Sovietizmas pažeidė moralės genetinį fondą, ir mes atsidūrėme neprognozuojamo fenomeno akivaizdoje. Dviveidiškumas ir slapukavimas, baimė, nepasitikėjimas ir neapykanta - štai jaunamartės šleifas socialistinės praeities ir kapitalistinio rytojaus santuokoje. Bolševikinės elgsenos normas sumaišius su katalikiškomis krašto tradicijomis atsiranda puikus kokteilis, nugirdantis iki sąmonės netekimo. Būtų neprotinga nepasinaudoti šia unikalia galimybe, nes kitaip kraują kaitinantis laisvės pojūtis prarastų visą savo žavesį...

Vytauto Landsbergio inicijuotas bandymas visuotiniu mastu suvokti sąmonės deformaciją, atsiriboti nuo praeities tiesos vardan, atlikti atgailą ir atverti akis naujiems dvasios horizontams liko nesuprastas, pasmerktas ir baigėsi triukšmingu komjaunuoliškos krypties spaudos skandalu, jog skaldoma tauta, paminamos žmogaus teisės ir apskritai - diktatūra jau čia pat. Desovietizacijos įstatymas nebuvo, o ir negalėjo būti priimtas, nes šitaip atsirastų prielaidos naujai valstybės moralės politikos krypčiai kurti, o mes juk pagal savo filosofinį turinį ne kokie kiti, o „didžiojo ekonomisto“ (K. Marxo) mokiniai.

Tautinio sąjūdžio aušrą keitė „pereinamojo laikotarpio“ suirutė. Vieni kūrė Lietuvos ateities vizijas (juk spaudoje kone konkursai buvo skelbiami - kas geresnę viziją sukurs), o kiti grobstė ir pardavinėjo, kas po ranka papuolė, o pirmiausia žaliavą, be kurios nė vienos šalies pramonė neišgyventų nė vienos dienos, - metalą. Kiti prekiavo sintetiniu spiritu (ir šiandien dar tebeprekiauja). Ir nesuminėsi visko, kas kuo prekiavo, ir nėra prasmės, - šitaip buvo klojami šalies „ekonomikos“ pagrindai. O radijas kone kasdien transliuodavo iš kažkokio trečiarūšio vokiško šlagerio nusižiūrėtą dainą „atgimimo“ žodžiais: „Atleisk man, Viešpatie, atleisk...“ Juk, kad ir kaip ten būtų, esame tikėjimo broliai.

Pagrindiniu žmogaus vertės matu tapo verslas, virtęs visuotine psichoze. Gražu prisiminti dvidešimtmečius vienadienių firmų „prezidentus“, sugebėjusius išvilioti iš žmonių paskutines santaupas.

Ir šiandien, jei tu nesi kurios nors verslo mašinos sraigtelis, stoiškai gali nusiteikti lėtam merdėjimui, nes profesiniai sugebėjimai, - mokytojo, gydytojo, menininko, darbininkiškos profesijos specialisto, mokslininko, - beliko tuščia deklaracija. Tu esi antrarūšis.

O verslo pasaulis skendi ūkanose, nors ir kiek jį skaidrintum.

Kodėl reikia apgaudinėti žmones, rodant nepriekaištingos poligrafinės kokybės žurnaluose aibę „prasisiekusių“ tautiečių nuotraukų, aprašinėti jų asmeninio gyvenimo smulkmenas, nors niekada nesužinosime jų pajamų šaltinių? Kas kita, jei jie pasidalytų patirtimi ir kaip koks tūlas amerikietis papasakotų savo verslo istoriją nuo darbo anglies šachtose iki savos firmelės, vėliau galbūt išaugusios į galingą korporaciją, atidarymo. Jo nueitas kelias - jo pasididžiavimas. Kuo mes galim didžiuotis – miglų pūtimu?

