Straipsnio autorius gilinasis į parapijiečių kalėdojimo ištakas, teologinį jo pagrindimą ir pastoracinę naudą. Pirmoje dalyje apžvelgęs Naujojo Testamento liudijimą apie Jėzaus ir apaštalo Pauliaus praktiką, toliau autorius gvildena istorinę šios sielovados formos raidą bei tradicijas mūsų dienomis. Tekstas skelbtas leidinyje „Bažnyčios žinios“ (2011, Nr. 16).

II. Parapija – sielovados vykdymo erdvė

Žvelgiant į poapaštališkąją bendruomenių raidą, svarbūs yra patristinio laikotarpio liudijimai, tarp kurių iškilią vietą užima bendruomenės vyresniųjų – ganytojų raštai. Apaštališkųjų tėvų raštai nėra įtraukti į kanoną, bet jų turinys ir forma labai panašūs į apaštalų raštus1. Štai Klemenso Romiečio Laiško korintiečiams įžangoje paliudyta, kad bendruomenės ir toliau tebegyvuoja Romoje ir Korinte; Ignoto Antiochiečio laiškai liudija apie įsikūrusias Bažnyčias Smirnoje, Azijoje, Efeze ir kitur2. Kankinystės aprašymai rodo tuometinės Bažnyčios sutiktus iššūkius, kurie paskatino tikinčiuosius visu savo gyvenimu ginti ir liudyti Dievo buvimą tarp jų.

Tuometinė bendruomenė rinkdavosi vieno iš bendruomenės narių namuose, ten  klausydavosi Dievo žodžio bei laužydavo Duoną – švęsdavo Eucharistiją. Pirmaisiais amžiais bendruomenės net  nereikėjo vadinti parapija, nes ji pati  save  suvokė  kaip viešinčią ir keliaujančią į greitai įvyksiančią  paruziją. Vėliau  Bažnyčiai įsikūrus didžiuosiuose miestuose – centruose, parapija laipsniškai  imta vadinti krikščionių bendruomenė. Pirmajame Klemenso Aleksandriečio laiške, skirtame Bažnyčiai, esančiai  konkrečioje vietoje – Romoje, jau pavartotas parapijos  terminas.  Nuo  II a.  vidurio  šis terminas   suprantamas  kaip  ecclesia  particularis,  kurios galva – vadovas yra vyskupas. Tuo metu daugelis  Bažnyčių buvo miestuose, centruose, t. y. ten,  kur mokiniai skelbdami vykdė  Viešpaties patikėtą jiems misiją ir  taip  įkūrė  bendruomenes – Bažnyčias. 

Bažnyčiai vystantis ir atsiradus kaimo bažnyčioms, parapijos  sąvoka  siejama su  sielovados  centrais, kuriems priklauso  keletas  kaimo bažnyčių. Terminas parochus iki XV a. buvo siejamas vien tik su  vyskupu.

Bėgant amžiams parapijos sąvoka keitėsi. Atsiradus tikinčiųjų grupėms provincijose,  kunigai iš miestų vykdavo laikinai jų aptarnauti. Jie buvo lyg misionieriai, gyvenę vienuose namuose.  Tik nuo VIII a. atsirado visateisės kaimo parapijos su vietoje gyvenančiais – reziduojančiais  – kunigais. 

Iki XI a. atskiras miestas sudarydavo vieną parapiją, valdomą vyskupo. Išsiplėtus miestams, vieną parapiją imta dalyti į kelias smulkesnes.

Teologine prasme parapijos terminu nusakoma vieta, kur krikščioniška bendruomenė renkasi aplink Eucharistijos stalą, iš kurio semiasi dvasinių jėgų. Parapija įtikėjusiuosius padeda įvesti į liturginį gyvenimą, skelbdama išganingą Kristaus mokslą ir ragindama gyventi pagal Evangelijos nurodymus,  praktikuojant brolišką meilę. Parapija formuoja tikinčiųjų bendruomeninį gyvenimą, nes yra sudaryta teritoriniu principu – ji apima visus konkrečios teritorijos tikinčiuosius, o kur tai yra reikalinga, pastoracinei Bažnyčios misijai vykdyti įsteigiamos asmeninės parapijos teritorijoje gyvenančių tikinčiųjų kalbos, tautybės ar apeigų (ritus) skirtybių pagrindu (plg. kan.518).

