Vladas Kovaliovasnėra iš tų muzikantų, kurie bet kuriai progai pasitaikius lipa ant scenos. Tačiau šį šeštadienį 21 val. iš Bernardinų bažnyčios per LTV tiesiogiai transliuojamame „Koncerte tėvui“ išgirsime ir jo atliekamą Jėzaus ariją iš E. L. Veberio roko operos „Jesus Christ superstar“.

„Muzika man visuomet asocijavosi su klajoklio gyvenimu: muzikiniai turai, važiuoji iš vieno miesto į kitą, gastrolės... Maniau, jei sulaukęs 60 metų teturėsiu palapinę, vis viena būsiu laimingas, nugyvenęs tokį gyvenimą“, – sako iš Jonavos kilęs muzikantas, kurį iki šiol puikiai prisimena buvusios roko grupės „Volis“ gerbėjai. Kiti jį įsiminė roko operos „Jesus Christ superstar“ koncertuose Vilniuje ir Kaune ar tik šiemet per velykinį psalmių roko stiliumi koncertą „Už auksą brangiau!“

Apie pradžią

Grįžkime ten, kur viskas prasidėjo, – į Jonavą.

Mokykliniais metais man didžiausią įtaką darė brolis, jis formavo mano muzikinį skonį. Kadangi buvo dešimčia metų vyresnis, pradėjo mokyti groti gitara. Bet ne taip, kaip kartais tėvai verčia vaikus groti. Jis dalijosi su manimi tuo, ką pats moka. Paskui patarė stoti į muzikos mokyklą, bet aš nelabai norėjau. Iš brolio išmokau groti gitara tiek, kad galėčiau padainuoti prie laužo: sau pakanka, bet, kad būtum gitaristas, trūksta.

O kaip pradėjote groti grupėje?

Brolis Jonavoje buvo gerbiamas muzikantas, kompozitorius. Todėl tuo metu ansamblį kūrę žmonės pamanė: jei vienas brolis groja, tai ir kitas gros – atgrūdo mane prie mušamųjų. Taip nuo septintos klasės mušiau būgnus grupėje „Audronaša“. Paskui po poros metų su draugu pagal mėgstamų poetų eiles pradėjome kurti savo muziką, vėliau ir savo tekstus. Mokėmės antroje pamainoje, todėl išeidavome iš pamokų, nes jos trukdė repetuoti. Pavaduotoja, auklėtoja bandė protestuoti, nes „muzika trukdo mokytis“, bet aš sakiau priešingai – pamokos trukdo groti. Vis dėlto mokykloje sutikti žmonės suprato, jog jau esu pasirinkęs savo kelią, užkrovė man visokių visuomeninių, užklasinių darbų, kad būtų ramu ir nesikabinėjo.

O tėvai?

Jie irgi netrukdė. Matė, jog turiu užsiėmimą, savo pasaulėlį, tikslą... Nesakė, kad muzika neperspektyvi. Mama buvo labai tolerantiška.

Tėtis taip pat?

Tėtis turėjo kitokių užsiėmimų, o paskui jo netekau. Kaip tik tuo metu, kai pasibaigė egoizmo periodas, ir jau norėjosi su juo bendrauti. Mirė vos pradėjus suvokti, kaip man reikia jo paramos, žodžio. Teko pačiam kabintis.

Besimokydamas mokykloje pradėjau vakarais groti restorane. Apie tai sužinojęs, mokyklos direktorius pasikvietė pasikalbėti: „Negaliu išrašyti rašto, kad leidžiu ten groti. Bet tai – tavo atsakomybė“. Pridūrė, jog viskas mano rankose: „Neprisidirbk ir viskas bus gerai“. Tokios nuostatos iki šiol stengiuosi laikytis. Nes žmonės iš esmės tolerantiški, geranoriški, ir viskas priklauso tik nuo tavo paties elgesio. Stengiausi nepašiukšlinti, nes nenorėjau, kad man pašiukšlintų. Banalu, bet veikia.

Kaip vyresnysis brolis priėmė tai, kad savo muzika jį pranokote? Ar teko vyriškai apie tai pasikalbėti?

