Nuvykti į Lurdą įkvėpė režisieriaus Juliano Schnabelio filmas „Skafandras ir drugelis“, kurio viename iš mažesnių pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodų rodoma kelionė į šį miestelį. Netrukus po kelionės žymaus žurnalo redaktorius, žavi asmenybė pakliūva į avariją ir tampa prie vežimėlio prikaustytu invalidu. Ne, pagrindinis veikėjas nepagijo. Jis tik permąstė savo gyvenimą. O aš pirmą kartą išvydau Lurdo vaizdus. Tuomet ir pamaniau, kad norėčiau nuvykti į šią iš tolo spinduliuojančią vietą. Vėliau mano draugė nutyko į Prancūziją savanoriauti, įsikūrė už pusantro šimto kilometrų. Todėl nutariau ją aplankyti.

Po kelių dienų, kaitinamos šiltutėlės rugsėjo vidurio pietų Prancūzijos saulės, keliavome autostopu į Lurdą. Pakeliui į rojų matėme vaisingų figmedžių, riešutais nusagstytų lazdynų, pakelėse sirpo kivių sodai, o po lapais slėpėsi nuo karščio vynuogės. Tolumoje ryškėjo žalsvos kalnų viršūnės.

Į Lurdą nusileidome vakarop, panirome į mažame klonyje įsikūrusį miestuką, apsuptą didingų Pirėnų karūnų. Kaipmat užsupo ramybės ir nuolankumo nuotaika, nesutrikdoma svilinančio karščio, suvenyrinių parduotuvių erzelio ir mirguliuojančių piligrimų autobusų.

Pirmiausia aptikome Bernadetos, kuriai 18 kartų apsireiškė Mergelė Marija, statulą. Ji sėdėjo ant suolelio, o už jos bronzinės nugaros, visai panašiai kaip ir visur kitur, netgi Lietuvoje, maklinėjo keletas vyriškių, paslikas gulėjo šuo ir voliojosi alaus skardinės. Tokie vaizdai daugiau nebesikartojo, kai ėjome skaidrios, krištolinės Gave de Pau upės pakrante ir stebėjome išnyrant seseles baltais rūbais. Už tilto jų buvo dar daugiau, tolumoje vėrėsi senosios pilies galingas pilkas mūras, tačiau jam neprilygo Lurdo bazilikos didingumas. Priešais šventovę plytėjo erdvi aikštė su Dievo Motinos statula, kiek toliau stendai su į daugelį pasaulio kalbų išversta „Tėve mūsų“ malda: kataloniečių, bretonų, ukrainiečių – radome daugeliu retų kalbų parašytą maldą, taip pat ir savo gimtąja. Dešinėje dviaukštės bazilikos pusėje būriavosi piligrimai, artėjome prie groto, kuriame rodėsi Dievo Motina, pasakiusi Bernadetai melstis ir atgailauti už nusidėjėlius, o ligoniams suteikusi vilties pagyti, jeigu jie nusiprausią šventame šaltinyje, kurį parodžiusi keturiolikmetei mergaitei.

Po uola ėjo piligrimai, lietė rankomis akmenį, priešais sėdintieji meldėsi. Kiek toliau degė įvairiausių dydžių žvakės, kai kurios su vardais ir maldomis, o už žvakių stovų buvo įrengtos maudyklos. Kasmet šį žavų, paslaptingą, 15 tūkstančių gyventojų turintį Prancūzijos miestelį aplanko 5 milijonai piligrimų. Sergančiuosius savanoriai vežioja specialiais mėlynais vežimėliais. Jie įsikuria šalimais esančiuose svečių namuose „Accueil Notre Dame“.

Lurde oficialiai užfiksuoti 67 išgijimai, tačiau, anot gidės, kuri kitą dieną vedžiojo mus Bernadetos pėdsakais, išgijimai vyksta kiekvieną dieną, tik juos sunku įrodyti, nes specialiai tam susirinkusi medikų komisija tiria išgijimą apie dešimt metų. Stebuklingi išgijimai aprašomi, pasveikusiųjų nuotraukas ir istorijas galima išvysti šalimais esančiame pastate pavadintame Jono Pauliaus II vardu. Pati gidė pasakojo apie jos ekskursijoje buvusį berniuką, kurį vargino peties skausmai, tačiau po apsilankymo Lurde jis pagijo.

Kai apžiūrėjome auksu tviskančias katedros freskas ir atsigėrėme vandens, balsas per mikrofoną keliomis kalbomis paskelbė, kad 21 valandą prasidės žvakių procesija. Žmonės nešėsi popierinius žibintus su žvakele viduje. Saulė slėpėsi už kalno, gražiai nurausvindama aukštai stūksančią tūkstantmetę pilį, o žmonės rikiavosi abipus Gave upės, ir pamažėl vakaras prisipildė žvakelių šviesos, mėnulio pilnaties ir giesmių.