Prigimtiniu požiūriu parapija turi socialinę struktūrą ir teisinę organizacinę sąrangą. Parapija skirta išganomajam tikslui – vesti tikinčiuosius link Dievo.

Atsižvelgiant į skirtingas parapijos formavimosi sąlygas ir sociologinę jų raidą, parapijos skirstytos įvairiai, tai  priklausė  nuo kriterijų  ir  metodų, kuriais tiriama religinio ir visuomeninio gyvenimo formos ir turinys. Parapijos  skirstomos  į teritorines, kitaip dar vadinamas diecezinėmis  (jas  sudaro  apibrėžtoje teritorijoje gyvenantys  tikintieji),   arba  asmenines. Ankstesniais laikais asmeninės  parapijos buvo kuriamos bažnyčios statytojų iniciatyva,  pvz., šeimos  (vienos giminės bažnyčia) arba dvaro, kur dvaro šeimininkas nusisamdydavo kunigą ir  jį išlaikydavo. Vienos  parapijos  buvo didesnės, kitos mažesnės, vienos tankiai gyvenamos, o kitose tikinčiųjų nebuvo gausu. Misijų kraštuose steigtos misijinės  parapijos. Ankstesniais laikais parapijas skirstydavo į du tipus: miesto ir kaimo. Taip be didelių pakitimų išliko iki Tridento Susirinkimo, kuriame imta parapiją laikyti teritoriniu vienetu.

1. Kalėdojimo tradicija

Žodis kalėdojimas kilo iš lotynų kalbos žodžio calendae, kuris reiškia pirmąją mėnesio dieną, o bažnyčios pastoracijoje – klebono apsilankymą pas parapijiečius prieš ar po Kalėdų. Vėliau terminas kalėda susietas su papročiu vieniems kitus sveikinti ir duoti kalėdinių dovanų. Iš čia kilo tradicija, kad kunigai iki Kūčių lankydami šeimas atnešdavo šeimai dovaną – kalėdaičių, o šeima atsidėkodavo kalenda.

Paprotys lankyti tikinčiuosius atsirado viduramžiais, tačiau  nuo XIII a. kalėdojimas įgavo išskirtinai sielovadinę  prasmę. XV–XVI a. kalėdodami dvasininkai rengdavo  tikinčiuosius Velykų išpažinčiai ir komunijai, taip pat kovojo su liaudyje gyvais prietarais. Taip  dvasininkai turėjo progą tiesiogiai paveikti tikinčiuosius, kad iš liaudies papročių pamažu būtų išgyvendinamos senosios pagoniškos praktikos. Kova su prietarų praktikavimu Europoje užsitęsė iki XVI a. pabaigos.

Lietuvoje kalėdojimo papročio atsiradimas siejamas su Tridento Susirinkimo įpareigojimu klebonams gerai pažinti savo jurisdikcijos plotą, kuriame jie turėjo teikti parapijiečiams sakramentus, administruoti parapiją, taip pat geriau pažinti parapijiečius ir reziduoti savo parapijoje.  Dėl  šio  Susirinkimo  poveikio  kalėdojimas įgavo svaresnį tikslą. Prieš Tridento Susirinkimą kalėdojimas Lietuvoje jau buvo praktikuojamas, tačiau nėra tiksliai žinoma, ar  kalėdojimo  paprotys  siekia  pirmųjų parapijų laikus. Iš pradžių „kalėdinė dovana“ buvo renkama tik klebono kaip atlygis už ganytojišką globą.

„Kalendos“ kaip aukos bažnyčiai suvokimas susijęs su bažnytinės organizacijos pradžia. Ši auka buvo pakeičiama iura stolae, kurią mokėjo miesto gyventojai ir bežemiai arba, tiksliau sakant, tai buvo žemesniųjų sluoksnių žmonių duoklė. XVI a. būta bandymų nustatyti pastovų kalendos dydį, bet dėl ryžtingo tikinčiųjų ir dvasininkų pasipriešinimo šios minties atsisakyta. Kalendos  auka nebuvo apibrėžta, bet mokestis buvo privalomas, todėl delsiančius duoti kalendą klebonas turėjo teisę nubausti nustatytomis bausmėmis.

Nuo XIII a. kalėdota nuo Kūčių vakaro iki Kristaus Paaukojimo šventės, o XVI a. kalėdojimas prasidėdavo tik po Kalėdų švenčių.

