Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“. „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

Kiti skaitiniai: Ez 18, 21–28

Evangelijos skaitinį komentuoja br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

Rūstūs šiandien Jėzaus žodžiai, gal kiek atgrasūs, įspėjantys. Teismo žodžiai. Turbūt jų paveikta Bažnyčia vėliau padarė išvadą apie tai, kad gailestis, kuris kyla dėl Dievo baimės, taip pat yra vertingas, taip pat yra gelbstintis. Nes iš tiesų Jėzus gąsdina. Jis sako: nežudyk, negalvok pikta apie brolį, nes būsi pasmerktas, atsakysi teisme, būsi smerktinas į pragaro ugnį. Susitark su ieškovu, nes antraip pakliūsi į kalėjimą.

Tikrai, sunku šiuose Jėzaus žodžiuose atpažinti meilės Evangeliją. Meilės, kuri galėtų mus paguosti, patraukti, uždegti. Ir vis dėlto šie žodžiai yra meilės žodžiai. Nes jie kalba apie atsakomybę – veiksmų, žodžių. Apie mūsų atsakomybę, mūsų veikimą arba neveikimą, apie mūsų buvimą su kitais, dėl kitų arba apie mūsų buvimą tik sau, tik dėl savęs. Tokia yra šitų žodžių prasmė. Juk pasižiūrėkime atidžiau, kas yra sakoma: „Pusgalvi“, - sakysi savo broliui, turėsi stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. „Beproti“, - sakysi, būsi smerktinas į pragaro ugnį... O kada mes sakome „pusgalvi“ ir „beproti“? Ar tada, kai išsprūsta šitas žodis? Pykdami? Ginčydamiesi? Diskutuodami? Ne. Mes taip sakome, kai susikuriame pragarą savo gyvenime. Kai norime sunaikinti savo brolį, kai jį jau sunaikiname savo širdyje. Kai atimame iš jo teisę būti tiesiog žmogumi – tada manom, kad galim su juo daryti, ką tik norim. Žodis ir veiksmas Biblijoje yra neatskiriami dalykai, todėl aiškiai suprantame, kad kai Jėzus prašo nesakyti kažko, jis turi galvoje žodžius, kuriuos tariame atsakingai, žodžius, kurie kuria tam tikrą gyvenimą. Todėl Jėzus paskui ir ragina: greičiau susitaikyk su įžeistu broliu, eidamas aukoti savo dovaną. Atsakomybė – štai ką nori pasakyti Jėzus. Ir čia jau nebepaslėpsi meilės. Nes atsakinga gali būti tik meilė. Meilė kitam. Tokia atsakomybė mus ir sužavi, patraukia, tokiai atsakomybei yra pašauktas žmogus. Jėzui svarbūs ne mūsų žodžiai, ištarti prabėgom. Jėzui svarbu ugdyti mūsų atsakomybę, kad ji išskleistų savo vaisius mūsų ir kitų gyvenimuose.

Šiandien mes tiek kalbame apie pilietinę visuomenę. Iš kur ji randasi? Iš tarpusavio santykio. Iš solidarumo. Iš atsakomybės. O ar ji gali rastis iš atsakomybės nebuvimo? Ne. Nesant atsakomybės, randasi galia, noras pražudyti, nuteisti, sunaikinti.

Tai toks šiandien Jėzus. Įspėjantis, taip, teisiantis, taip. Bet nenuteisiantis. Skatinantis atsigręžti, sustoti, skatinantis ugdyti atsakingą ir veiklią meilę.


Šventasis Raštas internete lietuviškai