1919 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, iš Sovietų Rusijos į mūsų šalį atvyko toks Jakovas Slavinas ir čia netikėtai suklestėjo: prekiavo moteriškais apatiniais, kino filmais, vėliau perėjo prie rusiškų traktorių, įsigijo kelis daugiaaukščius namus Kauno centre, pradėjo verstis butų nuoma, o galiausiai atidarė SSRS automobilių atstovybę Lietuvoje.

Tačiau J. Slavinas nebuvo paprastas verslininkas, jam labai rūpėjo Lietuvos likimas, tad greitai pradėjo kištis į politiką: įsigytuose namuose Kaune įkūrė konspiracinius butus kompartijos kūrėjams, slėpdavo nelegalią Kremliaus propagandinę literatūrą, verbuodavo nepriklausomos Lietuvos gyventojus, siūlydamas už 5 ar 10 litų dalyvauti demonstracijose ir mitinguose prieš tuometinę valdžią, o SSRS automobilių atstovybę įkūrė pagal sovietinio karo atašė Lietuvoje Korotkicho nurodymus – buvo labai svarbu užtikrinti Lietuvos kariuomenės aprūpinimą SSRS gamybos automobiliais.

Logiškai mąstant, turėtų kilti klausimas: kodėl iki šiol vargingai vertęsis, po daugelį savo tėvynės miestų nesėkmingai bastęsis žmogus stebuklingai atranda laimę (turtus) kitoje šalyje? Kodėl jis, užuot plėtojęs savo verslą, palaimingai džiaugęsis gyvenimu ir pasiektu tikslu, rizikuoja viskuo – įžūliai pažeidinėja įstatymus, griauna jam sėkmę atnešusią svetingą šalį, savo sūnus auklėja neapykantos Lietuvos valstybingumui dvasia, žodžiu, elgiasi kaip didžiausias tos šalies priešas?

Atsakymas paprastas, kaip dukart du: J. Slavinas atvyko į Lietuvą su Sovietų Rusijos užduotimi ją griauti iš vidaus, o jo staigaus praturtėjimo priežastimi tapo tam reikalui skirti sovietų pinigai: nors ir nuskurdusi, išbadėjusi, tačiau pilna imperinių ambicijų Rusija savo agentams pinigų negailėjo; štai vien Rusijos atstovybė Lietuvoje 1925 m. savo ardomai veiklai plėsti papildomai gavo 100 000 dolerių.

Po pusės šimto metų nutiko kita „lietuviška“ istorija, tik jos skandalinga atomazga paaiškėjo jau XXI amžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje apsigyveno vienas iš jos „išvaduotojų“, sovietų Rusijos karininkas Borisovas, kurio sūnus Jurijus Borisovas, matyt, išauklėtas ta pačia dvasia, taip pat tapo geru kariškiu, tarnavo specialiuosiuose daliniuose, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę staiga metėsi į verslą, prekiavo įvairiomis buitinėmis smulkmenomis, kol vieną dieną netikėtai pasidarė stambiu verslininku – įsigijo sraigtasparnių gamyklą ir pradėjo prekiauti rusiškais sraigtasparniais. Maža to: pasinaudodamas lietuviškų įstatymų spragomis, savo prekyba Artimuose Rytuose metė politinį iššūkį visai vakarietiškai bendrijai, atitinkamai, žinoma, pateikdamas pasauliui ir Lietuvos veidą.

Tačiau pirmos ir antros istorijų veidrodinis atspindys yra ne tiek ta netikėta rusų verslumo sėkmė Lietuvoje, jų begalinis pasitikėjimas savimi (taip pasitiki tik žmonės, jaučiantys stiprų užnugarį), kiek šios šalies verslininkų nenumaldomas rūpinimasis Lietuvos ateitimi – „nu ką darysi“, kaip perpildytose salėse taukšint karštoms lietuvių katutėms sako dar vienas iš svetur atvykęs laimės kūdikis Viktoras Uspaskichas: „Ką darysi, kad man, rusui, Lietuva rūpi labiau, nei ją išgrobsčiusiems lietuviams“.

Taigi ir J. Borisovas, kaip ir J. Slavinas (beje, kaip ir V. Uspaskichas), vieną gražią dieną neapsikentęs nutaria imtis politikos, t.y. pradeda gelbėti Lietuvą. Su kokiu įžūlumu tai buvo daroma, paaiškėjo iš slaptų sandėrių ir telefoninių pokalbių: šiurkščiai ignoruojant įstatymus brautasi į Prezidentūrą, lengva ranka mainytos pilietybės, reikalauta aukščiausio valstybės pareigūno visiško paklusnumo ir nusižeminimo – generolo laipsnio, garbingų apdovanojimų, besąlygiško atvirumo, komandos suderinimo, laisvalaikio praleidimo kartu, netgi atviro garbinimo.