Po Tridento  Susirinkimo  prasidėjus  reformoms,  kalėdojimo tikslas, be kovos su prietarais, taip pat buvo ir kova su eretiškomis knygomis. Kai kuriuose ano meto sinoduose siūlyta kalėdojant mokyti  tikinčiuosius katekizmo, taip pat skaityti katalikišką religinę literatūrą. Šiuo laikotarpiu kalėdojimas tapo esminis Bažnyčios atnaujinimo elementas (reformos panaikino ligi tol gyvavusią beneficijų sistemą). Per didelis materialių dalykų aspektas skatino kitaip pažvelgti į kalėdojimą. Reikėjo išgryninti kalėdojimo sampratą pabrėžiant, kad tai sielovados dalis, nes  anksčiau dažnai kalėdodavo ne tie asmenys, kuriems  priklausė, bet parapinės mokyklos vadovas, vargonininkas, kantorius ar zakristijonas.

Kalėdojimo koncepcijos plėtrai ypatingą reikšmę  suteikė  1607 m. Lenkijoje  vykusio Piotrkovo provincijos  sinodo nutarimai ir  Lenkijos primo  Bernardo Maciejovskio 1601 m. paskelbtas pastoracinis laiškas Epistola pastoralis, dar vadinamas „Maciejovskio pastoraline“, kurį sinodas cituoja ir kaip priedą prideda prie sinodo statutų. Sinodo dokumentai, kartu su primo B. Maciejovskio Pastoraline, 1608 m. patvirtinti Apaštalų Sosto. Dėl to Pastoralinė įgavo dar daugiau reikšmės,  o  šio laiško rekomendacijos, susijusios su kalėdojimu, galėjo  būti veiksmingiau taikomos gyvenime.

Atskirų vyskupijų vėlesni dokumentai tik plėtojo kalėdojimo temą. Didelis dėmesys skirtas šeimas lankančio dvasininko asmeniui. Buvo pabrėžiama, kad dvasininkas privalo išsiskirti  tikėjimu, nesavanaudiškumu, švelnumu, gerumu ir mokėjimu laikyti paslaptyje viską, ką kalėdodamas  pastebės. Dėl  aukų priėmimo  kalėdojant buvo skirtingai sprendžiama. B. Maciejovskio Pastoralinė leido jas priimti su sąlyga, kad jos  aukotos geranoriškai.  Dauguma  sinodų paskelbė,  jog aukos yra kalėdojimo dalis, bet  svarbiausi išlieka sielovadiniai  aplankymo  tikslai.  1623 m.  Varmijos vyskupijos sinodas visiškai uždraudė priiminėti aukas. Skirtumai dėl  aukų rinkimo kalėdojant  atsiranda dėl  skirtingų vietos sąlygų.

Reformuotas kalėdojimas tapo  vienu iš svarbiausių to meto religinio gyvenimo atgimimo veiksnių. Klebonai skatinami sekmadienį prieš kalėdojimą perspėti parapijiečius  apie būsimą apsilankymą.  Ilgainiui šio lankymo praktika perkelta į metų pradžią, o kalėdojimo trukmė derinta su vietos poreikiais. Lankymas vykdavo po pietų, kad nebūtų griaunama  pamaldų ar darbo tvarka.  Lietuvoje dėl  didelių atstumų parapijoje kartais būdavo nukrypstama nuo sinodų nuorodų. Apie kunigo atėjimą į kaimą, taip  pat  ir į namus, žmonėms pranešdavo  patarnautojai, skambindami skambučiu ir prie įėjimo giedodami kalėdines giesmes. Susirinkusius namiškius kunigas palaimindavo, o namus pašventindavo (nuo XVI a. namai šventinti pagal Benedictio novae domus et habitantum in ea nurodytą  formuliarą, esantį Agenda secundum cursum et rubricam ecclesiae  Cathedralis Posnaniensis 1533 metų), o kai kuriuose regionuose namus net smilkydavo.