Nespėjom, nes taip pat jo netekau. Todėl ta pradžia buvo dar sunkesnė. Atsikrausčiau į Vilnių. „Skaitiklių“ gamykloje buvo tokia Hard roko grupė „Volis“ – pradėjau groti. Nelegaliai gyvenau gamykloje. Miegojau ant porolono. Bet žmonės buvo geranoriški: „Nesukelk problemų ir viskas bus gerai“. Taip septynerius metus pragyvenau tarsi pogrindininkas. Paskui sukūriau šeimą ir teko pradėti galvoti, kaip ją maitinti – rūpintis žmona, vaikais. Nesakau, kad moteris nesirūpina šeima, bet ją išlaikyti yra vyro pareiga. Kai esi vienas, gali ir ant porolono, palapinėje miegoti, o kai yra šeima – prasideda visiškai kita istorija. Nes jau esi atsakingas už kitus.

Apie šeimą

Turit vaikų?

Du: sūnui - aštuoneri, o dukrai - dvylika. Eina į mokyklą. Kartais būna, kad nebežinai ir kokių knygų griebtis... Nors kai vaikams negali skirti pakankamai dėmesio, ne ką jos tepadeda. Turėti vaikų – labai didelė atsakomybė. O aš, galima sakyti, nesu labai atsakingas tėvas.

Dažnai apie tai galvojate?

Dažnai. Gal šiurkščiai pasakysiu, bet muzikantui ar kitų panašių profesijų žmonėms reikia vėliau kurti šeimą. Kai jau nebėra tiek daug ieškojimų, blaškymosi, kai viskas stabiliau. Ar normalu, kai gyvendamas šeimoje nematai savo žmonos? Grįžęs namo randi visus miegančius. Po koncerto užmiegi tik antrą, trečią valandą. Todėl ryte drauge su šeima neatsikeli. Moteris išeina į darbą, vaikai į mokyklą, o tu dar miegi. Grįžta namo – tu jau išėjęs. Nesąmoningas gyvenimas. O vaikams dar sunkiau: ateina ko nors paklausi, o tu nejučia stipriau sakai: „Dabar netrukdyk“. Jie apsisuka ir išeina...

Neseniai pastebėjau, kad susirinkę namie vaikai nežino, ką žaisti. Sėda prie kompiuterio, nes ten viskas paprasta, nieko nereikia sugalvoti. O jei pats skirtum vaikams laiko, išsitrauktum loto, ar domino, per savaitę keletą kartų suorganizuotum kokius šachmatų turnyrus, vaikas iš karto tai siūlytų savo draugams. Va čia – gyvenimas. Ne iš karto ateina supratimas, kaip viskas turi būti. Nes, kai tik gimsta vaikai, dar ne tiek problemų. O kai paauga, pradeda mąstyti – išlenda visos tavo auklėjimo spragos.

Manoma, kuo mažesnis vaikas, tuo labiau reikia tėvo?

Aš manau priešingai – kaip tik vyresniame amžiuje labiau reikia tėvo. Ir tėvo pavyzdžio.

Pridainuota daugybė dainų mamai. O tėvui?

Mama – šeimos židinio saugotoja, moteris. Jeigu vaikai kuria mamai dainas – gražu. Vyras dainuoja savo moteriai – taip pat gražu. Kaip atrodys, jei dainuosi vyrui? Jis juk iš prigimties stiprus. Pats su savimi susitvarkys. Ir nereikia jam „lia lia lia“. Pasižiūrėkit, kaip meilę viena kitai išreiškia dukra ir mama, o kaip sūnus ir tėvas? Susitikę jie vienas kitam paspaudžia ranką, perduoda vienas kitam savo stiprybės. Tokios bendravimo normos.

Nejaučiate, kad mūsų visuomenėje tarsi nuvertintas tėvo, vyro vaidmuo?

Kažkaip ne. Nors rašo įvairių dalykų: kad vyrai netenka vyriškumo... Bet gal tai dar labiau mus užgrūdina: kad ir kiek „drožtum“ vyrą, jis vis viena išliks stiprus. Daugybė žurnalų moterims rašo, kokie turi būti vyrai, kaip privalo elgtis, kas yra ir kas nėra tikras vyras. Man atrodo, kad mes nieko iš principo moteryje nenorim keisti, o moterys vyrams kelia gerokai daugiau reikalavimų. Joms sunkiau priimti žmogų tokį, koks yra.

Ar ne dėlto vis dažniau pasigirsta svarstymų, kad gal nereikia šeimos, vaikų, geriau gyventi sau?

Kiek pašneku su kitais, daugeliui taip – ne todėl, kad jie iš prigimties blogi ar nemyli savo vaikų (žinoma, yra ir tokių) bet todėl, kad gyvenime labai daug tempo ir rutinos. Dėl to visą laiką jautiesi truputį kaltas. Ta kaltė vieną dieną užgraužia. Nors man pačiam tokių minčių kyla tuomet, kai negaliu savo vaikams suteikti tai, ko norėčiau.

