Beveik tris mėnesius vykstanti 8-oji Kauno bienalė „Tekstilė“ šiemet lankytojus kviečia dairytis trimis kryptimis: į praeitį – ištakoms, nuorodoms, archetipams ir vertybėms tyrinėti bei interpretuoti, į ateitį – naujųjų technologinių bei konceptualiųjų iššūkių ieškoti, bei būti čia ir dabar – interaktyvaus šokio spektaklio vyksme, itin asmeniškoje meno kūrinio istorijoje ar įmantraus kostiuminio video filmo peripetijoje.

Istorijas, veiksmą ir menines intrigas kūrė daugiau nei 400 profesionalų iš 40-ies pasaulio šalių. Dauguma jų atvyko į Kauną savaitę trukusiems atidarymo renginiams rugsėjo pabaigoje. Abejingų neliko. Kaip tai atsitiko šiemet?

Apie tekstilinę Kauno bienalės ašį, arba Kas yra tekstilės kultūra

Kauno bienalė „Tekstilė“ per nepilnus du dešimtmečius suvienijo arti tūkstančio įvairių sričių profesionalų visame pasaulyje. Nuo 2005-ųjų, kai tradicines konkursines Kauno tekstilės parodas pakeitė tarpdisciplininio pobūdžio renginiai. Ryškūs meno kūrėjai, įstabūs jų kūriniai, bendradarbiavimo programos, atviros kūrybinės dirbtuvės, kuruotos įvairių šalių meno kolekcijos, edukacinės programos, diskusijos, kritika ir vertinimas, išmaniosios technologijos, medžiagų ir technologijų konceptualizavimas, naujas požiūris ir žongliravimas istorija – viskas, kas vyksta Kauno bienalėje pastarąjį dešimtmetį, turi slaptažodį – tekstilė.

Ne vienoje tarptautinėje diskusijoje svarstyta, kaip keisti šio renginio kryptį, kad jis būtų aktualus šiuolaikiniam parodų lankytojui ir kultūros vartotojui, taip pat įdomus ir patrauklus menininkams, jaunimui, reikšmingas vietos bendruomenei ir gausiai miesto humanitarinio profilio studentijai.

Kauno tekstilės bienalė, nuo penktojo renginio vadinta „Kauno meno bienalės TEKSTILĖ“ vardu, o nuo 2009-ųjų pavadinimas sutrumpintas iki „Kauno bienalė TEKSTILĖ“, taip akcentuojant vietą, kurioje renginys vyksta kas dvejus metus, ir šio laiko bienalių gausos kontekste unikalų – tekstilinį – idėjų raiškos kelią. Žodis „menas“ iškrito ne tik todėl, kad bienalė jau savaime nurodo į meninį renginio aspektą, bet ir dėl to, jog meno ir menotyros lauke „tekstilės meno“ terminas keičiamas „tekstilės kultūros“ apibrėžimu.

Pirmasis (tekstilės meno) žodžių junginys taip pat yra gan jaunas. Jis menotyrininkų imtas vartoti XX a. 8-ajame dešimtmetyje moderniosios tekstilės istorijai reikšmingiausios parodos – Lozanos bienalės (1962–1995) kontekste, kur klasikines tapiserijas sparčiai ėmė keisti tekstilės objektų, skulptūrų, instaliacijų gausa, pradėtos naudoti netradicinės medžiagos, plėtoti socialiai angažuotos temos (Lozanos parodos archyvinę kolekciją galima išvysti šioje Kauno bienalėje). Tad profesionaliajai tekstilei įvardyti buvo surastas šis tuomet naujas raktinis žodžių junginys „tekstilės menas“, išreiškęs aiškią minėtų objektų skirtį nuo taikomosios paskirties kūrinių bei nuo tradicinių vaizduojamojo meno formų tapiserijose, kai tekstilė buvo suvokiama kaip tam tikra tapybos reprodukavimo forma.