Caro valdžia uždraudė parapijiečių lankymą esą dėl aukų rinkimo, nes tai buvo draudžiama. 1867 m. Vilniaus generalgubernatorius išleido įsaką,  draudžiantį  visas privačias rinkliavas, o 1868 m. nurodė, kad tarp baustinų nusikaltimų yra kunigų rinkliavos iš parapijiečių. Kunigai buvo sekami, o prasižengę baudžiami. Vyskupai bandė įrodyti caro valdžiai, jog parapijiečių lankymas yra kunigų pastoracinė pareiga. Buvo aiškinama, kad lankydami kunigai iš parapijiečių gauna tik auką, bet jokių rinkliavų nerenka. Nors kalėdojimą ribojantys įstatymai ir nebuvo panaikinti, tačiau pareigūnai nedraudė lankyti parapijiečių.

Kalėdojimas turėjo edukacinę ir liturginę prasmę, nes kunigas žmones lankydavo ne kaip privatus asmuo ar parapijos vadovas, bet kaip liturginę apeigą atliekantis dvasininkas ir kartu klausinėjantis bei pamokantis tikėjimo tiesų. Lankymas turėjo ir socialinę prasmę: būdavo surašomi gyventojai arba patikslinami sąrašai, taip pat surašomi neinantys išpažinties parapijiečiai. Kunigas įspėdavo tuos, kurie nelankė bažnyčios arba gyveno nesusituokę. Kalėdojimas turėjo didelę reikšmę parapijos bendruomenei, tad nenuostabu, kad bandymas visiškai uždrausti lankymą nepavyko, parapijiečių lankymas buvo toleruojamas.

2. Vyskupijų sinodų gairės dėl parapijiečių lankymo (1931–1936 m.)

XX a. ketvirtame  dešimtmetyje Lietuvoje (įskaitant ir Vilniaus vyskupiją) vykę vyskupijų sinodai svarstė ir parapijiečių lankymo pastoracinę praktiką, akcentuodami sielovadinius kalėdojimo aspektus.

1931 m.  Vilniaus  arkivyskupijos sinodas,  vadovaujamas arkivyskupo metropolito  R. Jalbžykovskio,  pateikia 26 gaires,  kuriomis aiškiai ir tiksliai  nurodoma kalėdojimo pareiga ir supratimas. Sielovadinis lankymas akcentuojamas kaip viena svarbiausių kiekvieno klebono pareigų, atliekamų pagal nurodytą tvarką. Sinodas kalėdojimą pristato kaip nepakeičiamą  priemonę, leidžiančią parapiją nuodugniai pažinti ir tinkamai valdyti. Ši pareiga rezervuota tik klebonui, o išimtiniais atvejais ir vikarui. Pirmaisiais metais visų parapijiečių aplankymas yra privalomas, o vėliau, jei yra sunkumų,  lankymo pareigą galima atlikti  ir kas trečius metus.

1934 m. Kauno arkivyskupijos diecezinis sinodas, vadovaujamas arkivyskupo metropolito J. Skvirecko, tarp klebono pareigų mini kalėdojimo pareigą, kurią atlieka tiek klebonas, tiek vikaras. Čia įžvelgiamas dvasininkų bendradarbiavimas parapijiečių dvasinei naudai. Lankymo pareiga yra kasmetinė, taip pat raginama ir kitais atvejais lankyti tikinčiuosius, ypač dvasinių ar materialinių vargų ištiktuosius. Primenama pareiga šalinti pastebėtus tikėjimui ir dorovei priešingus laikraščius bei knygas,  taip  pat  domėtis,  kas  jas platina.  Dvasininkai raginami su žmonėmis elgtis rimtai, švelniai ir mandagiai, o visus ganytojiškus rūpesčius, nors ir ne visuomet malonius, skatinama atlikti asmeniškai, t. y. netarpininkaujant bažnyčios ar klebono tarnams.

1935 m. Telšių vyskupijos diecezinis sinodas, vadovaujamas vyskupo J. Staugaičio, primena kunigams Status animarum knygą. Ją privalanti turėti kiekviena parapija ir  pildyti pagal kanonų teisės reikalavimus (Status animarum  knygą mini ir  kiti vyskupijų sinodai). Taip pat nurodoma vikaro alga – „vienas trečdalis“, į kurią įeina ir per kalėdojimą bei namų laiminimą suaukotos gėrybės – pirštinės, kojinės, rankšluosčiai, drobės, valgomosios gėrybės ir t. t.