Nakvoti teko „penkių kankorėžių viešbutyje“, kurį žadėjome pasistatyti kur nors arčiau kalnų, bet kadangi buvome pavargusios nuo kuprinių svorio ir nesiryžome klaidžioti tamsoje, pasistatėme palapinę parkelyje, po pušimi. Gal jei geriau būtume susipažinusios su miesteliu, būtume atradusios labiau „civilizuotą“ nakvynės vietą. Miestelyje daugybė viešbučių, yra stovykla jaunimui, kempingų aikštelės.

Ryte nesunku surasti ekskursiją norima kalba. Šalimais veikia informacijos biuras. Galima gauti kiekvienos dienos pamaldų bei ekskursijų dienotvarkę. Atrodo, kad Lurde nenuilstamai vyksta piligriminė veikla, Mišios, maldos, giesmės, savanoriai gidai mina Bernadetos šeimos gyventų vietų slenksčius. Didžiausios iškilmės vyksta vasario 11 dieną, kai minima Lurdo Mergelės šventė. Daugiausia piligrimų apsilanko miestelyje nuo Velykų iki spalio mėnesio.

Bernadetos pėdsakais

Susitinkame gidę Nualą, atvykusią čia iš Šiaurės Airijos, ir ji pirmiausia mus nusiveda į Bernadetos Subiru muziejų. Mergaitė gimė 1844 metais, dviejų mylinčių tėvų Fransua ir Luizos šeimoje, dalis jos nerūpestingos vaikystės praėjo tėvui priklausančiame malūne. Vėliau tėvai nuskurdo, ir mergaitei bei jos broliukams ir sesutėms teko daug vargti. Jų šeima vienu metu netgi gyveno mažame kambarėlyje buvusiame kalėjime, vadinamame Cashot. Mažoji Bernadeta gana anksti susirgo astma, kuri kankino ją visą likusį neilgą gyvenimą. Galiausiai 1879 metais ji numirė nuo tuberkuliozės.

Po apreiškimų ji buvo varginama vietinių ir atvykstančiųjų, kiekvienas norėjo su ja pabendrauti, miesto ponios – nusifotografuoti, o įžūlesni piligrimai netgi atsiplėšti drabužio gabalėlį. Bernadeta tapo vienuole ir išvyko į Neverso vienuolyną, esantį už 700 kilometrų nuo Lurdo, kuriame slaugė sergančiuosius, o trejus paskutinius metus ilsėjosi, nes buvo labai nusilpusi. Mirė 35- erių metų. Palaidota, tačiau po 10 metų – ekshumuota, jos kūnas atrastas visai nepaliestas laiko. 1933 metais buvo kanonizuota. Dabar jos kūnas balzamuotas, ją galima aplankyti Neverse.

Apsireiškimai

Apsireiškimai prasidėjo 1858 metų vasario 11 dieną, kai keturiolikmetė Bernadeta kartu su sesute Tuaneta ir drauge Žan Abadi ėjo Massabielle olos link rinkti žabų. Šalia Gave upės esančioje oloje su vėjo gūsiu pasirodė švytinti moteris. Bernadeta išsigando, norėjo persižegnoti, tačiau jos ranka sustingo. Vėliau persižegnojo ir pati švytinti moteris ir nieko netarusi pradingo. Grįžusi namo mergaitė pasiėmė šventinto vandens ir antro apsireiškimo metu pašlakstė švytinčią figūrą švęstu vandeniu. Moteris nusišypsojusi vėl pradingo.

Vėlesnių apreiškimų metu (jie vyko iki liepos 16 dienos) Mergelė Marija paprašė Bernadetos apsilankyti grotoje dar penkiolika kartų. Mergaitė prižadėjo čia ateiti, o Marija pasakė, kad Bernadeta būsianti laiminga, tik ne šiame, o kitame gyvenime. Mergaitė tesėjo savo pažadą, nepaisydama tėvų bandymų ją sulaikyti. Vėliau, kai paskui mergaitę ateidavo minia smalsuolių, vietinė policija bandė uždrausti apsilankymus grote.

Vėlesnių apsilankymų metu Mergelė Marija prašė atgailauti už nusidėjėlius ir parodė oloje esantį nedidelį šaltinėlį. Ji liepė mergaitei iš jo atsigerti ir nusiprausti tekančiu vandeniu, kuris pradžioje atrodė drumzlinas, bet vėliau tapo perregimai skaidrus.

Kovo mėnesio apsireiškimo metu mergaitė siunčiama pas vietinį kunigą papasakoti savo istorijos. Ant uolos reikia pastatyti koplyčią ir surengti procesiją. Žinoma, parapijos klebonas Pejremalis ne iš karto patikėjo mergaitės pasakojimu. Švytinti moteris vis dar nepasakė savo vardo.

