Lietuvos architektų bendruomenė ir kultūra besidominti visuomenė vasarą įpusėjo neeiliniu įvykiu – Lietuvos ir Japonijos architektūros savaite „Rytai–Rytai II“.

Renginys, kurį Vilniuje organizavo Lietuvos architektų sąjunga (kuratorė R. Leitanaitė) ir Lietuvos ambasadorius Japonijoje D. Kamaitis, mūsų šalyje vyko antrą kartą. Analogiškas pirmasis renginys prieš 7-erius metus vyko Kaune, jo metu laikinojoje sostinėje viešėjo prestižinės Prickerio premijos laureatas architektas F. Maki.

Pirmąją liepos savaitę Lietuvoje viešėję 8 garsūs Japonijos architektai, vadovaujami pasaulinio lygio architektūros meistro R. Yamamoto, Vilniuje skaitė paskaitas, vedė diskusijas, seminarus.

Miestiečiai su šiuolaikine Japonijos architektūra buvo pakviesti susipažinti parodoje „Japonijos architektūros naujoji banga 2009“.

Joje pristatyti penkių jaunų, bet jau pelniusių pasaulinį pripažinimą Japonijos architektų Sh. Endo, T. Nishizawos, H. Sambuichi, M. Chibos, T. Tezukos darbai.

Pilnai miesto savivaldybės salei patys autoriai pristatė pažangiausias architektūrines idėjas: nuo buvusioje pramoninėje Inujimos saloje įgyvendinto ekologiško pastato, nenaudojančio jokių papildomų energijos šaltinių, tik saulės, vandens ir žemės energiją, iki neįtikėtinų architektūrinių formų įgyvendinimo.

Diskusijose, vykusiose Šiuolaikinio meno centre, architektas K. Yokogawa dėstė subtilią harmoningo japoniško būsto filosofiją, kurią klausytojai galėjo palyginti su architekto G. Čaikausko apibūdinta lietuviško namo tradicija, paremta per amžius susiklosčiusia simbolika. Apie viešąsias erdves, kaip miesto bendruomeniškumo židinius, nuomonėmis dalijosi architektai T. Grunskis ir T. Ashihara. Pasak pastarojo, Japonijoje viešosios erdvės, kaip neformalaus susibūrimo vietos, beveik nekuriamos; mažų bendruomenių – draugų, kaimynų – gyvenimas vyksta tarp sienų. Liepos 3 dieną miesto Rotušėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Architektūra: kultūros dalis?“ architektai G. Kunihiro ir N. Furuya su kolegomis iš Europos diskutavo apie architektūros, kaip meno srities, suvokimą ir jos reikšmę kultūrai.

Kartu su architektais profesionalais į Lietuvą atvyko dešimt Japonijos architektūros studentų, kurie kartu su gabiausiais studentais iš Lietuvos architektūros aukštųjų mokyklų visą savaitę plušėjo kūrybinėse dirbtuvėse. 10 Japonijos ir 10 Lietuvos studentų kūrė idėjas, kaip būtų galima sutvarkyti greta Vilniaus senamiesčio esantį Architektūros parką – apie 78 ha ploto probleminę teritoriją Vilnelės pakrantėje.

iliustracija

„Valley“projektas pripažintas geriausiu
Nuotrauka iš Lietuvos architektų sąjungos archyvo

Vienoje gražiausių Vilniaus miesto centro vietų nuo XIX a. buvo plėtojama pramonė, čia pastatytos kenksmingų, taršių pramonės šakų gamyklos (kailių fabrikas, skaitliukų gamykla, betono gamykla, odos perdirbimo fabrikas). Todėl teritorija yra ne tik praradusi darną su gamtine aplinka, bet ir anksčiau turėtą architektūrinį vientisumą, funkcinius, socialinius ryšius su miestu.

Kaip žinia, Vilniaus miesto savivaldybė kartu su privataus verslo atstovais ketina buvusią pramoninę zoną paversti patrauklia miesto centro dalimi ir vietoj fabrikų įrengti pavyzdinį „Architektūros parko“ kvartalą. Čia būtų įgyvendintos pažangios darnios plėtros, šiuolaikinės architektūros, tausojančios energetikos, patrauklios socialinės aplinkos idėjos. Kvartalas būtų gyvenimo mieste kokybės etalonas, jį lankytų turistai.

Tam, kad ši miesto dalis turėtų patrauklų įvaizdį, būtų pilna žmonių nuo ryto iki vėlaus vakaro, be kitų urbanistinių priemonių, joje turi būti kuriami tam tikri taškai, sukuriantys trauką ir „skleidžiantys energiją“. Tokie dariniai vadinami urbanistinės akupunktūros taškais arba magnetais. Jie stimuliuoja didesnės teritorijos plėtrą, juose buriasi bendruomenės, vyksta kultūrų, idėjų kaita ir sintezė.

