarusi, jog judantį smėlį geriausiai pažaboja ne kalnų pušaitės, kaip naiviai manė kelis šimtmečius Neringą bandę išsaugoti vokiečiai gamtininkai, o asfaltas ir nevaržomi turistų srautai; ar dešinieji - Vilniaus valdžia, baigianti įtikinti pasaulį, kad per visas XX amžiaus okupacijas išlikęs unikalus viduramžių miestas, jo gotikinės bažnyčios, barokiniai vienuolynai ir siauros Senamiesčio gatvelės geriausiai suspindi, kai jas iš visų pusių papuoši devynaukščiais Novotelio (koks lietuviškas skambesys!) viešbučiais, o Gedimino pilį ir Trijų kryžių kalną nuo net sovietmečiu nesugadinto kraštovaizdžio atriboji aukščiausiais tarp Baltijos valstybių (kokie mes šaunūs!) „haneriais“.

Šiuo požiūriu mes visi turime bendrą priešą – per daug gajų Lietuvos grožį ir slibiną, vardu UNESCO, bandantį primesti mums savo atėjūniškus draudimus, iškreiptą, nešiuolaikišką grožio sampratą, sauganti Lietuvos istoriją ir savitumą nuo mūsų pačių. Ir, aišku, nuo norimų pritraukti investicijų.

Mūsų vienybė tokia stipri, kad šiuo požiūriu turime vieną iš tų retų pavyzdžių, kai pilietinė visuomenė su valdžia dirba ranka rankon. Paskelbkime rinkimus ir matysime, kad nėra alternatyvos nei Vilniaus, nei Neringos valdžioms, nei dabartinei Vyriausybei.

Praėjo tie patriotiniai „berečių“ laikai, kai mes, rizikuodami savo gyvybėmis, grūmėmės prieš sovietinę valdžią, bandydami apsaugoti Vilniaus senamiestį, jos širdį – Vokiečių, Pilies gatvę nuo nomenklatūros įgeidžių ten įrengti požeminius garažus. Ir nors kai kas tvirtina, kad iš tokių pilietinių judėjimų, iš meilės savo istorijai, tradicijoms ir kilo Sąjūdis, šiandien mes nesame tokie naivūs, kaip paskutinis tos dvasios mohikanas architektas S. Lasavickas, kuriam staiga sustojo širdis, besikaunant su nepriklausomos Lietuvos valdžia prieš vieną iš šių laikų modernizmo „paminklų“ – gražiu lietuvišku pavadinimu „City Park“ viešbutį, taip šauniai įsipaišantį į bendrą Katedros erdvę ir aiškiai liudijantį, koks skurdus tas nežinia kodėl UNESCO saugomas Vilniaus senamiestis prieš šaunią šių laikų lietuvišką architektūrą ir mūsų subtilų skonį.

Po penkiolikos nepriklausomybės metų mes galime drąsiai rėžti į akis visokiems ten tarptautiniams UNESCO ekspertams, amžinatilsį keistuoliui Nobelio premijos laureatui Česlovui Milošui, kažkodėl besižavėjusiam tuo pasenusiu Vilniumi – mes jau nebe Europos provincialai, mes irgi pagaliau turime kuo didžiuotis - savo dangoraižiais, savo „haneriais“ (koks saldus lietuviškas naujadaras), kuriais papuošime visą dešinę Neries pakrantę ir nuo smalsių atvykstančių turistų žvilgsnių paslėpsime tą senamadišką, kompleksuojantį, nepatogų - nėra nei tramvajaus, nei požeminių garažų Rotušės aikštėje - Vilnių.

Smulkmena, kad dangoraižių bumas istorinių miestų centruose – tai prieš trisdešimt metų Vakaruose pasibaigusi mada, atnešusi į didmiesčius žmogaus menkumo ir vienišumo pojūtį, kad dangoraižis, tai pirmiausia daugiamilijoninių, už Vilnių daug didesnių, naujų miestų, o gal greičiau miestų pakraščių būtinybė, o ne grožio ir subtilumo ženklas. Mums svarbiausia, kad mes irgi tokie kaip visi, vadinasi, ne provincialai. Mes kuriame modernią valstybę ir modernų miestą, nors modernizmas, kaip judėjimas ar mada Vakaruose, mirė panašiai tuo laiku, kai dar nebuvo išlipęs iš vystyklų dabartinis Vilniaus meras, kartais save lyginantis su didžiaisiais kunigaikščiais, aršiai kovojantis už modernaus (nebemadingo) Vilniaus sukūrimą ir besitikintis būsimų kartų padėkos bei, kas be ko, - laidotuvių už valstybės lėšas.

Kažkada toks užsienietis W. Humboldtas apie subtiliąją Kuršių neriją pasauliui skelbė taip: „Kuršių nerija yra tokia savita, kad ją būtina pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, jeigu sielai norima suteikti nuostabių vaizdų".

Mes, modernūs lietuviai, savo turistinio verslo strategijoje pasauliui atsiveriame jau moderniai: atvykit ne tik į modernėjantį UNESCO saugomą Vilnių, bet ir į Kuršių neriją, kurioje mes greitai galėsime jus nudžiuginti savo nauju tiltu, oro uostu, vandens atrakcionų parku ir patogia autostrada.

Atvykite aplankyti mūsų Lietuvos su jos paslaptingais ežerais, kurių pakrantės nesustabdomai puošiamos šiuolaikinės architektūros šedevrais – neteisėtomis pseudopilaitėmis, privačia valda baigiamais aptverti upių slėniais, gintariniu pajūriu ir garsiąja Palanga, kurią mes saugiai konservuojame po betonu, puošiame medžiais vazonuose (pušynus retiname), rusišku popsu Jono Basanavičiaus gatvėje, vis didėjančiais viešbučiais, bankais ir „Maximomis“ bei apdegusiais kurhauzais ir, žinoma, mūsų tankiaisiais miškais – šiuo savo džiaugsmu jau baigiame altruistiškai pasidalyti su visa Europos Sąjunga.

Mes nemylime Lietuvos, kurioje vis dar retkarčiais žaliuoja ąžuolai ir ruduoja gotikinės bažnyčios, kažkodėl dar neišparduotos plytomis. Mes mėgstame investicijas. Bet ar mūsų sąmonėje tai netapo vienas ir tas pats?

Bernardinai.lt