Birželio 6 dieną 21 valandą iš Bernardinų bažnyčios per Lietuvos televiziją bus tiesiogiai transliuojamas „Koncertas tėvui“. Taigi ne tik sostinės, bet ir visos Lietuvos žmonės, minintys Tėvo dieną, galės klausytis garsiausių Lietuvos atlikėjų dainų. Prieš šventes nusprendėme susitikti su koncerte dainuosiančiais muzikantais ir pasikalbėti nelabai įprasta tema: apie jų šeimas, tėvus, vaikus. Šiandien spausdiname pokalbį su dainininku Česlovu Gabaliu – apie svarbiausius gyvenimo pasirinkimus, kasdienybę ir šventes, buvimą su savimi, pilnatvę, gerą ir baudžiantį Dievą.

Apie du svarbiausius pasirinkimus

Kai kurie menininkai vienišiai ar bent svajoja apie laisvesnį gyvenimą. O Jūs?

Aš ne – visada norėjau šeimos, vaikų. Galima sakyti, turiu dvi dukras, nors 22 metų Rositos Čivilytės dukra nėra mano tikras vaikas. Aš ją įsidukrinęs, tačiau Agnė iki šiol turi mano pavardę, vadina tėvu. Su žmona Edita auginame Godą. Birželio 16 dieną jai sukaks vienuolika metų.

Sunku ar lengva būti tėvu?

Muzikantui sunku, nes tenka daug važinėti. Kad ir dabar – dukrai baigiasi mokslo metai, prasidėjo atostogos, o mes net negalime nueiti į filmą. Rytoj išvažiuosiu ir visą savaitę nebūsiu namie – dirbsiu... Belieka džiaugtis namiškių supratingumu – juk pats pasirinkau tokį kelią. Kiek save atsimenu, visą laiką norėjau dainuoti. Esu laimingas, kol taip yra. Tačiau net tada, kai nebegalėsiu dainuoti, tikiuosi, dirbsiu su muzika – drauge su R. Čivilyte, Daina Bilevičiūte atidarėme dainavimo mokyklėlę. Pradėjau mokyti dainuoti aštuonias mergytes ir vieną berniuką.

Apie mokytoją

O Jums pačiam ar teko turėti gerų mokytojų?

Taip. Mano pirmasis vadovas – mokytojas Juozas Milašius. Garsiojo gitaristo tėtis Plungėje mokė ir daugiau žymių žmonių: Petrą Vyšniauską, Kulikauską, Praspaliauskį. Mes jam kaip vaikai esame. Labai didžiuojasi mumis. Dabar J. Milašius – Plungės gimnazijos direktorius, bet vis viena turi grupę vaikų, su kuriais dirba, nes negali be muzikos. Mokykloje labai žavėjomės jo asmenybe: baigęs tris aukštuosius (du – muzikinius), laisvai kalba italų, prancūzų, vokiečių, rusų ir, kas keisčiausia, lotynų kalbomis... Nors kartais mus ir apšaukdavo – buvom padūkę, o jam reikėjo su visais susitvarkyti – atsakomybės tai daug!

Dabar, kai prisimename tuos laikus, Milašius sako, kad nieko nekeistų. Aš irgi. Norėjome gerai groti, todėl ilgai sėdėdavom ir mokydavomės. Iš tikrųjų gyvenom muzika. Ir tie pabėgimai iš pamokų buvo ne tam, kad pasislėpę rūkytume, bet kad susirinktume parepetuoti, išmokti kažką naujo. Galima sakyti, mano tėtis nelabai už tuos bėgimus iš pamokų ir bausdavo. Matė – degu noru dainuoti, todėl į pamokas žiūrėdavo pro pirštus.

Nesakė: „Mesk tą nerimtą užsiėmimą“?

Ne, niekada. Tėtis ir pats turėjo labai gražų balsą. Kur kas gražiau už mane dainuodavo, todėl jam girdint niekada nedrįsau dainuoti. Bet vėliau didžiavosi, džiaugėsi, kad dainuoju, rinko mano grupės plakatus. Kai pradėjau dainuoti grupėje „Pelenai“, visais kaimas skambėjo „Pelenų“ muzika.

O dabar?

Dabar ne, nes tėčio jau nebėra.

Apie kasdienybę

Viena vertus dainininkų gyvenimas mistifikuojamas, jo trokštama, pavydima. Realiai – jis be jokių garantijų.

