Vargšas Matas (arabiškai Matta el Meskin) yra šv. Makarijaus vienuolyno dvasios tėvas, žinomas ir gerbiamas ne tik Koptų Bažnyčios, bet ir visų Egipte esančių krikščionių. Nuo 1969 m. reikšmingai prisidėjo prie vienuoliško gyvenimo atkūrimo Wadi el Natrun dykumoje. Šis maldos žmogus, giliai įsišaknijęs Dievo žodyje ir dykumos tėvų tradicijoje, mums pateikia glaustą studiją apie pokalbio su Dievu meną.

„Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6). Kai Dievas, prieš tau pradedant melstis, prašo tavęs uždaryti duris, tai Jis nori tau priminti, kad pirmiausia turi atsiriboti savo širdyje nuo išorinės veiklos, nuo troškimų, nuo daiktų, nuo žmonių, nuo rūpesčių, nuo baimių. Šis atsiskyrimas yra lygus mirčiai. Kitais žodžiais tariant, kai uždarai už savęs duris, tai turi laikyti save mirusiu kūniškam pasauliui ir stoti priešais Dievą. Tai nėra lengva. Todėl yra labai verta, prieš įeinant į savo kambarėlį, nuolankia ir sugraudinta širdimi prašyti Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Uždaryti savo kambarėlio duris, reiškia numarinti visa tai, kas priklauso regimajam pasauliui: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška“ (Kol 3, 5). Jeigu tu nebandai atsiriboti nuo vaizduotės jausmų, jeigu tu neišpažįsti jų, kaip nuodėmės, tai jie ne tik atima iš tavęs galimybę melstis ir būti su Dievu, bet taip pat sujaukia ir supurvina tavo kambarėlį. Tad šioje vietoje yra svarbu pabrėžti, kad kiekvienas susitikimas su Dievu yra malda, tačiau ne kiekviena malda yra susitikimas su Dievu. Iš tikro daugelis meldžiasi be pasiruošimo ir be didelio noro bendrauti su Dievu. Bet tada nesimeldžiama, nes malda yra atliktas veiksmas, bendradarbiaujant žmogui ir Dievui. „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘ – įeis į dangaus karalystę“ (Mt 7, 21); „Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu“ (1 Kor 14, 15).

Tik maldoje Kristus gali tave pasiekti ir apreikšti tau savo valią. Kristus laukia, trokšta tavo maldos: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi“ (Apr 3, 20). Evangelijoje Jis ne kartą pabrėžia maldos svarbą (Lk 18, 1; Mt 26, 41; Mk 14, 38).  Maldoje įvyksta tikrasis Dievo pažinimas. Juk neįmanoma pažinti asmens, jei žinome apie jį iš kitų. Dievas negali būti pažintas vien tik per žodžius ar šventus paveikslus. Todėl maldos metu tu neturi įsivaizduoti Tėvo ar Sūnaus, ar Šv. Dvasios kokia nors išorine forma. Dievas nėra kūrinys. Jo negali kontempliuoti kūno akimis. Jis yra tavo sielos viduje, o ne išorėje. Tu gali jausti Jo buvimą, nors ir nematydamas Jo. „Melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6).

Įvairios gyvenimo aplinkybės – abejonės, nuodėmės, ligos – gali trukdyti pajusti Dievo buvimą. Tačiau tai nereiškia, kad Dievo nėra maldoje. Jei ši malda yra nuoširdi, tai neįmanoma, kad Dievo nebūtų tavyje. Begalinė Dievo meilė žmogui, kuris gailisi ir nusižemina, neleidžia Dievui matyti to žmogaus nuodėmių ar abejonių. Jo meilė yra pastovi. Jis ištikimas savo pažadui.

Žmogaus kūnas priešinasi žmogaus sielai (Gal 5, 17). Jis neranda poilsio ir prasmės maldoje. Nes nuoširdi malda tolina nuo to, kas yra kūniška, nuo aistrų, nuo netikrų troškimų. Kūnas sukuria begales priežasčių tam, kad pabėgtų nuo maldos ar bent jau ją sutrumpintų. Tavo „aš“ ieško kūnui progos išsilaisvinti iš maldos žodžių, nes šie žodžiai reikalauja jo mirties. Tai panašu į gyvatę, kuri bėga nuo kerėtojo muzikos ir skuba užsikimšti ausis, kad negirdėtų jo balso, žinodama, kad šis balsas neša savyje jos mirtį. Viešpats visa tai žino, todėl ir pataria „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).

