Ką tik įvykęs Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingas perlaidojimas ir su juo susijusios įtampos bei detalės pasakė apie nūdienos Lietuvą daugiau, nei visos per dvidešimt metų sukauptos analizės ir komentarai, sudėti kartu.

Sąjūdžio pradžioje mes kaip sensaciją ir gal net stebuklą sutikome gruzinų kino režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą Atgaila, kuriame atveriamas kone šėtoniškas totalitarinės santvarkos įsiskverbimas į žmogaus sielą atimant iš jo jautrumą ir atmintį. Senovinės šventovės sugriovimas mieste žengia koja kojon su vietinio žudiko ir diktatoriaus Varlamo Aravidzės mintinai išmoktu ir būsimosioms savo aukoms skaitomu 66-uoju Williamo Shakespeare’o sonetu ir šauniai atliekama arija iš Giuseppe’s Verdi operos Trubadūras (Il Trovatore).

Jam mirus atsiranda moteris, kurios šeimą pražudė tas monstras ir kuri nesitaiko su mintimi, kad Varlamo Aravidzės palaikai būtų taikiai atiduoti Gruzijos žemei. Baigiasi tuo, kad tuo patiki ir palaidoti tėvą atsisako jo sūnus, suvokęs, kad sąžinės ir jautrumo praradimas yra pernelyg didelė lojalumo kaina. Nepripažinus praeities nusikaltimų nesiklosto ir šeimos ar net visos šalies dabartis – ji tampa melo įkaite ir auka. Abelio Aravidzės sūnus, žudiko Varlamo anūkas, nusižudo, nepakėlęs gėdos ir skausmo dėl sugriautų miestelio žmonių likimų, kurie tapo jo šeimai didingos praeities ir herojiško pasakojimo apie save detalėmis ar tiesiog nesvarbiais dalykais.

Anaiptol nelyginu LLV vadovo ir baisiojo Atgailos personažo – tai būtų gerokai perdėta, neskoninga ir, galiausiai, neprotinga. Kalba tik eina apie šekspyrišką dilemą, kurią puikiai suprato Gruzijos kino režisierius, pastatęs minėtąjį nemarų filmą. Kas svarbiau – miestelį įkvepiantis istorinis pasakojimas ir jo piliečių santarvė ar tiesa ir sąžinė? Ar šie dalykai apskritai taikiai sugyvena? Ar netenka vardan herojiško pasakojimo aukoti detalių, nesvarbių dalykų, kurių vis tiek neišsaugosi vardan visumos, su kuria teks gyventi dabarties ir ateities kartoms?

Zygmuntas Baumanas yra išplėtojęs sąmonės adiaforizacijos teoriją – pasak jo, sukrėtimų, istorinių lūžių arba intensyvios socialinės kaitos laikais žmonės praranda dalį savo jautrumo, atsisakę kitiems žmonėms taikyti etinę perspektyvą. Jie tiesiog eliminuoja etinį santykį su kitais. Tie kiti tampa nebūtinai net priešais ar demonais – jie yra veikiau statistika, aplinkybės, kliūtys, veiksniai, nemalonios detalės ir trikdančios aplinkybės. Bet jie sykiu nebėra žmonės, su kuriais mes norėtume atsidurti „veidas į veidą“ situacijoje, kurių žvilgsnio mes siektume ir galėtume jį su šypsena atlaikyti ir net grąžinti Kito egzistencijos pripažinimo vardan.

Ilgam ar trumpam nujautrėję žmonės nėra jokie demonai. Jie tiesiog iš savo jautrumo zonos pašalina kai kuriuos kitus žmones ar ištisas grupes. Kaip manė senovės graikų stoikai, o vėliau renesansiniai religiniai reformatoriai ir mąstytojai, tikrovėje esama to, kas nėra esminga ir svarbu, dėl ko vertėtų dramatiškai ginčytis ar laužyti ietis – toks nesvarbus dalykas vadinamas adiaphoron (gr. – nesvarbus dalykas, vns.) arba adiaphora (dgs). Pavyzdžiui Philippas Melanchthonas rašė Martinui Lutheriui, jog katalikiška liturgija yra adiaphoron, todėl neverta su katalikais ginčytis dėl jos.

Lietuvoje sąmonės ir atminties adiaforizacija palietė mūsų istorinį pasakojimą apie Antrąjį pasaulinį karą. Žydai iškyla jame kaip kliuvinys, trukdis, apmaudi ir ne vietoje atsirandanti detalė ar nemaloni aplinkybė, neleidžianti sukonstruoti herojiško pasakojimo apie Lietuvą ir jos laisvės bylą. Tiesiog apmaudu, kad jie ten atsirado. Juk pati Istorija yra prieš žydus. Didžioji karinė ir politinė galia, ateinanti po brutalios sovietų okupacijos ir vienintelė galinti išvaduoti Lietuvą bei atkurti jos nepriklausomybę, žydams nepalieka jokių išlikimo šansų ir dar net graso atsigręžti prieš mus, jei trukdysime.