Pirmasis  Kaišiadorių vyskupijos sinodas 1936 m., vadovaujamas vyskupo J.  Kuktos,   pateikia  nuorodas, dvasininkus kviečiančias taip kalėdoti, kad nebūtų papiktinimo ar  nuoskaudų – atskiriant  kalėdojimą nuo aukų rinkimo, kurias įprasta duoti lankančiam parapijos  ganytojui – klebonui. Sinodas siūlo  aukoms rinkti rasti kitą būdą. Dvasininkai skatinami lankyti parapijiečius  ir ne kalėdojimo laiku, ypač jei reikia. Taip pat  privalu  sudaryti  Status animarum  knygą ir  parapijiečiams išvykus  ar mirus ją papildyti. Esant nelaimei ar bėdai,  sinodas  pataria dvasininkams kviesti  žmones aukoti pagal išgales ir paremti nukentėjusiuosius.

Pirmasis Panevėžio vyskupijos sinodas 1936 m., vadovaujamas vyskupo K. Paltaroko, tvirtina, kad klebonai apie kalėdojimą turi pranešti iš sakyklos  sekmadienį prieš pradėdami lankymą. Taip pat siūloma pagal Bažnyčios mintį tikintiesiems paaiškinti kalėdojimo prasmę ir tikslą, įspėjant, kad per kalėdojimą niekas nesišalintų iš namų, bet visa šeima su vaikais ir tarnais lauktų atvykstančio  kalėdotojo.  Sinodas  dvasininkams  pataria neapleisti nė vienos šeimos, išskyrus susidėjusius, viešus nusidėjėlius ir papiktintojus, tačiau jie taip pat lankomi, jei kviečiasi kunigą ir žada pasitaisyti. Įsakoma per vaišes susilaikyti nuo  svaigalų tiek kunigui, tiek palydovams. Sinodas dvasininką kviečia prižiūrėti tarnus, kad būtų mandagūs, vengtų gobšumo ir panašių ydų. Kalėdojant kviečiama melstis, kad Gerasis Ganytojas – Jėzus Kristus atsiųstų palaimą, ir lankymas tiek kunigui, tiek tikintiesiems  duotų  dvasinės  stiprybės.  Taip pat  siūloma  suaugusiųjų  paklausti,  ar kalba  kasdienius  poterius, laikosi pasninko, eina į bažnyčią, atlieka išpažintį, ar santaikoje gyvena tarpusavyje ir su kaimynais, taip pat stebėti, ar kiekvienuose namuose yra kryžius arba šventas paveikslas. Kviečiama priminti svarbiausią tėvų pareigą – vaikus auklėti dorus ir tikinčius, esant reikalui drausti nuo netikusių organizacijų. Sinode minima, jog kalėdojimas – gera proga padėti žmonėms taisytis iš ydų, sustiprinti tikėjimą bei pamaldumą, ieškoti naujų narių katalikiškoms organizacijoms. Pabaigoje primenama, kad kalėdojimo tikslas yra ne dovanų rinkimas, bet parapijiečių tikėjimo ugdymas ir paklydusiųjų sugrąžinimas į Bažnyčią.

3. Kalėdojimo sunkumai sovietinėje santvarkoje

Komunistinis  režimas Lietuvoje labai apsunkino  sielovados darbo  sąlygas.   Brukamas ateizmas   ir  jo mąstymas ardė  krikščioniškas  tradicijas, silpnino šeimas katalikiškumo bei patriotizmo požiūriu. Svetima marksistinė ideologija ardė amžiais praktikuotas  Bažnyčios ir tikinčių šeimų tradicijas. Tačiau noras  apriboti Bažnyčios veiklą ne visada būdavo įgyvendinamas. Sunkiomis aplinkybėmis parapijų sielovada varžyta ir ne visada atitiko  parapijiečių poreikius. Nors veikla ir buvo ribojama, tačiau išliko galimybė ganytojams pasiekti žmones ir stiprinti jų tikėjimą.