Aukščiausias paklusnumo ir pažeminimo laipsnis buvo pasiektas tądien, kai R. Paksas pranešė skiriąs J. Borisovą savo patarėju visuomeniniais klausimais - taigi į Dalios Kutraitės, savo buvusios „dešiniosios rankos“, vietą. Priesaiką išdavęs Prezidentas išpildė dar vieną J. Borisovo reikalavimą: prieš televizijos kameras neraudonuodamas viešai aiškino, jog svarbiausia J. Borisovo parama per rinkimus buvo ne pinigai, o idėjos, protas ir organizuotumas, kad šio vertingo žmogaus seniai prašęs tapti jo patarėju, bet šis vis nenorėjęs, o dabar sutikęs...

Žodžiu, tądien R. Paksas savo pagyrimais ypatingajam patarėjui su kaupu išpildė tai, ko visą laiką, tiek „Almax“ sukurtame milijoninio tiražo laikraštyje, tiek keiksmažodžių lavinoje telefoniniuose pokalbiuose reikalavo J. Borisovas: pripažinti ne rinkimams paaukotus milijonus, o jo asmenines savybes. Lyg tie milijonai J. Borisovui nebūtų buvę svarbūs, lyg ne jo, lyg kažkokiam viršininkui reikėtų įrodyti, kad jis, J. Borisovas, yra ypatinga asmenybė, galinti bet kokiomis aplinkybėmis atlikti pavestą uždavinį, lyg reikėtų kažką, esantį toli, patikinti, jog pinigai neišmesti į balą...

O tų pinigų per įvairias priedangos organizacijas, ofšorines kompanijas, matyt, „išplauta“ nemažai - Vakarų žvalgybos 2000-aisiais pranešė, kad NATO plėtrai stabdyti Rusija skyrė ne vieną milijardą.

Ir vis dėlto kiekviena istorija, kaip ir lazda, turi du galus.

Teigiamas Prezidento apkaltos ypatumas yra tas, kad per 14 nepriklausomybės metų pirmąkart valstybę nuo pražūtingos tokių pinigų įtakos pabandė apginti įvairios valdžios institucijos. Kadangi apie priedangos organizacijų kūrimą ir panašius dalykus buvo žinoma dar iš 1991 m. KGB dokumentų likučių, tai tokią įvykių eigą galima vertinti kaip Lietuvos valstybės stiprėjimą.

Tačiau teigiamybė gali greitai virsti neigiamybe, jei nepavyks prezidentinio skandalo istorijos išnarplioti iki galo, jei atvirai ir viešai nebus atskleistos tikros jos šaknys, užsakovai ir užmačios, pagaliau jei tas pats J. Borisovas ir toliau liks Lietuvoje.

Mūsų istorija rodo, kad liberalumas ar atlaidumas tokiais atvejais labai brangiai kainuoja. Štai už priešvalstybinę veiklą 1936 m. buvo suimtas jau minėto herojaus Jakovo Slavino sūnus Aleksandras Slavinas, tačiau po mėnesio vėl važinėdamas nuosavu automobiliu (atkreipkit dėmesį – 1936 metais!) Kauno gatvėmis jis toliau rūpinosi Lietuvos likimu - keikė kapitalistų valdžią, „išgrobstytą, korumpuotą, lentinių tvorų ir šiltų tualetų“ valstybę ir žadėjo atnešti viltį bei tikėjimą.

Ir atnešė - lygiai po ketverių metų, 1940 m. birželio pabaigoje, A. Slavinas tapo LSSR NKVD sekretoriato viršininku ir asmeniškai pasistengė, kad Lietuvos istorijoje kraujo ir kančių būtų kuo daugiau.

Beje, 1994 m. Aleksandro Slavino vaikaitis, pasinaudojęs humaniškais Lietuvos Respublikos įstatymais, atsiėmė Kauno senamiestyje kažkada Maskvos užsakymu ir pinigais J. Slavino įrengtus LKP konspiracinius namus.

Kaip matome, istorija kitais ar panašiais pavidalais dažnai kartojasi.

Ar mes norime tokių pasikartojimų?

Bernardinai.lt