Tenka rinktis: (a) atskirti nuo savęs dalį Lietuvos Respublikos piliečių, išskirti juos iš savo piliečių kategorijos, pritarti Vokietijos Niurnbergo įstatymams dėl žydų turto nusavinimo ir jų pačių atskyrimo nuo kitų gyventojų, išsižadėti jų kaip piliečių, niekaip nesieti teisingumo sistemos ir visos valstybės su jais bei, galiausiai, atiduoti juos sunaikinimui; arba (b) pasielgti taip, kaip pasielgė Danijos karalius, atsisakęs atskirti žydus nuo savo bendrapiliečių ir valstybės, o todėl pats prisisegęs žydišką Dovydo žvaigždę.

Deja, trečio kelio nėra. Arba atiduodi dalį savo piliečių pažeminimui, apiplėšimui ir mirčiai, arba gini juos taip pat, kaip gintum ir bet kurį kitą savo pilietį, nesvarbu kokia jo kilmė ir pažiūros. Viskas. Taškas. Joks kompromisas šioje etinėje ir politinėje situacijoje nėra įmanomas. Nebent pradėtume kalbėti apie nevienodos vertės gyvybę – bet tai nacių koncepcija. Nevertingos gyvybės teorija paklojo pamatus Europos sąmonės adiaforizacijai.

Arba galima prabilti (tai neretai daroma Lietuvoje) taip, kad esą su Šėtonu, t.y. naciais, teko gudrauti vardan kilnaus tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Gal palikime Shakespeare’o ir Dostojevskio interpretatoriams klausimą, ar dėl valstybės galima aukoti mažiau vertingus žmones ir nors vieno nekalto žmogaus gyvybę (nebent jis pats eitų mirti už tėvynę, bet tai jau jo laisvės, o ne karo biurokratų ir jų socialinės inžinerijos dalykas), ir paklauskime, ar dalį piliečių sunaikinimui ar bent jau atskyrimui nuo žmonių kategorijos palikęs politinis elitas yra herojai, ar savo valstybės ir jos piliečių išdavikai.

Tikra Lietuvos tragedija buvo ta, kad ją išvadavo ne britai ir amerikiečiai, o sovietai – po vienos baisios Lietuvos traumos ir pažeminimo, kad į okupaciją nebuvo atsakyta nė vienu šūviu, ir mėginimo kaip nors nuplauti šią gėdą savo ir svetimu krauju, sekė antras istorinis smūgis Lietuvai. Jei Lietuva būtų buvusi ne sovietų „išgelbėta“, o Vakarų išvaduota, demokratinės Lietuvos politinis elitas pats būtų teisęs Laikinąją Vyriausybę ir Lietuvos Aktyvistų Frontą kaip nacių kolaborantus ir tėvynės išdavikus. Vieną kartą įvardinime šitą visiems laikams.

LAF ir LLV dokumentai neabejotinai būtų buvę pripažinti nusikalstamais, jie būtų buvę traktuojami kaip Lietuvos Respublikos išdavystė – visų pirma Leono Prapuolenio kreipimasis LAF vardu per Kauno radiofoną, kuriame aiškiai buvo įvardinta būtinybė atsikratyti žydų, išvalyti nuo jų Lietuvą ir (čia jau Goebbelso retorikos vertas pasažas) iš jų už Lietuvos išdavystę ir nelojalumą atimti Vytauto Didžiojo suteiktą privilegiją.

Šito neįvyko ir todėl Lietuva iki šiol mėgina kovoti su savo istoriniu pažeminimu – tam tinka logika, kad viskas, kas nukreipta prieš sovietus ir visą sovietinę praeitį, yra savaiminis gėris. Deja, ne. Heroes by default – didvyriai pagal istorijos nutylėjimą (ar, tiksliau, jos nutildymą) anksčiau ar vėliau turėjo pradėti konfliktuoti ne tik su Vakarų politiniu-istoriniu Holokausto pasakojimu, bet ir su pačios Lietuvos iškiliomis asmenybėmis, jų drąsa, taurumu ir sąžine.

Man taurioji Lietuva – tai Algimanto Mackaus poema Jurekas ir Antano Škėmos romanas Izaokas, sykiu ir Tomo Venclovos esė „Žydai ir lietuviai“ iš jo Vilties formų, o ne 1941 m. birželio sukilėlių, pačią pirmąją dieną jau išskleidusių Lietuvos viziją be žydų, idealizmas. Beje, silpnosios ir stigmatizuotos savo visuomenės dalies pasmerkimas pažeminimui ir mirčiai vardan net ir didelio politinio tikslo yra pati baisiausia Realpolitik atmaina, o ne idealizmas. Neverta painioti sąvokų.