Mūsų visuomenės estetinės sampratos kol kas saistomos marksistinių „bazės ir antstato“ pančių. Mes pastatėme „Akropolį“. Apie tokią bazę, po kurios gali „antstatui“ ir vietos nebelikti, jau gali pasvajoti net ir Vakarų Europos šalys. Statomės ir kitas bazes, pavyzdžiui, namus, kuriuose galėtų gyventi ne viena, bet kelios šeimos. Remiantis dialektiniu metodu, atrodo, viskas teisinga,- visa kita, o būtent vidinio pasaulio pilnatvė, erudicija, estetinėmis vertybėmis grindžiamas skonis atsiras savaime, automatiškai. Neatsiranda. Bazės kūrimas ir priežiūra per daug energijos išeikvoja.

Komercinė kultūra ryškiomis spalvomis išmargino gyvenimo fasadą. Tarpusavyje ėmė varžytis turinys ir mada. Reikia būti, matyt, savišvietos ištroškusiu fanatiku, kad už bilietą į kurį nors renginį paklotum ne vieną valstybės deklaruojamą pragyvenimo minimumą. Kas tai? Nepilnametės aristokratijos gestikuliacija, skonio evoliucija, auganti kartu su pajamomis, savo prestižo paviešinimas ar baimė būti pačiu savimi? Ir visai nesvarbu, ar tai bus Filharmonijos salė ar „Forum palace“, Opera ar „Siemens“ arena. Vertinga tai, kas brangu.

Pagaliau dėl skonio nesiginčijama.

Kas kita – pasaulėžiūros, įsitikimų klausimai, kuriais, pasirodo, irgi galima sėkmingai prekiauti. Neviltis apima televizijos ekrane išvydus filosofą - eruditą, ginantį susikompromitavusios partijos interesus. Gal kitą dieną jis atstovaus jau kitai partijai? Filosofas be pasaulėžiūros?..

Tai ką kalbėti apie naujai užgimstančias „supernovas“ – mikliai besikuriančias partijas politinės konjunktūros pagrindu. Galvą dedu, jog įsitikinimų, pasaulėžiūros klausimai ten skambėtų kaip bepročio melomano klyksmas L. van Beethoveno Devintosios simfonijos vidury. Pažiūros Lietuvoje mūsų laikais, pažinus atskirą asmenį, gali svyruoti nuo „bolševiko iki kataliko“. Manipuliavimas pažiūromis – senas sovietinis triukas. Gyvas ir šiandien. Tik šūkiai kiti. Štai kad ir „ Vardan Lietuvos“. Taip, Lietuva tikrai laimės, nenuilstamai keičiant vieną partiją kita. Manykim, jog tai daroma dėl įsitikinimų.

O Lietuva dėl tokių katalikų-bolševikų nieko nelaimi jau penkioliktus metus.

Politika – dar viena verslo sritis?

Ar buvo Lietuvoje nuosekliai įgyvendinta bent viena politinė kryptis? Socialdemokratų, konservatorių, jau nekalbant apie gausybę kitų partijų, ir kuo toliau, tuo su radikalesniais užmojais. Garsiai šnekama, jog gyvenimas perdėm politizuotas. O politikos nėra... Politikos, kuri tiesiog gintų valstybės piliečių interesus.

Turime juk šviesuolių. Ne šiaip sau atsidūrėme ir Europos Sąjungoje, ir NATO. O savo dienas, atrodo, nugyvensime žiūrėdami nesibaigiantį skandalų serialą.

„O kas man darbo?“ - pasakys eilinis kaimietis, buvęs tremtinys. „Prie ruso buvo geriau,- galėjau dirbti ir uždirbti, o šiandien tik pavalgyt iš kelių karvučių ir hektarų. Mus išdavė ir paliko likimo valiai“.

Mes baigiame prarasti tautinę savimonę, nes praradome tikėjimą. O tikėjimas- tai nebūtinai religija, nors darbai, atliekami ne Dievo vardu, yra nieko verti. Paklauskime savęs, ar turime bent tuos įsitikinimus, kuriuos viešai deklaruojame?