Antrasis – tekstilės kultūros – terminas, atsiradęs ir įtvirtintas pastarąjį dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje, jau nebėra angažuotas tekstilės meniškumui ar meniniam unikalumui įtvirtinti (postmodernistinio ir feministinio meno istorija tai padarė pati). Šis žodžių junginys turi daug platesnį reikšmių spektrą, sietiną su materialiąja žmogaus kultūra, archajiniais ir paprotiniais reiškiniais, jų atspindžiais nūdienos visuomenėje (kas itin aktualu konceptualiems meniniams sprendimams); antropologiniais tyrimais, kuriuose tekstilės paveldas yra laikomas vienu pagrindinių regiono, tautos, bendruomenės, šeimos ir asmens unikalumo aspektų; mokslo ir meno sąsajomis, naujosiomis technologijomis ir tyrimais, nukreiptais į tekstilės ir skaitmeninių technologijų išradimus ir jų poveikį žmogaus gyvenimo būdui netolimoje (ir tolimoje) ateityje. Literatūra, teatras, tyli vakarienė, audringos skyrybos, meilės aliuzija ar laidotuvės – viskas gali būti suvokiama ir reflektuojama per tekstilės kultūros prizmę. Žinoma, ne nuolatos, nes yra daugybė kitų žiūros galimybių. Bet yra tinkama vieta ir laikas tekstiliniam požiūriui. Ta vieta – Kauno bienalė, o laikas – kai jūs esate jos pulso dalimi. Dabar.

Kodėl dar kartą tai darome?

Šių metų bienalės programa, kaip ir jos trigubas pavadinimas DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (REWIND – PLAY – FORWARD), atkartojantis magnetolos mygtukų komandas, gimė glaudžiai bendradarbiaujant su partneriais. Ankstyvą 2010-ųjų pavasarį, besvarstant ateinančio renginio idėjines gaires, Kauno bienalės valdybos nariai suformulavo konceptualaus sugrįžimo prie ištakų idėją, kuriai buvo ieškoma verbalinės išraiškos. Apmąstyti įvairūs parodos pavadinimų aspektai, susiję su priešdėliu „per“ (anglų kalboje re, reiškiantį pasikartojantį veiksmą): reconnection, repetition, reload, replay (persijungimas, perkrovimas, pakartojimas, pergrojimas ir pan). Ties angliškuoju rewind (garso/vaizdo juostelės atsukimas) apsistota ne tik dėl žodžio reikšmės sodrumo: juostos atsukimas perklausymui/peržiūrėjimui – sąmoningas veiksmas, susijęs su „perklausomo“ garso, teksto ir įvaizdžio įtapatinimu/tapimu klausančiojo/stebinčiojo esaties dalimi.

Bet ne tik tai nulėmė būtent šio žodžio pasirinkimą. 2009-ųjų Kauno bienalės rezidencijų programoje skambėjusi kompozitoriaus Philipo Millerio (Pietų Afrikos Respublika) kantata „Rewind“, kurios estetiškai įstabią muzikinę kompoziciją egzistenciniu išgyvenimu pavertė įdainuotų tekstų turinys ir socialinis kontekstas, gali būti konceptualiu šių metų bienalėje akcentuojamo sugrįžimo pavyzdžiu. Solistai ir trijų šimtų žmonių choras dainuoja tekstus iš „Tiesos ir susitaikymo komisijos“ („The Truth and Reconciliation Commission“) garso takelių archyvuose sukauptų liudijimų, kuriuos įkalbėjo žmonės, nukentėję ir veikę abiejose apartheido stovyklose – aukų ir jų budelių. Minėtas muzikos kūrinys prisiminimus (šiuo atveju žodinį tautos liudijimą) pavertė rekolekcine, sakralia patirtimi, susijusia su katarsiniu apsivalymu per susitaikymą su savimi ir kitu. Phillipo Millerio kūrinyje pirminė garso / vaizdo juostelės atsukimo (rewind) reikšmė, taip pat ir meninis sprendimas (komponuoti tekstus iš archyvinių garso įrašų) yra sąmoningai pasirinktos priemonės, perkeliančios suvokėją į socialiai, kultūriškai, humaniškai, tautiškai ir etiškai aktualų lygmenį, suvienijantį bendros patirties refleksijoje. Tai – kūrybinio požiūrio pavyzdys, artimas Kauno bienalės etikai ir estetikai.