1978 m. Religinių reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis, sukvietęs į Vilnių visus Lietuvos vyskupus ir valdytojus, įsakmiai pareiškė, kad „nuo dabar reikėsią besąlygiškai laikytis 1976 m. LTSR AT prezidiumo patvirtintų religinių susivienijimų nuostatų, o jų nesilaikantieji būsią griežtai baudžiami“. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1976 m. įsaku nr. IX 748 išleidžia „Religinių susivienijimų nuostatus“, kuriais dar labiau suvaržo  kunigo  ir  parapijiečių  bendravimo  tikėjimo temomis galimybes. Nuostatuose sakoma:  „Religinių susivienijimų kulto tarnams draudžiama kalėdoti; religines apeigas tikinčiųjų butuose ir namuose leidžiama atlikti tik gavus specialų rajono, miesto tarybos vykdomojo komiteto leidimą“ 25. 1976 m. Vilniaus arkivyskupijos dekanai buvo sukviesti pas įgaliotinį K. Tumėną, kuris  tvirtino,  kad  kalėdojimas  yra  uždraustas  ir  kad tai  neprieštarauja  sąžinės  laisvei.  Kalėdojimas  susijęs su duokle, o jos rinkimas draudžiamas. Įgaliotinis teigė, jog pats apsilankymas tikinčiųjų šeimose nėra draudžiamas;  siūloma  lankyti  ne žiemą  apie Kalėdas, bet vasarą ir rudenį, nes tai nėra draudžiama. Be to, gal ne visi nori, kad kunigai juos lankytų. Dvasininkai įspėti, jei pradės lankyt „iš trobos į trobą, tai nusižengs. Namus viešai su iškilmėmis iš lauko šventinti draudžiama, viduje šventinti – nieko ypatingo, neprasižengsite labai. Naują namą šventinti galima.“ (Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 4. )

4. Parapijiečių lankymo pareiga

1983 m. Kanonų teisės kodekso 529 kanono §1 nurodoma keletas  pastoracinės klebono ganytojiškos tarnystės aspektų ir taip  patvirtinama parapijiečių lankymo ganytojiška  pareiga. Tad  parapijiečių lankymas nėra laisvas pasirinkimas,  bet  klebono pareiga.  Kanone išvardijami  tie  aspektai,  kurie kalėdojimo  tradicijoje buvo palipsniui  įgyvendinami vadovaujantis Bažnyčios  nustatytomis gairėmis.  529 kanono  §1 kalbama apie šeimų lankymą kaip apie šių laikų evangelizavimo būdą, nes kunigas skatinamas eiti  į žmones, o ne tik laukti jų klebonijoje ar bažnyčioje.

Kalėdojimas sudaro galimybę kunigams pasikalbėti su  parapijiečiais apie jų asmenines ir šeimynines problemas, kartu sutvirtinti su jais ryšį, per kurį auga abipusio vienybės ir gyvo santykio tarp namų Bažnyčios ir parapijos  bendruomenės jausmas, o per tai atsiranda ryšys  ir su visuotine Bažnyčia. Kalėdojančio  kunigo priėmimas yra viešas  tikėjimo išpažinimo aktas,  o kartu  ir  parapijos bendruomenę kuriantis  veiksnys.

Remiantis Kanonų teisės kodeksu iškeliami  šie parapijiečių lankymo tikslai: savo tikinčiųjų pažinimas: susipažinti asmeniškai, pasinaudojant taip pat ir draugystės ar palankumo ryšiais, nukreiptais į jų dvasinę gerovę; šeimų gyvenimo, taip  pat  darbo, mokslo ir  kitų vietų  lankymas; buvimas su  kiekvienu ir visais rūpesčiuose, ypač baimėse ir netektyse, siūlant tikėjimo paguodą; atsargus ir pa- garbus klystančiųjų pataisymas; meilės dosni pagalba ligoniams, ypač mirštantiesiems; uolus dėmesingumas vargšams, sielvartaujantiems, ištremtiems iš Tėvynės, taip pat tiems, kurie patiria ypatingų sunkumų; krikščioniško gyvenimo šeimoje skatinimas.

Išvardyti kalėdojimo tikslai yra darbštumo ir pastoracinio uolumo programa, kurios įgyvendinimas patikėtas klebonui. Kad efektyviai galėtų atlikti šias ganytojiškas pareigas, klebonas neturi dažnai ir ilgam laikui apleisti savo parapijos, bet gyventi netoli  parapijos bažnyčios, kad tikintieji galėtų į jį kreiptis29.  Kanone pateikti  reikalavimai nubrėžia klebono tarnystės esmines nuostatas, kurios įpareigoja pažinti tikinčiuosius ir, vengiant funkcionalizmo  (klebonas nėra funkcionierius,  atliekantis vaidmenį ir teikiantis patarnavimus  to prašantiems), būti tikru Dievo vyru, kuris integraliai vykdytų savo  tarnystę ieškodamas tikinčiųjų (plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigas parapijos bendruomenės ganytojas ir vadovas, 4).