Keturioms mišrioms Japonijos ir Lietuvos studentų grupėms teko užduotis – sukurti „Architektūros parke“ visuomeninės traukos tašką, kuris įpūstų gyvybės ir padėtų atgaivinti šią miesto dalį.

Keturis skirtingus projektus pateikę studentai ne vieni trynė Vilniaus Gedimino technikos universiteto stalus – kasdien juos stropiai konsultavo architektai iš Japonijos ir Lietuvos (L. Naujokaitis, R. Kilčiauskas, G. Čaikauskas, S. Pamerneckis).

Pasak kūrybinių dirbtuvių dalyvių, galimybė diskutuoti su tokio aukšto lygio architektais iš Japonijos atpirko visas nemiegotas kūrybinių dirbtuvių naktis.

O štai dirbti su Japonijos studentais ne visiems buvo lengva. Svarbiausiomis bendradarbiavimo kliūtimis tapo kitoks svečių požiūris į hierarchiją: negavę savo idėjai pritarimo iš dėstytojo, japonai, net ir likus nedaug laiko iki projektų pateikimo, nesiimdavo pieštukų. Lietuvaičius taip pat stebino svečių nuostata, kad vyriausias grupės narys savaime laikomas lyderiu, nepaisant kolegų profesionalumo.

Geriausiu kūrybinių dirbtuvių projektu vertinimo komisija (M. Kanevičius, R. Leitanaitė, D. Osteika) išrinko darbą „Valley“. J. Stankevič, H. Yamada, M. Ščerbinskas, H. Nogami ir R. Chmieliauskaitė, vadovaujami architektų G. Kunihiro ir G. Čaikausko, pasiūlė kitokią, nei tradiciškai įsivaizduojama, visuomeninę erdvę – slėnį. Markučių teritoriją jie užlietų vandeniu. Pastatai taptų salomis, o siauras upelis – įlanka. Palikti senieji gamyklų pastatai, apsupti vandens, taptų visuomeniniais objektais (baseinu, teatru, kino sale ir t. t.). Tarp gamyklų tyvuliuojančiame vandenyje studentai išdėstė kelių dydžių ir aukščio platformas, kurios tapo jungtimi tarp pastatų ir sausumos, o kartu –­ nedidelėmis erdvėmis bendravimui, poilsiui.

iliustracija

Kūrybinių dirbtuvių akimirka
Nuotrauka iš Lietuvos architektų sąjungos archyvo

Vandens idėją plėtojo ir projekto „New lifestyle“ autoriai, toje pačioje teritorijoje sukūrę skirtingo lygio vandens „terasas“, kuriose plūduriuotų nedideli pastatai – menininkų studijos, dirbtuvės, būstai. Pagrindiniu teritorijos traukos tašku taptų fabriko pastate įkurdintas kultūros centras, matomas iš toli dėl išsaugoto kamino.

Projekto „Our riverside“ autoriai, prioritetą suteikę idėjos realumui, pateikė įgyvendinamą Markučių teritorijos urbanistinę schemą. Pagal ją buvusioje pramoninėje teritorijoje išsiraizgytų netaisyklingas, lapo gysleles primenantis, gatvių tinklas, o apstatymas darniai įsilietų į gamtinę aplinką.

Drąsų, kontroversiškai įvertintą architektūrinį pareiškimą ant salo padėjo grupė, sukūrusi projektą „The bridge“. Ant judraus Olandų gatvės tilto studentai suprojektavo milžinišką bažnyčią. Projektą komentavę architektai pagyrė šventovės ryšį su netoliese esančiomis kapinėmis, bet daug diskusijų sukėlė abejotinas bažnyčios, kaip susikaupimo vietos, ir judraus transporto kelio derinimas.

„Kultflux“ paviljone Neries pakrantėje įvyko apdovanojimų renginys. Jo metu kūrybinių dirbtuvių dalyviai buvo apdovanoti diplomais, išklausė paskutinių japonų architektų pastabų, pažadų suteikti galimybę padirbėti jų studijose Japonijoje ir patarimų. „Jei norite tapti žinomi ir vertinami, būkite originalūs, ieškokite savito kūrybos rakto“, – jauniesiems kolegoms linkėjo architektas T. Tezuka.

Kūrybinių dirbtuvių rezultatų pristatymu baigėsi architektūrinės savaitės „Rytai–Rytai II“ programa. Tačiau tvirtėjantys draugiški, kolegiški dviejų šalių architektų ryšiai tampa vis intensyvesni: jau pradėtas planuoti renginys „Rytai–Rytai III“, kurio metu Lietuvos architektūra bus pristatoma Japonijoje. Jis įtrauktas į 2011 m. Tokijuje vyksiančio Tarptautinės architektų sąjungos kongreso programą.