Jei mums trūksta didvyrių, kas trukdo paminklus statyti Sofijai Binkienei ir kitiems žydų gelbėtojams ir pasaulio teisuoliams? Kas mums neleidžia didžiuotis niekada nepalaužtais Lietuvos disidentais – Nijole Sadūnaite ar ką tik mus palikusiu tyleniu, bebaimiu žemaičiu Viktoru Petkumi, kuriuo žavėjosi su juo lageryje kalėjęs Aleksandras Solženicynas? Kas trukdo Vytautą Landsbergį traktuoti kaip visos Europos herojų, Lenkijos Solidarumo judėjimo bei Vaclavo Havelo bendražygį?

Kam iki šiol neaišku, kad Sąjūdis ir istorinė Lietuvos pergalė prieš Sovietų Sąjungą 1991 m. sausį visiems laikams nuplovė šalies gėdą dėl išdidžios lietuvių tautos pažeminimo 1940-aisiais ir kad dabar yra net susikeista vietomis – kad Vladimiras Putinas ir kiti Sovietų Sąjungos nostalgikai niekada neatleis Lietuvai už imperijos pažeminimą pasaulio mastu ir viso pasaulio akyse? Negi tai dar nėra mums aišku? Nejaugi mums reikia kovoti kažkokias beprasmes ir Lietuvą lygioje vietoje kompromituojančias kovas su savimi ir savo praeitimi?

Deja, pasirinkome kitą moralinę logiką. Žydai – ne mūsų. Jie – ne Lietuvos. Jie – nesvarbūs dalykai, įkyrios detalės, aplinkybės ir istorikų peršamos akademinės nuorodos. Jie trukdo. Per juos mes negalime sukurti norimos savo herojų galerijos ir herojiško istorinio pasakojimo. Belieka tik paklausti pačių savęs, ar prasminga visa toji patriotinė pragmatika, aptarnaujanti ne praeitį ir juolab ne pagerbianti mirusiųjų atminimą, o paprasčiausiai leidžianti suvesti sąskaitas su savo nūdienos oponentais arba nusiųsti „teisingą“ žinią rinkėjams. Jei taip – vadinasi, renkamės tiesiog amoralią patriotizmo versiją, kurioje nebelieka nei etikos, nei tiesos, nei sąžinės.

Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimo neniekinu. Jo būta inteligento ir pedagogo. Tegul jo artimieji ir bendražygiai gerbia jį ir jo atminimą. Bet Lietuvos Respublikos įjungimas į jo oficialų pagerbimą civilizuotoje politikoje reiškia tik viena – vadinasi, mes pritariame jo kabineto vykdytai politikai.

Vadinasi, Holokaustas ir jo uvertiūra nebuvo didžioji mūsų ir pasaulio tragedija. Vadinasi, mes prisiimame atsakomybę už LLV veiksmus ir žodžius. Net jei ir kalba šiuo atveju neina apie juridinę atsakomybę, gal vis dėlto verta prisiminti, kad egzistuoja dar ir politinė atsakomybė. Na ir moralinė, bet tai jau turbūt pernelyg didelis ir nemalonus reikalavimas. Tam, kad būtum herojumi, nepakanka viso labo tik nebūti nusikaltėliu – reikia dar ir bent simboliškai pasipriešinti tavo akyse vykdomam nusikaltimui. Arba bent jau pasmerkti jį po kurio laiko.

Ne demonai ir angelai, o, deja, gąsdinančiai ir baugiai sveiki bei „normalūs“ žmonės kovojo Antrajame pasauliniame kare. Buvo tokių, kurie buvo tikri antisemitai, bet gelbėjo žydus, nes matė jų kančią savo akimis, o ne abstrakčiai kažką kalbėjo ar pasirašinėjo jų diskriminavimo, apiplėšimo ir sunaikinimo dokumentus.

Tyliai viską matyti ir daug kalbėti nematant – dvi iš esmės skirtingos egzistencinės ir etinės situacijos. Tie, kurie nematė ir pasirašinėjo, galėjo vėliau būti sukrėsti to, ką pamatė – ir tada gelbėti žydų vaikus. Antisemitai galėjo gelbėti žydus, o ne antisemitai galėjo juos išduoti vardan tėvynės, iš kurios sąvokos jie pašalino etiką, empatiją, užuojautą, žmogaus veidą, prašantį žvilgsnį ir ilgą akių susitikimą.

Todėl atskirkime silpnų, pernelyg žmogiškų, kažkam mielų, iki baugumo sveikų ir normalių žmonių svarbumą jų artimiesiems ir bendražygiams nuo etikos visuotinumo. Sykiu ir nuo politinio šitų žmonių įvertinimo, kuris apie juos gali pasakyti ir, deja, pasako baisių dalykų. Kitaip ir toliau statysime paminklus savo traumoms ir pažeminimams, o kovosime ne su problemomis, silpnybėmis ir tikrais mūsų valstybės defektais, o su tais, kurie drįsta pamatyti ir prabilti kitaip.

Nes heroizmo be sąžinės ir etikos nebūna. Mes šitą žinome. Tik, deja, pamiršti tai yra patogu ir žmogiška. Pernelyg žmogiška.

Leonido Donskio tinklaraštis