Skubėjimas iš maldos atima jos tikrąją dvasinę reikšmę. Malda tada tampa viena iš kasdieninių veiklų, kurias atlieki mintimis arba kūnu: viršininko susitikimas, pranešimo perskaitymas arba pavalgymas. Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad tu kabiniesi už materialaus laiko, už to kas tavęs laukia po maldos. Skubėdamas tu prarandi Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelsk penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro.

Jeigu trokšti melstis Dievo akivaizdoje, tu turi aiškiai suvokti, kad esi palaikomas Šventosios Dvasios. Ji tave atgimdė krikšto vandenyje. Širdies gilumoje kvieskis Ją, kad Ji paruoštų tave maldai ir suteiktų tau jėgų atlikti šią maldą pagal Tėvo ir Sūnaus troškimą. Tik maldoje auga naujas žmogus, atgimęs tavyje iš Šventosios Dvasios. Tik maldoje šis naujas žmogus gauna dievišką šviesą, atpažįsta Dievo valią ir išmoksta pagal ją gyventi.

Malda nėra vien tik paprastas žmogiškas veiksmas. Tai greičiau dieviškas kvietimas, į kurį tu tik atsakai. Dievas yra visada ir visur pasirengęs tave priimti ir nenustoja tave kvietęs pas save: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28); „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37). Kada esi priešais Dievą, Jo akivaizdoje, tu atlieki ištremto kūrinio sugrįžimą pas savo Kūrėją, Adomo sugrįžimą į rojų. Malda atstato tai, ką buvai praradęs, būdamas ilgas valandas toli nuo Dievo, tarp įvairių kasdieninių rūpesčių (Lk 21, 34-36). Malda vaizduoja sugrįžimą pas Dievą. Dievas kažkada išvarė Adomą iš savo buvimo, o štai dabar jis nuolat tave kviečia sugrįžti pas Jį ir likti su Juo. Todėl malda turėtų tęstis slaptai širdies gilumoje, be žodžių, net ir po to, kai tu palieki maldos vietą ir grįžti prie kasdienių darbų.

Malda nėra proga prašyti Dievo to, kas svarbu kūnui (Rom 8, 7; Jok 4, 3) - kas teikia materialią gerovę ir atneša sėkmę tavo laikinoms iniciatyvoms. Malda greičiau yra galimybė tavo dvasiai pasiekti Dievo Karalystę. Malda yra šviečiantis langas, per kurį tu gali kontempliuoti amžinąjį gyvenimą ir į kurį būsi paimtas po to, kai tavo kūnas sugrįš į dulkes, o visi tavo darbai ir veikla bus užbaigti amžinai. Malda yra priešinga tam, kas laikina. Kiekviena praleista minutė maldoje ateina iš amžinybės ir ten sugrįžta. Turėtum žvelgti į savo rūpesčius iš dvasinės perspektyvos. Tai reiškia, kad visi tavo žemiški reikalai ir įsipareigojimai turi būti pateikti Dievui maldos metu tam, kad Jis visa tai apvalytų nuo laikinumo, nuo egoizmo, nuo to, kas teikia šlovę tavo žmogiškajam „aš“. Maldoje turėtum prašyti proto ir širdies vientisumo, kad nebūtų tavo žodžiuose ir darbuose veidmainystės; turėtum prašyti drąsos, kad nebijotum grasinimų ir neliūdėtum, kai susiduri su neteisybe ar nesėkme; turėtum prašyti nuolankumo, kad neskirstytum žmonių į gerus ir blogus, į svarbius ir mažiau reikšmingus. Taip malda tau tampa priemone perkeisti kūno troškimus į dvasios troškimus bei galimybe apvalyti tavo darbus, mintis ir intencijas nuo nuodėmės šlakų. Taip  tavo laikina veikla bus pašventinta ir, nežiūrint, kiek ši veikla būtų paprasta ir bendra, ji taps vertinga ir svarbi Dievo kūryboje.