Teko girdėti pasakojimą apie vienos partijos sąskrydį vasarą gražiame Žemaitijos kampelyje. Besaikis alkoholio gėrimas, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, pasidalijimas į atskiras grupeles, kur „pašaliniai“ nepageidaujami. Štai taip kuriamas partijos idėjinis pagrindas. Neapykanta kitaminčiams vienos partijos viduje. Ne, tai ne žmogaus teisių pažeidimas, tai elgsena, primenanti mokyklos suolo laikus. Nesubrendimas, pereinantis į valstybės lygmenį. O juk tai pavojinga. Gal Europos Sąjunga įkrės proto vaikėzams? Abejoju.

Kurį laiką, vieni kitus apsikabinę, giedojome tremtinių giesmes. Susiskaldymas iš niekur neatėjo – jis grįžo kaip ir buvęs. „Seniausios Europos genties“ ambicijos savąją kvailybę priešpriešinti kito protui nepaiso skaudžiausių istorijos pamokų. Lauksime kitų, dar skaudesnių? Tai šen, tai ten pasigirsta nuomonė, jog neturime lyderio. Kaip mes jį galime turėti, jeigu tarp daugiabučio namo kaimynų vyksta „lyderių“ kova? O formų savo išskirtinumui išreikšti apstu. Sumenkinai kito pastangas, išvadinai išsišokėliu – jau ramiau, kažkoks pirmesnis pasijunti. Sutrypei kieno nors reputaciją, paskleidei gandus – vėlgi sau ir kitiems įrodei, jog esi.

Protinga visuomenė išsirenka lyderį bendram tikslui pasiekti. Ir nebūtinai aukščiausiu lygmeniu. O ir lyderiavimas tai juk ne tam tikra išskirtinė padėtis, o pareigos ir atsakomybė, atstovaujant bendriems interesams.

Pasakojama, kad lietuvių bendruomenė Amerikoje lietuviškesnė už mūsiškę. Kad pas mus jos apskritai su žiburiu nerasi... Ar bendruomenei atsirasti reikalingas svetimas kraštas? O vienybei – realus pavojus? Mūsų bendruomenė labai originali, jei tuo vardu galima pavadinti nieko neprisileidžiančius „savų žmonių“ būrelius. Susiskaldžiusi tauta dar skaldoma.

O ką gi veikia mūsų masinės informacijos kolosai? Skaldo ar vienija, informuoja ar dezinformuoja? O jų gali ir nebūti - informaciją mes gauname vieni iš kitų. Ką veikti su demoralizuojančios krypties dienraščiu, apeliuojančiu į žemiausius žmogaus instinktus? Publikacija pateikta solidžiai, argumentuotai. Spalvingai. Jaunimas pasiduoda. Turime ir rezultatą. Tikybos pamokos mokyklose tapo patyčiu objektu. O čia ir Fiodorą Dostojevskį pasitelkti būtų ne pro šalį. Jei netiki Dievu, tai... visa kita taip akivaizdu. Belieka tik apgailestauti dėl mokytojams kliuvusios nepakeliamos naštos. Geresnio būdo tautai suskaldyti nesugalvosi. Tikros informacijos nei apie padėtį šalyje, nei pasaulyje neturime. Gauname tam tikras interpretacijas, bet skaityti tarp eilučių išmokome dar sovietiniais laikais, o ir patiems proto netrūksta. Bet netrūksta ir „tikinčiųjų“. Dar vienas skaldymo būdas.

Nepasitikėjimas niekuo ir toliau išlieka iš sovietmečio paveldėta gyvenimo išmintimi. Šiandien tik tavęs niekur neįduos, bet tiesiog ims ir apgaus.

Moralinė krizė tęsiasi. Mes iki šiol dar nesupratome, kad esame viena tauta, ir niekada ne vėlu taip kaip V. Kudirkos laikais viską pradėti nuo pradžių. Atėjo metas vėl telktis ir šį kartą vaduotis ne iš okupantų, bet iš dvasinės priklausomybės pančių. Vienintelis lyderis, kurį šiandieną turime, tai kiekvieno mūsų sąžinės balsas, o prosenelių įskiepytas žmogaus vertės supratimas išlieka toks pat, kaip ir prieš šimtą metų. Ir tai ne dūminės gryčios reliktas. Kaip tik jo labiausiai ir trūksta šiuolaikiniuose kotedžuose.

Bernardinai.lt