Taip, nes viskas kybo ant plauko. Neduok Dieve, dingtų balsas – visiškas bedarbis. Nieko nemoku daryti, tik dainuoti. Šiek tiek nerimo dėl ateities yra. Nors gal apskritai Lietuvoje daugiau nesaugumo, nei kitose šalyse. Jei sąžiningai, čia nė vienas muzikantas neturi jokių socialinių garantijų. Kažkada dirbome pagal patentus, tačiau valstybei pasirodė, kad per daug uždirbam. Tai dabar tik pagal sutartis, be mokesčių SODRAI. Taigi negali niekuo pasikliauti, tik savimi – tokia realybė.

Kaip profesionalas dainuojate nuo 1996 metų. Tik už pinigus?

Ne vien. Nors visą laiką sakiau: dainavimas – mano darbas, iš to gyvenu. Bet pinigai ne viską lemia. Tiesa, anksčiau buvo kebliau su tais labdaringais koncertais. Jų organizatoriai iš to uždirbdavo didelius pinigus – tik muzikantai dirbdavo labdarai. Pavyzdžiui, jei koncertas vykdavo Vingio parke, – dalį pinigų už suteiktą plotą pasiimdavo Vingio parko administracija, kitiems nubyrėdavo už aparatūrą... Bet jei skelbiame, kad rengiame labdaringą koncertą, tai dirbkime labdarai visi!

Kurį laiką į labdaros koncertus žiūrėjom atsargiau. Paskui pradėjome atsiliepti į konkrečių žmonių iniciatyvas. Pavyzdžiui, paskutinį kartą buvome pakviesti dainuoti į Kauno neįgaliųjų klubą – nuvažiavom, padainavome ir buvome tikri, kad niekas mumis nepasinaudos. Pasirodysime be bilietų, užmokesčio, bet tiesiai tiems žmonėms, kurie nori, bet gal neturi galimybių mūsų pasiklausyti, atvažiuoti į koncertus. Ir nereiks galvoti, ar pagalbos reikalingiems žmonėms labdaringo renginio organizatoriai perves pinigus, ar neperves.

Apie gerą ir baudžiantį Dievą

Ką dainuosite Bernardinų bažnyčioje, „Koncerte tėvui“, kurį birželio 6 dieną 21 valandą tiesiogiai transliuos Lietuvos televizija?

Su Deividu dainuosim „Panus angelicus“. Nebus labai sudėtinga, tik reikės apsiprasti su bažnyčios akustika. Kol kas truputį trikdo erdvėje sklindantis garsas, kai nesulauki frazės pabaigos. Tarsi sustoja laikas. Tiesa, po pirmojo „Metamorfozių koncerto“ šį kūrinį esame dainavę bažnyčioje už Varėnos. Stovėjome viršuje, prie vargonų, todėl galėjome geriau save girdėti. Mūsų klausė labai daug pagyvenusių moterų ir visoms patiko mūsų koncertas, nė viena neišvadino bedieviais. Nors tuo metu Lietuvoje tai buvo naujovė, žmonės nelabai buvo įpratę, kad atvažiuotų į bažnyčią populiarūs dainininkai su giesmėmis.

Ar netikintis žmogus gali gerai išjausti religinę giesmę?

Pasiėmęs kūrinį visų pirma įsiskaitai į žodžius – jeigu gerai supranti, lengviau dainuoti. Muzikos ir teksto ryšys – labai stiprus. Nors, tiesą sakant, kai ruošėmės Velykų koncertui „Už auksą brangiau“, repetavome psalmes, man buvo netikėtas baisaus, grasinančio Dievo įvaizdis. Visi gi mano, kad Dievas – gerumo ir meilės įsikūnijimas, o tose psalmėse sakoma: „Lenkitės Dievui, ir tada Jis nebaus“. Aš – kitokios nuomonės. Nelabai supratau, kodėl reikia keliaklupsčiauti prieš Dievą?

Apie laiką sau

Nėra taip, kad muzikantas ištisas dienas be jokio poilsio dirbtų. Pavyzdžiui, po Naujųjų metų visiems muzikantams priverstinės atostogos – žmonės išleidę pinigus, prisilinksminę, kurį laiką niekam nieko nereikia. Tada galiu pabūti su savimi – ramiai apmąstyti praėjusius metus.

Kai turiu laisvo laiko, užsidedu klasikinės muzikos – bet labai tyliai. Mėgstu ramiai sėdėti tyloje vienas. Yra apie ką pagalvoti: daug draugų išėjo Anapilin. Sunku paaiškinti, kodėl Dievas išsirenka tokius patikimus, jaunus. Pirmasis buvo labai talentingas mūsų būgnininkas, 19 metų žuvo avarijoje. Paskui Loreta, su kuria kartu aštuonerius metus dainavome. Prieš porą savaičių vyras nužudė Alantą – penkerius metus drauge dirbome. Sunku suvokti, kad jų nebėra. Net negali paaiškinti, kas darosi viduj – nesupranti, kodėl viskas taip vyksta. Norėtum, kad tie žmonės visada būtų su tavimi – gyvi, sveiki. Nors realiai supranti, kad ir pačiam ateis ta diena, bet vis viena norisi pratęsti buvimą drauge. Ar bent gyvenimą nugyventi taip, kad jis nebūtų kaip beprasmiškai nueitas kelio gabalas.