Tuo tarpu grote įvyksta pirmasis išgijimas – Katerina Latapi, moteris iš gretimo Loubajac kaimo, panardina paralyžiaus sutrauktą ranką į grotos šaltinį ir pagyja. Įvyksta pirmasis Lurdo stebuklas.

Nepaisant policijos draudimo ir kai kurių religinių autoritetų protestų, surengiama pirma piligriminė eisena Massabiellės uolos link. Vietos laikraštis „L‘Intérêt Public“ išspausdina straipsnį apie „prietarų kupinus Lurdo apsireiškimus“.

Per Apreiškimo šventę Mergelė Marija pasako savo vardą: Aš esu nekaltas prasidėjimas. Ji kalba vietine Bernadetai suprantama bigurdano tarme. Paskutinių dviejų apsireiškimų metu Mergelė Marija jau nieko nebesako. Bernadeta stebi ją kitame upės krante, nes vietinė valdžia uždaro grotą. Mergaitei ji pasirodo nepaprastai graži, ir vėliau ji dažnai kritikuoja menininkų bandymus ją pavaizduoti. Mergaitė laiko žvakę, prideda ranką prie liepsnos, tačiau žvakė jos visiškai nedegina.

Vėliau Bernadeta apklausiama bažnytinės komisijos, vadovaujamos monsinjoro Lorenso. 1862 metais jis paskelbia pastoracinį laišką, kuriame patvirtina Dievo Motinos apsireiškimus Bernadetai Subiru.

Išgijimai

Lurdas tampa traukos centru. Pirmiausia grotoje 1864 metais skulptorius Fabiš įtaiso Mergelės Marijos skulptūrą, 1866 metais pastatoma kripta, o 1876-aisiais išauga Nekaltojo Prasidėjimo bazilika. Šiuo metu Apsireiškimo vietos teritorijoje yra 22 maldos ir garbinimo vietos, patalpos, kur gyvena sunkiai sergantys piligrimai, šalia groto įrengtos maudyklos, kuriose galima pasinerti į gydantį vandenį. Lurde darbuojasi daugybė savanorių.

Bažnyčios oficialiai pripažinti 67 stebuklingi išgijimai. Tam tikslui sudaryta medikų komisija pagal tam tikrus kriterijus tiria ligonių staigaus išgijimo atvejus. Lurdo medicinos biuro nuolatinis gydytojas Alesandro de Frančisci pasakoja, kad ligonis prieš atvykdamas į Lurdą turi turėti oficialiai patvirtintą diagnozę, jam turėjo būti taikytas gydymas, numatomas ilgalaikis pasveikimas, tačiau ligonis pasveiksta staiga. Tuomet atliekami įvairūs tyrimai, ligonis stebimas 6–7 metus po išgijimo, norint įsitikinti, ar tai nėra laikinas būklės pagerėjimas. Po to tarptautinė medikų komisija, kurią sudaro virš 20 gydytojų, patvirtina, kad įprasto medicininio paaiškinimo išgijimui nėra. Tuo gydytojų darbas baigiamas, ir išgijusiojo byla perduodama vyskupui. Galutinį sprendimą priima vyskupų komitetas.

Anot gydytojo, XIX amžiuje pasitaikydavo išgijimų nuo tuberkuliozės, mūsų amžiuje – nuo vėžio, išsėtinės sklerozės, paralyžiaus, yra regos ir klausos atgavimo atvejų. Vienas „Lurdo žurnalo“ numeris skirtas vien tik išgijimams – nuo pirmojo, kuomet 1858 kovo 1 dieną Katarina Latapi išsigydė paralyžiuotą ranką iki vėlesnio, kai 1987 metais spalio 9 dieną nuo išsėtinės sklerozės pagijo Žanas Pjeras Beli. 55 išgijimai priklauso Prancūzijai. 67 atvejis pripažintas 2005 metais, praėjus daugiau kaip 50 metų nuo to laiko, kai italė Ana Santanielo, sirgusi sunkia širdies liga po patirto ūmaus reumatinio artrito, visiškai pagijo 1952 metais.

Stebuklu patikėti daug lengviau, negu jį įrodyti. Kad ir kaip būtų, Lurdo paslapties įminti nereikia, užtenka tikėjimo. Pasak šventos Bernadetos, šalimais trykštantis šaltinis įgyja galią tik su tikėjimu.

Lurde išties galima pasijusti arčiau dangaus. Tai vilties ir gyvenimo džiaugsmo atgavimo vieta, kuri primena apie didžiausią mūsų turtą – sveikatą.

Nuotraukos: Rūtos Suchodolskytės ir Vilmos Šlimaitės