Nuolatinė malda yra veiksmingiausia priemonė, kurią tu turi tam, kad pasikeistum, atnaujindamas savo mąstymą (Rom 12, 2). Jei dažnai meldiesi, tai ši ištverminga malda iš esmės keičia  tavo širdį, charakterį ir elgseną. Tu pats to gal taip lengvai ir nepastebi, bet kas yra šalia tavęs, tas nesunkiai tą pastebės. Kai nukreipi žvilgsnį į Kristų ištvermingoje maldoje, Jo paslaptingas ir nematomas atvaizdas įsispaudžia tavo būtyje. Tu gauni Jo begalinės meilės ir gerumo atspindį. Jo veido šviesa apšviečia tave (Sal 4, 7). Šv. apaštalas Paulius rašo: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18). Panašiai, kaip vieną daiktą pastačius šalia kito radioaktyvaus daikto: pirmasis daiktas gaus tiek radioaktyvumo, kiek laiko jis bus laikomas šalia radioaktyvaus daikto. Žinoma, nepalyginamai daugiau jausi įtaką tu, kuris artiniesi prie bet kokios žemiškos ar kosminės šviesos ir energijos šaltinio – Jėzaus Kristaus, pasaulio šviesos. Kristus pats kviečia tave likti šalia Jo, kad neužkluptų tavęs šio pasaulio tamsa, neaptemdytų tavo mąstymo ir tu nebeįstengtum atpažinti dieviškos tiesos: „Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa“ (Jn 12, 35); „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Dėmesingos maldos dažnumas ugdo tavyje dievišką veikimą, kuris veda tave į nuolatinę mistinę bendrystę su Viešpačiu. Tačiau, norint kantriai išlaukti to susitikimo su Juo, reikia grūdinti valią. Neužtenka gyventi be nuodėmės, neužtenka vien Dievo pastangų ir malonės susitikti, reikia ir tavo pastangų, nes tam susitikimui kartais priešinasi visa būtis. Malda išgydo tavo sielą: sunaikina nuodėmės troškimą ir pamažu apvalo tavo sąmonę. Tačiau tai neįvyksta per dieną ir net ne per metus. Tik nuolat būnant maldoje daugelį metų, maldos gyvenimas tampa pakankamai brandus, išganymo šviesa nušvinta ryškiai ir nelauktai tavo sieloje. Tad čia dar kartą yra svarbu pabrėžti, kad ši vidinė šviesa, kuri apsireiškia daug vėliau ir kuri atrodo kažkas netikėta, iš tikro yra begalinių maldų vaisius.

Santykyje tarp žmogaus ir Dievo vienas iš sunkiausių reikalavimų yra paklusnumas Dievui. Net kai kuriems didžiųjų pranašų ir šventųjų paklusnumas kartais tapdavo parpuolimo priežastimi. Bet jeigu padedant maldai kiekvieną dieną praktikuoji atsidavimą Dievo valiai, tada lengvai ir spontaniškai įgysi paklusnumo dvasią. Jei myli maldą ir esi jai ištikimas, tai sugebėsi ramiai priimti įvairius gyvenimo išbandymus, ateinančius iš Dievo. Bet jeigu nekenti maldos, tai, be abejo, nekęsi ir kančios, vedančios į išganymą. Kristus „būdamas Sūnus, savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie Jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 8-9). Atsidavimo dvasia, kurią gauni maldos metu, yra iš tikro tavo valios atsižadėjimas. Todėl tai nepasiekiama taip lengvai; atsidavimo dvasia yra ilgo konflikto tarp žmogiškojo „aš“ su savo netikromis viltimis – tiek religinėmis, tiek ir laikinomis – ir dieviškosios valios, kuri trokšta vien tik tavo laimės ir išganymo, rezultatas. Taigi malda gali tau suteikti sugebėjimą pritarti Dievo valiai ir atsiduoti Jam su džiaugsmu pačiomis sudėtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Pažanga maldoje lemia pažangą paklusnume. O paklusnumo pilnatvė yra meilė. Kada širdis tampa jautri Kristaus meilei, kada ji yra Jo paliesta ir atsako Jam su nuolankumu, tada ji įžengia į Jo slėpinį. Auka yra Kristaus meilės slėpinys. Būdamas dvasinėje bendrystėje su Kristumi, pradedi kartu su Juo užjausti nusidėjėlius, prislėgtuosius ir vargšus. Tavo širdis pasidaro panaši į Kristaus širdį. Maldoje tu gauni visų žmonių išganymo troškimą, meilę nusidėjėliams, norą pagelbėti broliams ir sesėms.

