S. Venckaus (ELTA) nuotr.

Prezidentinis skandalas pamažu artėja prie atomazgos. Tačiau kol kas nėra požymių, kad artimiausiu metu su juo praslinkti galėtų ir šalį užgriuvusi didelė politinė krizė. Kad ir kaip baigtųsi apkaltos byla, valstybės ateitį ilgam laikui nulems rudenį įvyksiantys Seimo rinkimai. Jų reikšmę – kas iš tiesų bus pastatyta ant kortos – puikiai atskleidžia jau dabar akivaizdžiai matomi prezidentinio skandalo vingiai ir ypatumai.


Nuo pat pradžių šį skandalą gaubia dviprasmybės. Nors tai įvykis, neįtikėtinai suskaldęs visuomenę ir sutrikdęs visos šalies gyvenimo ritmą, tačiau, griežtai kalbant, tikrąsias šio įvykio priežastis linkstama nutylėti. Šnekama apie Prezidento pažeidžiamumą, aptarinėjami jo ir aplinkos neteisėti veiksmai, tačiau sunku pabėgti nuo įspūdžio, kad visos tos šnekos tik tam, kad paslėptų bylos esmę. O juk iš tikrųjų derėtų kalbėti apie faktinį valstybės išdavimą. Iš svetimos ir mums anaiptol ne draugiškos šalies atėjusiais pinigais Lietuvos vadovu išrinktas asmuo pavertė Prezidentūrą abejotinos reputacijos ir valstybei potencialiai pavojingų žmonių telkimosi lizdu, ir pats tapo vėl pakėlusio galvas antivalstybinio gaivalo vėliavnešiu. Per trumpą laiką šios įtartinos kompanijos veiksmais išklibinti demokratijos ir valstybingumo pamatai, o Vakarų sąjungininkai ir partneriai pagrįstai vis labiau abejoja oficialiai deklaruojamų Lietuvos euroatlantinių siekių nuoširdumu. Bet keista -- nors Prezidentūroje rezgami politiniai žaidimai gana paprasti ir juos nesunkiai perpranta kiekvienas sveiko proto dar nepraradęs šalies pilietis, daliai mūsų politinio elito jie kažkodėl tebėra sunkiai įkandamas riešutas. Iki šiol neaišku, ar prasidės tikroji apkalta, ir juo labiau miglose skendi jos baigtis. Mat gausiausia Seimo frakcija – “socialdemokratai” – svyruoja ir nėra tvirtai apsisprendę šiuo itin svarbiu klausimu. Tačiau net jeigu ši valdančioji partija po ilgų dvejonių bei svarstymų ir parems apkaltą, tai nereikš, kad ji išsižada vos skandalui prasidėjus išsakytos savo principinės nuostatos – neigti antivalstybinį Prezidento veiklos pobūdį ir iš to kylančias grėsmes.


Atrodo, kad Lietuvos visuomenė deramai neįvertina šios socialdemokratų nuostatos svarbos. Iš pažiūros keistas “socialdemokratų” aklumas lyg ir akivaizdiems tikrovės faktams tampa suprantamesnis suvokus, kad jiems rūpi ne patys demokratiją, valstybingumą ir šalies tarptautinį autoritetą griaunantys Prezidento veiksmai. Juos erzina ir piktina tik tai, kad veikiama pernelyg nemokšiškai, tiesmukai ir atvirai. Už Prezidentui viešai išsakytų kaltinimų, kad jis nesugebėjo tinkamai parinkti savo komandos, faktiškai slypi tylus priekaištas – nejaugi reikėjo taip arti prie savęs prisileisti svetimos valstybės agentus, ar jie negalėjo to paties daryti būdami kiek toliau, be nereikalingo triukšmo ir skandalų? Tik tai -- nevienodas požiūris į veikimo technologiją – yra vienintelis skirtumas tarp lietuviškųjų “socialdemokratų” (neokomunistų) ir jų švelniai kritikuojamo Prezidento bei jo kariaunos. Tačiau ši neabejotinai ciniška ir iš pažiūros keista valdančiosios partijos principinė nuostata pagrįsta aiškia politine logika, kurios padarinius valstybės ateičiai kol kas sunku net deramai pasverti. Atkaklus užsispyrimas žūtbūt menkinti Prezidento kaltę ir faktiškai vykstantį mėginimą juo pasinaudojant sugriauti arba smarkiai apriboti realų Lietuvos suverenumą pateikti tik kaip pusiau kriminalinę istoriją šios logikos požiūriu tampa suprantamas ir reiškia viena: valstybingumą griaunantis dabartinio Prezidento vykdytas politikos kursas bus tęsiamas net jį nušalinus.