529 kanone išryškinamas ganytojiškas klebono vaidmuo ir pasinaudojama Vatikano II Susirinkimo Christus Dominus dekreto mintimis 30. Susirinkimas, pristatydamas klebono pareigą rūpintis tikinčiaisiais, sieja tai su misijų dvasia, kad apimtų visus parapijoje gyvenančius tikinčiuosius. Kalbant apie mokymo pareigą, siektinas užda- vinys skelbti Dievo žodį visiems, kad visi Kristų tikintys augtų tikėjimu, viltimi ir meile. Dekretas skatina pagal amžių pritaikyti katechetinį švietimą ir taip tikinčiuosius vesti į išganymo slėpinių pažinimą. Dekrete vienas iš  pirmųjų  paraginimų  klebonams  yra  savo  kaimenės pažinimas,  per  kurią  vykdomas  krikščioniškojo  gyvenimo  ugdymas  asmeniškai  susitinkant  su pavieniais asmenimis ar lankant šeimas bei organizacijas, pvz., mokyklas (plg. Christus Dominus, 30).

Klebono pareiga lankyti tikinčiuosius atskleidžiama ir iš esmės panašiai  išreiškiama popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Ecclesiam suam (135–160). Šiame dokumente rašoma,  kad Bažnyčia privalo užmegzti dialogą su visuomene (plg. ten pat, 65; 68). Dialogą reikia suprasti kaip vieną iš pareigų atlikimo būdų ir dvasinio susitaikinimo įrankių (plg. ten pat, 81). Dialogą privalo lydėti nuovoka,   kad asmeninio  išganymo negalima atskirti nuo kitų išganymo (plg. ten pat, 79–80). Dialogas – neatsiejama kalėdojimo dalis – turi būti palankus, aiškus  ir išmintingas, taip pat kupinas romumo, kurio Kristus  liepė mokytis iš Jo (plg. Mt 11, 29). Veiksmingas toks dialogas, kai skelbiama  tiesa, sėjamos meilės dovanos, o pažiūros  neprimetamos.

Kai   kuriuos   Pauliaus VI   apaštališkojo   paraginimo Evangelii nuntiandi nurodymus galima susieti su šeimų lankymu. Šiame dokumente tvirtinama, kad evangeli- zavimas praranda daug galios ir įtakos, jeigu nepaisoma žmonių,  į kuriuos kreipiamasi, būdo, nekalbama jų kalba, nesiremiama jų ženklais ir vaizdiniais, jeigu neatsakoma į jiems kylančius klausimus, pagaliau jeigu neaptariamas  tikrasis jų gyvenimo būdas (plg. Evangelii nuntiandi, 63). „Liudijimas gyvenimu labiau negu  kada nors anksčiau yra tapęs skelbimo gilaus poveikio esmine sąlyga“ (ten  pat,  76).

Popiežius šiame paraginime  sako kunigams ir  visiems, kurie turi pareigą ir dovaną nešti tikėjimą kitiems: „Mūsų evangelizacinis uolumas turi kilti iš mūsų gyvenimo autentiško šventumo, maitinamo maldos ir pirmiausia Eucharistijos, o skelbimas,  kaip pataria Vatikano II Susirinkimas, savo ruožtu turi daryti  skelbėją  šventesnį“ (ten pat). Kalėdojimas klebonui yra puiki proga parodyti Bažnyčios veidą – ji su meile laukia savo abejojančių ar paklydusių vaikų. Žmonės  iš kunigo tikisi gyvenimo paprastumo, maldos  dvasios, į visus nukreiptos  artimo meilės, nesavanaudiškumo ir  pasiaukojimo.  Paraginime teigiama,  kad „be šių šventumo ženklų mūsų žodis sunkiai pasieks nūdienos žmonių širdis. Jam gresia  pavojus būti tuščiam ir nevaisingam“ (ten pat).

Katechezės  būtinumas  aptariamas   popiežiaus  Jono Pauliaus II apaštališkajame paraginime  Catechesi tradendae. Čia kunigai įvardijami kaip „tikėjimo auklėtojai“ (plg. Catechesi tradendae, 64, 67). Katechezę skleisti šeimoje  galima per  parapijos  bendruomenę, bet  taip pat ir pagal kanonišką pareigą lankant šeimą.