Bienalės REWIND (jį mes verčiame DAR KARTĄ), tikime, nėra betikslis dairymasis atgal. Dar kartą peržiūrėjus tekstilės meno ir kultūros istoriją, parodoje (tiksliau – parodose) siekiama reflektuoti nūdienos aktualijas ir ateities perspektyvas kitu lygiu – išgyventų asmeninių ir kolektyvinių patirčių kontekste. Patirčių, kurios lemtingos nūdienos pasirinkimams ir rytdienos elgsenai ar gyvenimo būdui.

Tad Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 konkursinių ir kuruotų parodų žiūros laukas krypsta į praeitį, dabartį ir ateitį. Šiuos požiūrius atskleidžia trys pagrindinės parodos.

DAR KARTĄ – nėra vien (netiesioginis) REWIND žodžio vertimas, bet atspindi ir organizatorių nuostatą atsinaujinamai tęsti 1997-aisiais pradėtą renginį, keliant vis naujus uždavinius sau, menininkams ir turtinant tekstilės kultūros sampratą.  

ŠOKAM, arba Kodėl vizualaus meno projektas – Kauno bienalė – ėmė šokti?

Jeigu ne partneris – šokio teatras „Aura“, kurio vadovė Birutė Letukaitė pasiūlė sujungti dviejų festivalių, vykstančių tuo pačiu metų laiku, programas, bienalėje dominuotų sugrįžimo (REWIND) konceptas. Vizualaus meno festivaliuose, kaip ir Kauno bienalėje, tarpdisciplininės menų jungtys nėra naujiena – tokios iniciatyvos yra skatinamos, jos gimsta natūraliai, kaip globalėjančio ir skaitmenėjančio bendravimo ir bendradarbiavimo rezultatas. Tačiau vien tik sujungti dviejų festivalių programas mums atrodė nepakankama. Norėjome unikalių bendradarbiavimo projektų, kuriuose menininkas ir choreografas galutinį rezultatą – šokio pastatymą ar videofilmą – kurtų drauge diskutuodami ir dalindamiesi skirtingų disciplinų patirtimis. Tad projekto „ŠOKAM: Judanti tekstilė“ spektakliai-instaliacijos gimė kaip bendro kūrybinio proceso tarp vizualaus menininko ir choreografo rezultatas. „Šokam“ („Play“) pavadinimas ne tik atitinka šokio, grojimo, žaidimo reikšmes anglų kalboje, bet yra antrasis magnetolos mygtukas, nurodantis apie vyksmą čia ir dabar, o teatras (kitaip nei stabilūs laiko atžvilgiu vizualieji menai) yra laikinis arba [dabartiniu] laiku apribotas menas.

Tiek bienalės parodose, tiek jungtinėje festivalių AURA-21 ir TEKSTILĖ’11 dalyje „ŠOKAM: Judanti tekstilė“ (PLAY) atsispindima istorijos perpasakojimo tema. Bendroji programa skirta dviejų disciplinų – šiuolaikinio šokio ir vizualiųjų menų – konceptualiai sintezei, interaktyviam meniniam procesui, o jo rezultatas – žiūrovams pateikiamas meninis performansas. Bendraudami su choreografais ir kitais menininkais (į keletą projektų buvo pakviesti įsitraukti net ir videomenininkai, režisieriai, solistai) projekto dalyviai praplėtė vizualią ir konceptualią trimačių kūrinių prasmę, į jų įprastą ramybę įsileisdami įnirtingą judesį, įtampą, riziką ir emocijas, išreikštas per šokėjo kūną, muziką, reguliuojamą apšvietimą, žiūrovo dalyvavimo faktorių.