Apie muziką sau ir už pinigus

Kokia muzika jums arčiausiai širdies?

Mano širdies muzika yra rokas. Energetinė muzika. Pakraunanti. Tačiau ne visiems to krūvio reikia. Žmonės turi daug problemų, išgyvenimų, o roko muzika, žodžiai neleidžia atsipalaiduoti – lyg koks nervas.

Grupė „Volis“ turėjo vardą, bet per septynerius metus komercinės sėkmės nesulaukė. Teko rinktis – dirbti iš idėjos arba už pinigus. Kai užsienio grupė metus-trejus nepatiria komercinės sėkmės – išformuojama. Tokie dėsniai. Ir nesvarbu, kokia sritis: verslas, sportas, menas. Žinoma, gali groti tik tai, kas tau patinka, o kitur uždirbinėti pinigus. Daugelis muzikantų taip ir daro – dirba kontorose ir savo malonumui groja.

O jūs?

Pradėjau groti klubuose su įvairiais žmonėmis. Nes kam įrašinėti tokią muziką, kuri neatitinka formuojamo žmonių skonio. Geriau atsisėsti ir pagroti sau virtuvėje. Nes jei pritaikyčiau daugumai, nebebūtų tokia, kokią įsivaizduoju, dėl kokios gyvenau. Tada kūryba nebetektų prasmės – tiesiog gamintum paklausią produkciją. Tai – labai sunkios asmeniškos mintys. Vieni į tai nusispjauna: gamina produkciją, organizuoja šou, lipa į sceną pasirodyti, taip patenkina savo ego. Antri mano, kad taip uždirbs pinigų, o treti užsiima muzika, nes tai jiems patinka. Aš – iš pastarųjų.

Kur galima paklausyti Jūsų širdies muzikos, o ne tos, kuri pragyvenimui?

Niekur. Bet, manau, rudenį viskas pasikeis – jaučiu, jog atėjo momentas, kai galiu paviešinti tai, ką dariau.

Koks muzikinis įvykis jums pats svarbiausias?

Neišskirsčiau. Man muzika kaip banga – didelė jūra, kurios neišskaidysi. Būna tik ryškių kūrybinių momentų. Apie vienas dainas ilgiau galvoji, bandai, kaip būtų gražiau, tobulini. O kitų, galima sakyti, net nekuri. Sėdi, o ji – pakšt ir visa pareina. Kaip mintis. Net nereikia mąstyti – iš karto pradedi groti nežinodamas, kodėl būtent taip, kodėl dainuoji tokius žodžius...

Ką dainuosite Bernardinų bažnyčioje vyksiančiame „Koncerte tėvui“, kurį šį šeštadienį 21 val. tiesiogiai transliuos Lietuvos televizija?

Pagrindinę Jėzaus ariją iš E. L. Veberio roko operos „Jesus Christ superstar“. Nes Jis – irgi tėvas. Įdomiausia, kad toje roko operoje tai vienintelė jo arija, nors Jėzus dalyvauja daugelyje scenų, intarpuose, atrodo, visur po truputį... Kai prieš kelerius metus Kaune vyko roko operos koncertas, „įkritau“ į transą: paskutinėmis minutėmis, rodos, atsivėrė erdvė, kepino saulė ir prieš akis iškilo labai stiprus nukryžiuoto Kristaus vaizdinys. Niekas nebegalėjo atrinkti žodžių, tačiau per muziką atsivėrė giliausia jų prasmė.

Religinė muzika turi papildomą krūvį?

Jei išimtum tekstus, ji praktiškai niekuo nesiskirtų nuo nereliginės. Muzika yra muzika. Kitaip su religiniais tekstais. Jie vieniems priimtini, o kitiems - ne. Priklauso nuo įsitikinimų. Esu pastebėjęs, kad kai kuriems religiniai tekstai varo baimę. Tarytum juos išgirdęs šalia geruolio širdyje tupintis piktuolis pasidaro labai neramus... Kiti sako, kad religiniai tekstai atrodo labai netikri – per geri, per gražūs.

Kiek Jums pačiam svarbūs žodžiai?

Labai svarbūs. Kaip ir balsas, kuris tą tekstą išdainuoja – tarsi instrumentas. Kartais muzika gali būti ir skurdi, – paprasčiausia gitara. Bet kai geras tekstas, užtenka ir kelių gitaros akordų.

Ieva Urbonaitė

Bernardinai.lt