Kada tu pastebi savyje bendrystės su Kristumi džiaugsmą, gautą maldos metu, ir jautiesi esąs vertas nešti Jo kryžių, tai dar nereiškia, kad tavo malda pasiekė pabaigą. Priešingai, tai greičiau yra kvietimas pradėti maldos slėpinį, kuris viršija žmogiškąjį intelektą. Atrandi, kad tavo malda tampa dvasinės galios šaltinis kitiems: juos guodžia, gydo ir net gauna jiems nuodėmių atleidimą. Jeigu tu iš tikro susijungi su Kristumi maldoje, tada tu tampi įgalus atsistoti nusidėjėlio vietoje, užsidėti ant savęs jo nuodėmę, visą jo silpnumą ir už jį ištverti  bet kokią bausmę. Tavo malda pradeda turėti neparastai svarbų vaidmenį kitų išganymui, jų nuodėmių atleidimui ir dieviško gailestingumo apraiškoms tuose žmonėse, kurie per abejingumą ar nežinojimą yra nutolę nuo Dievo. Kai Dievas tave kreipia į maldą, tai daro ne vien tik turėdamas mintyje tavo išganymą, bet trokšdamas pasinaudoti tavo maldomis ir dėl kitų išganymo. Mes nesame atskirti vienas nuo kito individai, bet esame tos pačios žmogiškosios prigimties nariai. „Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžuotajam: „Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!‘“ (Mt 9, 2).

Malda yra viena iš svarbiausių veiklų Dievo akyse. Tu esi atsakingas už kitus ir ypač už tuos, kurių tikėjimas ir meilė yra trapūs, kurie kenčia. „Melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą“ (Jok 5, 16). Kai apaštalas Jokūbas pataria „pasikviesti Bažnyčios vyresniuosius“ (Jok 5, 14) pasimelsti už sergančius, tikintis juos išgydyti, tai čia jis numato, kad kunigas bus labiau pažengęs maldoje, negu kiti žmonės. Kitais žodžiais tariant, tavo artumo su Dievu pažanga, kurią vainikuoja iš Dievo gauta ašarų dovana, priklauso nuo tavo pasirižymo su didesniu nuoširdumu nešti savo brolių ir sesių naštas. Malda pasiekia savo tikrumą, kada joje visiškai užmiršti save. Jeigu maldoje sąmoningai praleidi savo reikalus ir randi džiaugsmą vien tik užtarti kitus, tada pats Dievas pradeda rūpintis tavimi iki mažiausių smulkmenų tiek materialiame, tiek ir dvasiniame lygmenyje.

Malda pradeda tapti rimta atsakomybe. Jeigu dėl kokios nors priežasties nustoji melstis už nusidėjėlius, tada jie miršta savo nuodėmėse. Apsileidimas maldoje neša sunkias pasekmes. Nusidėjėlis miršta savo nuodėmėje, nes jo siela nebuvo palaikoma kitų maldomis. Tu tampi atsakingas dėl jo mirties. „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda“ (Jok 4, 17); „Be to, gink Dieve, nusidėti Viešpačiui ir liautis melstis už jus“ (1 Sam 12, 23). Jei gavai galią prikelti mirusį ir to nedarai, tai esi atsakingas dėl šitos mirties. Malda gali sugrąžinti iš mirties į gyvenimą. Nuodėmė yra sielos mirtis, o malda yra priemonė gauti nuodėmių atleidimą net tik sau, bet ir kitiems. „Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį prikels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 15). Melsdamasis už nusidėjėlius, tu tampi Gerosios Naujienos apaštalu artimiems ir tolimiems, kuriuos sutikai savo gyvenime ir kurių visai nepažįsti. „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19).

Iš Matta el Meskin „Consigli per la preghiera“ vertė br. Ramūnas Mizgiris OFM