Visų projektų autoriai įgavo naujos bendradarbiavimo patirties, vieni apsisprendė kartu dalyvauti ir plėtojant idėją bei temą, ir priimant choreografinius sprendimus, kitų darbai neišvengė ryškių individualizmo apraiškų. Vienų siužetai vystomi monotonijos linija, kitų – plačiu emocinės skalės diapazonu, trečių – šiltų emocijų ar įtampos užtaisu. Artimas kontaktas su žiūrovu, ribų tarp šokio scenos ir stebėtojo išnykimas, muziejaus, o ne teatro erdvė, – naujos dimensijos šiuolaikinio šokio lauke. Meno patyrimas čia dar daugiau praplėstas. Nuo nelengvai sustabdyto kadro, iš gyvenimo virsmo išplėštos akimirkos – meno objekto – vėl sugrįžtama prie gan chaotiško priešistorių pasakojimo. Kūrinio faktinė ištara anuliuojama, juos pristatant žiūrovams kaip vyksmo detales, daiktus laike, o ne baigtinį artefaktą.

PIRMYN – kaip toli?

Aptartosios DAR KARTĄ (REWIND) ir ŠOKAM (PLAY) programos, orientuotos į praeitį ir dabartį, prašyte prašėsi požiūrio ateitį – persukti juostelę į priekį. Šiuos siekius bienalės strategijoje turėjo atspindėti speciali edukacinė programa, jaunųjų menininkų projektai, kūrybinių dirbtuvių užsiėmimai. Kertiniu PIRMYN (FORWARD) programos akmeniu tapo 16-oji Europos tekstilės tinklo (ETN – European Textile Network) konferencija, kurioje dalyvavo 150 tekstilės meno, dizaino, pramonės ir mokslo profesionalų iš viso pasaulio. Konferencijos pranešėjos, vienos ryškiausių pasaulio tekstilės menininkių – Reiko Sudo (Japonija), Lia Cook (JAV), Chunghie Lee (Korėja) ir Vibeke Vestby (Norvegija), kartu su lietuvių menininkais – vedė kūrybines dirbtuves registruotiems dalyviams.

Kitos PIRMYN programos dalys buvo glaudžiai susijusios su jauniausia menininkų karta. Pirmiausia – kūrybinės dirbtuvės, analizuojančios meno ir tekstilės ateitį aukštųjų technologijų, išmaniosios tekstilės ir tarpdisciplininių eksperimentų laukuose. Spalio pradžioje, atslūgus bienalės atidarymo renginių bangai, veikė kūrybinės dirbtuvės, atviros jaunosios kartos menininkams, meno ir technologijų studentams.

Jau trejus metus Kauno bienalė dalyvauja tarptautinėje solidarumo programoje „Pusrutuliai“ („Hemispheres“), kurią inicijavo prancūzų organizacija Freres des Hommes, o dar dalyvauja estų, italų, katalonų, airių organizacijos. Per 2009–2011 m. į Paryžių trijų savaičių seminarui (mokymams) esame išsiuntę beveik 30 jaunuolių, kurių požiūrį ir elgesio modelius koreguoja žinios ir gyvi liudijimai pranešėjų, atvykstančių iš trečiųjų pasaulio šalių – Kongo, Brazilijos, Peru, Senegalo, Indonezijos. Grįžę iš mokymų lietuvių jaunuoliai, kaip ir jų kolegos kitose Europos šalyse, rengia tarptautinį solidarumą ir asmeninę atsakomybę aktualizuojančius renginius vietos bendruomenėse.

Daugiau informacijos www.bienale.lt

Beili Liu „Viliojimas“ (Kinija, JAV)
Beili Liu „Viliojimas“ (Kinija, JAV)
Beili Liu „Viliojimas“ (Kinija, JAV)
Gao Yuan „12 mėnulių“ (Taivanas)
Gao Yuan „12 mėnulių“ (Taivanas)
Gao Yuan „12 mėnulių“ (Taivanas)
Valya Roenko (JAV)
Valya Roenko (JAV)
Valya Roenko (JAV)
Vita Gelūnienė, „Vienaragio medžioklė“
Nina Bondeson (Švedija)
Nina Bondeson (Švedija)
Silja Puranen (Suomija)
Atidarymo akimirkos
Atidarymo akimirkos

Remio Ščerbausko nuotraukos