Parengiamieji darbai jau vyksta. Prieš porą savaičių pasirašę susitarimą toliau bendradarbiauti, abiejų valdančiųjų partijų lyderiai – A. Brazauskas ir A. Paulauskas – paskubėjo ta proga viešai pareikšti, kad labai tikėtina, jog po kitų Seimo rinkimų bus dalijamasi valdžia su V. Uspaskicho “darbiečiais” ir paksininkais. O tai, kad šie darbiečiai ir libdemai yra didžiausi populistai ir beveik atviri valstybingumo bei demokratijos priešai, minėtų lyderių, atrodo, nejaudina. Tokio jų pareiškimo politinė prasmė daugiau negu akivaizdi: šalies piliečiai iš anksto pratinami prie minties, kad Darbo ir Liberalų demokratų partijos neva esančios “normalios” politinės jėgos, su kuriomis dirbti išvien jokia nuodėmė. Jeigu šie planai taps tikrove, labai tikėtina, jog po kitų Seimo rinkimų Lietuvą valdys žavi A. Brazausko neokomunistų, R. Pakso libdemų ir V. Uspaskicho darbiečių koalicija, kurią galbūt dar papildys ir paįvairins vienas kitas A. Paulausko, K. Prunskienės ir P. Gražulio partijų atstovas. Dėl vietos stokos ir nenorėdami drumsti šviesios skaitytojo nuotaikos klausimą, ką tokia koalicija atneštų šaliai, atidėsime kitam kartui.


Kur kas svarbiau pasvarstyti, kas ir kokiomis sąlygomis galėtų sustabdyti sparčiai artėjantį šios koalicijos triumfo žygį į valdžią. Pažvelgus į šalies politinių jėgų populiarumo lenteles, kol kas savaime peršasi tik vienas atsakymas – niekas. Teoriškai tai turėtų daryti dvi dar išlikusios dešiniosios partijos – konservatoriai ir liberalcentristai. Tačiau iškyla didžiulė problema – dabartinę šių partijų būklę sunku pavadinti kitaip nei agonija. Daugiau negu niūriai atrodantys skaičiai sociologinių apklausų suvestinėse yra tik vienas ir, ko gero, net ne svarbiausias šios agonijos požymis. Daug rimtesniu ir pavojingesniu požymiu reikėtų laikyti kitą į akis krentantį šių partijų dabartinės veiklos bruožą – tai, kad iš šios veiklos baigia išnykti paskutiniai politinės minties ir prasmės pėdsakai. Įrodymas – pastarųjų savaičių įvykiai.


Neseniai įvykęs jungiamasis dviejų darinių – konservatorių ir politinių kalinių bei tremtinių organizacijų – suvažiavimas buvo viešai reklamuojamas kaip svarbus žingsnis konsoliduojant Lietuvos dešiniąsias politines jėgas ir vos ne persilaužimo negera linkme krypstančiame mūsų politiniame gyvenime pradžia. Tačiau reikliau vertinant visas šį žingsnį gaubusias aplinkybes ir galimus jo padarinius, beveik neįmanoma patikėti, kad šioms šviesioms viltims lemta išsipildyti. Be abejo, dera pripažinti, kad Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – visais atžvilgiais didžiai gerbtina ir, be to, itin gausi organizacija. Tačiau nei šiai organizacijai priklausančių žmonių nuopelnai Lietuvai, nei jos gausumas savaime nelaiduoja dabartinėje situacijoje it šviežio oro reikalingo dalyko – bent kiek didesnio populiarumo ir politinės įtakos. Tad ką iš tokio mechaniško susijungimo laimi abi organizacijos ir kiekviena iš jų skyriumi, taip ir lieka neaišku. Negana to, nėra visai tikra, ar dėl įvairių priežasčių, kurias derėtų aptarti atskirai, susijungus jų padėtis nepablogės. Būtent tokie – neapgalvoti, karštligiški ir mechaniški veiksmai laikytini ne tik politinės agonijos požymiu, bet ir kelia įtarimą, kad jais siekiama tik sukurti ar palaikyti išoriškai lyg ir augančios partijos aktyvumo bei gyvybingumo regimybę. Galbūt tai padeda kelti dėl šalies ateities vis labiau nerimaujančių partijos šalininkų ir kitų krašto piliečių nuotaiką, tačiau tokia taktika vargu ar gali duoti ilgalaikės naudos, o potencialiai ji gana pavojinga. Todėl reikia klausti tiesiai šviesiai – ar panašūs jungiamieji suvažiavimai dar turi kokią nors politinę prasmę, ar juos jau dera laikyti tik savotiškais grupinės (masinės) psichoterapijos seansais, kurių vienintelė paskirtis – trumpam iškrauti susikaupusį politinį nerimą?


Liberalcentristų agonijos ženklai dar akivaizdesni. Bebaigiančios prarasti paskutinius populiarumo likučius partijos užmojis “paskirti” savo lyderį būsimuoju šalies premjeru jau net nebejuokingas. Turint omenyje minėtos populistų ir antivalstybininkų koalicijos perspektyvą Seimo rinkimų išvakarėse, toks liberalų poelgis greičiau primena pigią ir neskoningą politinę klounadą, kuriai apskritai nebepritaikomi jokie rimtesni politikos analizės principai ir kriterijai.


Atkaklus vengimas stoti akistaton su ne visada malonia politine tikrove – savotiškos politinės gūžynės – šiandien yra tapusios bene ryškiausiu dešiniųjų partijų veiklos bruožu ir kartu sunkiausiu jų ligos požymiu. Tad belieka paklausti – nejau šis politinių gūžynių metas tęsis iki pat Seimo rinkimų ir nejau nieko neįmanoma pakeisti, kad šalies reikalai pakryptų geresne vaga?

"Atodangos"