Jau dvi savaitės, kai pasaulis yra virtęs grėsmingu skubėjimu, aršia, agresyvia, verdančia informacijos lavina. Besikeičiantis ir vis tas pats žodžių srautas - lenktyniaujantys, grįžtantys, kovojantys už savo teritorijas žodžiai. Už teritorijas? Jų iš tiesų net nėra – visi riboženkliai ištaškyti, keliai suplūkti. Dvi savaitės, kai keistas virtualus reiškinys, kurį jau įprasta vadinti dienraščiu, bando diktuoti tai lavinai, uždarinėdama jos srautus į virtualias lentynėles, dėželes, seifelius. Erdvėje mikliai pagaunamus žodžius į kažkur erdvėje esančias-nesančias lentynėles. Dienraštis, kuris nekvepia dažais, kuriame kiekvieną akimirką gali nelikti žodžių arba vietoj ką tik užrašytų rastis seni – jau pamiršti, jau suvartoti ar praleisti pro akis, pro šalį. Regis, vien tam, kad prieš tą virtualybę pasijustum visiškai bejėgis. Kad imtum abejoti, ar visa tai iš tiesų buvo. Įtempęs visokio girdėjimo – regos, klausos, nuojautų… - dovanas leki paskui šitą srautą, vis žvilgčiodamas į “puslapio” (virtuali tikrovė begėdiškai vagiliauja patikimus žodžius savo nenusakomybei nusakyti!) dugne nuskandintą nelemtą skaitiklį: jau tiekai akių įsiūlei žinią, žinelę ar žiniūkštę, jau tiek protų įtraukei į šį azartinį info lošimą…

Sunku patikėti, kad gausybė žodžių gali gimdyti tylą. Tai bent atradimas! Tikrai, jei norite pasiekti aukščiausią kontempliacijos laipsnį, nesivarginkite ilgomis dvasinėmis pratybomis – užgriozdinkite save nesiliaujančiu žodžių garmesiu. Pamatysit – pavyks. “Technika” tokia: iš pradžių girdėsite žinią, paskui – žodžius, paskui – žodžių gaudimą, o paskui jau nieko nebegirdėsite. Ir tai bus virtuali tyla. Kas žino – gal ji ir yra pati tikriausia.

Vis dėlto tikėtina, jog tame nuo įtampos sproginėjančių naktų prikimštame laike atsiras “properša” - laikas, kai žodžių srautas dėl kokių nors priežasčių trumpam liausis. Man ji kaip sykis ir atsirado. Dabar. “Properša” – tinkamas žodis, manau. Bet kas jo “viduje” – dar negaliu suprasti. Normalu – jei nori tai įvardyti, pirma turi atrasti būdą, kaip į tą properšą “įkristi”, leisti sau joje apsigyventi, tegul tai truktų vos kelias varganas valandas. O kaip? Jei įkaitintų žodžių srautai kibirkščiuodami tebeskrieja per kūną, it būčiau koks aukštos įtampos laidas. Nė vieno iš jų negaliu suspėti pagauti, ir nenoriu, man jie neįdomūs. Maža to – juk esu visiškai tikra, kad jie tušti. Keistas jausmas – tvirtai žinoti, jog žodžiai gali būti tušti. Ne dėl to, kad į juos neįdedi prasmės. Tiesiog jie tokie yra, kaip nuo sausros sueižėjusios, susproginėjusios, ištuštėjusios klevo sėklos, kuriomis būna nukloti miestų grindiniai.

Bet jei jau properša “atsitiko”, reikia rasti už ko užkliūti, kad sustočiau, net jei užkliuvusi vožčiausi į ją stačia galva.

Pirmasis bandymas nepavyko: nuo pat ryto priėjusi prie virtuvės lango ir metusi žvilgsnį į trobų, tvorų, kaimyno vištų, kaimo šunelių, serbentų krūmų ir šulinių prismaigstytą peizažą, kuris turėjo patvirtinti, kad šis pasaulis tebėra patikimas ir realus, ištiko tas pats pažįstamas tuštumos jausmas. Manau, panašiai jaučiasi žmogus, krintantis nuo lyno, jam išmušus iš rankų kartelę. Kažko labai svarbaus nebuvo vertikalėje virš stogų ir kaminų. Pasiklydusiam žvilgsniui nukritus į žemę, pamačiau aplinkui tą tuštumą trypinėjančius kelis kaimo vyrus – jie panašiai juda, kai skerdžia kiaulę – pamaniau. Vyko kažkas labai bendruomeniško, bet tie vyrai tikrai šokinėjo apie tuštumą! Staiga supratau – nebėra didžiulės liepos, kuri nudžiūvo pernai vasarą. Jie ją nupjovė, o dabar deginti ruošė šakas ir pjaustė didžiulį, storą kamieną. Per visą dieną šalia trobos pamažu kils tvarkinga minkšto, kvepiančio medžio rietuvė. Per mėnesį ji pamažu tirps, nyks, kamino dūmais ramiai išplūduriuos į debesis – buvo liepa, nebuvo?