Dar negaliu suprasti, kodėl tiek daug smurto, blogio. Užtenka pasižiūrėti žinias, aplinkui. Dabar moterys gali aktyviai reikštis politikoje, versle, ir tikrai jos ne blogiau tvarko reikalus nei vyrai. Anksčiau niekas garsiai nesakydavo, tačiau dabar akivaizdu, kad vis daugiau vyrų išgyvena bejėgiškumą. Moterys darosi stipresnės, o vyrai negali to pakelti. Tada sako, kad moterys nemoteriškos. Bet aš manau priešingai – trūksta vyriškumo. Nemėgstu silpnų vyrų. O jei dar protą sumaišo alkoholis – visai blogai. Prasideda smurtavimai... Mane tai labai slegia, vargina. Nes muzikantai pirmiausia apolitiški, o paskui nusistatę prieš smurtą. Retenybė, kad dainuojantis žmogus kviestų griauti, skleisti blogį. Priešingai – stengiamės propaguoti grožį, gėrį, tiesą, meilę. Nes dainavimas – aukščiausia bendravimo forma.

Dėl to panelės ir įsimyli muzikantus.

Taip, bet gal kartais apsigauna. Nes žmogus yra žmogus, o dainavimas – dainavimas. Su balsu negyvensi... Kita vertus, tikiu, kad dainuodamas žmogus atsiskleidžia. Būna toks, koks yra iš tiesų.

Apie populiarumą

Kai grįžtate namo, dukra prašo padainuoti?

Ne. Per koncertus prisiklauso. Ji pati nelabai mėgsta dainuoti, o mes jos neverčiam. Kadangi gražiai piešia, skatiname lankyti dailę. Visada sakiau, kad Lietuva yra maža šalis, ir čia sunku pragyventi iš dainavimo. Nebent dieviškai dainuotum ir būtum labai populiarus.

Tačiau būti labai populiariam ir dieviškai dainuoti – du skirtingi dalykai.

Kai paklausai, kas darosi Lietuvoje, viskas susimaišo. Bet man vis viena svarbiau dainavimas, gyvas žmogus, gyvi jausmai. Kiekviena scena, auditorija, miestelis, kuriame dainuoji, – savitas. Be to, labai nemoku natūraliai elgtis scenoje, kai reikia dainuoti pagal fonogramą. Kai už nugaros nėra keturių mano grupės žmonių, darosi neramu. Nežinau, ką daryti, neturiu, ką pasakyti žmonėms.

Kas kita – muzikuoti su kompanija. Pavyzdžiui, prieš velykinį psalmių koncertą „Už auksą brangiau“ su Artūru Chalikovu, Vladu Kovaliovu ir Povilu Meškėla repetavome vos ne kiekvieną dieną – beveik visą laiką buvome kartu, kaip kokie keturi broliai. Paskui dar prasidėjo repeticijos su muzikantais. Tačiau bendras darbas, idėja iš tiesų suartino, ir to negali nejusti žiūrovai.

Apie pilnatvę

Džiaugiuosi, kad turiu šeimą: žmoną, dukrą, mylinčią mamą. Man gerai. Pilnesnis gyvenimas. Ne veltui sakoma, kad tikras vyras turi pasodinti medį, pastatyti namą ir išauginti sūnų. Medį pasodinau. Tiksliau, kai buvau penkerių, su seneliu prie jo namo Varėnos rajone pasodinome net penkis – beržą , pušį, drebulę ir kitų dviejų neprisimenu. Sulaukęs Kristaus amžiaus nuvažiavau į tą vietą – medžiai kaip turi būt! Labai įdomu apglėbti išaugusį medį, kurį sodinai dar visai vaikas su seneliu... Mano mamos tėvas labai mane mylėjo, buvo labai šaunus žmogus. Sakė: „Mirsiu tik tada, kai tave pamatysiu per televizorių“. Ir ištesėjo žodį – sulaukė.

Jeigu namu galima pavadinti trijų kambarių butą, pagaliau „pastačiau“ ir namą. Dešimt metų su šeima pragyvenome viename kambarėlyje. Paskui ryžomės pasiimti paskolą. Dabar Goda baisiausiai patenkinta, kad turi atskirą kambarį.

Trečias – sūnaus – klausimas atviras.

Ieva Urbonaitė

Bernardinai.lt