Šoku į slides. Taip darydavau pirmosioms šitoms beprotiškoms dienoms iškliokus, vos įvirtusi į savo sodybą. Iščiuoždavau į naktį, kad viduje nesprogtų kažkokia kažkieno kaktomuša, kad kur nors, po galais, ji susigertų. Skradžiai tamson, lygumon, tuštumon. Bet kažkas nevykdavo. Supratau: kai čiuoži, tu tarsi lenki peizažą, tu vis dar bėgi, ir jis bėga. O reikia, kad susitiktum. Dar geriau – kad jis prie tavęs ramiai, patikimai artėtų. Po vieną atidalydamas kvapus, spalvas, garsus. Įteikdamas tau po vieną. Kad galėtumei juos priimti, kad nepralėktų tokiu pat srautu pro šalį. Reikia lėtai ir ramiai eiti. Leisti tam žudančiam gaudesiui pačiam surasti vagą ištekėti ir nuskęsti.

Bet šiandien saulė. Šiandien properša, šiandien arti įprasti daiktai. Šiandien galiu juos liesti ir pasiekti, galiu nuo jų valyti dulkes, iš naujo padėti į tas pačias vietas – atnaujinti jų buvimą ir tarsi patvirtinti, kad mūsų sandora tebėra galiojanti, kad tebėra svarbi, kad viskas tebėra. Taigi šoku į slides ir lėtai judu saulėta, akinamai balta, akinamai tylia lyguma. Ji taiki ir nieko nesitikinti iš anksto, atvira. Judu, nepakeldama akių. Tik klausydama. Po vieną ima pareiti garsai. Po vieną! Išgirstu savo pačios kvėpavimą… čaižų slidžių lazdos dūrį į retėjantį sniegą... šunelio lekavimą… punktyrišką sniegenos ciksėjimą… galiu pakelti akis, nes pagalvoju, jog taip pasiilgau sniegenų – nemačiau jų gal dvidešimt metų. Pamatau gyvą, garantuotai tikrą, šiltą sniegenų raudonį, įstrigusį švelniai gelsvame krūme. Tas trūkčiojantis giedojimas labai panašus į akyse šokinėjantį peizažą: pakrikusios kiškio pėdelės sniego bangos paviršiuj – užlūžusi smilga – kažkaip įkypai įsmigęs lazdyno krūmas – grubių ąžuolų gojus… Kvepia žeme? Ar gali būti? Kiškio kailiu ir lazdyno sėklom…

Pričiuožiu nediduką kalnelį. Matyt, paskutinįsyk šiemet su dangum sulygau sniegą, bet dar nė sykio nesileidau nuo kalnų. Įrėšiu vėžes ir nusileisiu žemyn. Nusileidusi atsigręžiu – kalnelis tiesių, aiškių juostų padalytas lygiai per pusę. Vėžės it styga – jei nori, gali jas paliesti, suskambės. Užlipu dar kartą, minkštai slystu. Jaučiu, kaip po mano kojomis švelnių saulės spindulių šilumoj taikiai irsta sniegas. Nyksta, išeina. Tik ką padarytos vėžės pamažu virsta virtualia realybe – jos liks tik mano atminty... O ką tik galvojau, kad pažįstamos, aiškios, patikimos prasmės pareina…

Grįžtu. Čiuoždama pro lazdynų gojelį girdžiu, kaip po tobulai lygiu, net voverės pėdų nesužeistu sniegu tyliai ruošiasi žysti žibuoklės. Jei rimtai - tikrovė tai ar įvaizdis? Parčiuožusi stabteliu ties savo langu, užspringusiu geltona saulės šviesa. Sekundė kantrios tylos ir pamatau, kaip vos regimai juda jame iškabintos baltos gulbių plunksnos, kurias vasarą parsiplukdžiau saujoj iš tuščio gulbių lizdo, susukto tuščioj didžiulio ežero saloj. Gulbių nebuvo. Bet lizdas, nutaškytas jų plunksnom, buvo.

Buvo? Nebuvo?

Diena vakarop. Vis dėlto dar kartą paliečiu daiktus, palaistau gėles, pavartau knygas. Manau – tam, jog juos visiškai nuraminčiau, kad vėl grįšiu. Po savaitės ar dviejų. O iš tiesų turbūt tam, kad tikiuosi: tada gal tikrai jie manęs sulauks. O ką, jei būtent šis pasaulis iš tiesų tikras?

Bernardinai lt