Kelionė į Bagdadą lėktuvu prasideda Jordano sostinėje, nes kol kas vienintelis komercinis skrydis į Irako sostinę - iš Amano. Bagdadą įmanoma pasiekti ir automobiliu – kelias iš Amano veda per dykumą iki Bagdado, tačiau mūsų kelionės organizatoriai, matyt, nusprendė, jog raketos, kurias sukilėliai kartkartėmis paleidžia į lėktuvus, besileidžiančius į Bagdado oro uostą, – vienas nesėkmingas pasikėsinimas įvyko vos prieš mėnesį, o gruodį raketa pataikė į kylantį bendrovės DHL pašto lėktuvą, kuriam vis dėlto pavyko nusileisti, - mažesnė rizika nei plėšikai ir kitokie pavojai dvylika valandų trunkančioje kelionėje per Irako dykumą automobiliu.

Mažu propeleriniu Jordanijos „karališkųjų avialinijų“ (Air Royal Jordanian) lėktuvu pakilome iš Amano civilinio oro uosto su marga kompanija: profesoriais Stephenu Schechteriu ir Davidu Bobbu iš Jungtinių Valstijų (Schechteris organizuoja pilietinio švietimo projektus visoje Rusijoje, Bobbas Amerikos istorijos mokytojams rengia seminarus apie Jungtinių valstijų konstituciją), Amerikoje veikiančio Islamo ir demokratijos tyrimų instituto bendradarbiu Aly Abuzaakouku, pilietinio švietimo organizacijos „Ivitas“ atstovu Egipte Kamalu Mougeethu, Vašingtone veikiančio CATO instituto bendradarbiu istoriku Tomu Palmeriu, buvusiu Estijos premjeru Maartu Laaru, „Ivitas“ atstovu Briuselyje Guntarsu Catlaksu iš Latvijos ir kitais pilietinio švietimo žinovais iš Europos, Jungtinių Valstijų ir Artimųjų Rytų. Prancūzų ir vokiečių tarp mūsų nebuvo, nebuvo ir kairuoliškų pilietinių organizacijų atstovų – mat vėliau paaiškėjo, jog daugelis jų atsisako važiuoti į Iraką kad ir kviečiami, nes nenori „bendradarbiauti su neteisėtais okupantais“.

Lėktuvas skrenda aukštai iki pat Bagdado oro uosto, tada leidžiasi stačia spirale iki nusileidimo tako, nes toliau nuo oro uosto tykoja sukilėliai. Apsivilkę neperšaunamas liemenes sulipame į autobusiukus. Mus iki viešbučio „Babylon“ lydi konferencijos pasamdyta apsauga – privati buvusių britų ir prancūzų desantininkų saugumo firma. Pasak jų, Irakas – pats tas privačioms saugumo įmonėms. Darbo apstu.

Kelias iš oro uosto saugomas amerikiečių tankų ir karių, tenka pervažiuoti kelis kontrolės punktus. Matyti, jog neseniai pakelėje sulyginta žemė, išversta augmenija, kad užpuolikams nebūtų kur pasislėpti, kai kur kelią nuo miesto rajonų skiria didžiulės betono sienos. Tolumoje matyti mečetė, kurią pradėjo statyti Saddamas Husseinas, nusprendęs, kad jo Baatho partijos peršamas ateizmas vis dėlto ne tokia veiksminga priemonė, kaip tikėjimu paskatinti žmonių patriotiškumą kovoje su priešais. Įsivaizduokite sporto stadioną, bet iš akmens. Į mečetę investuota jau 700 milijonų dolerių, ir dar neaišku, ar ji kada nors bus užbaigta.

Sąsajos

Įdomu ir prasminga tai, jog kompanijoje yra visų trijų Baltijos šalių atstovai, nes, kaip paaiškėja susitikimuose su Irako vyriausybės ir švietimo pareigūnais, Bagdado universtiteto vadovais ir dėstytojais, Laikinosios koalicijos administracijos (Coalition Provisional Authority, arba CPA) pareigūnais bei mokytojais ir jaunimu, Irako problemos labai primena tas, kurias patyrė Baltijos, šalys žlugus komunizmui: valdančiosios partijos ideologijos persmelkti vadovėliai ir viešas gyvenimas apskritai, sužlugdyta pilietinė visuomenė ir žmonių pilietinė iniciatyva, socializmo ir Baatho partijos kleptokratų nualintas ūkis, reikalavimai nubausti buvusius valdininkus, didžiulis irakiečių nepasitikėjimas ne tik vienų kitais, bet ir išeiviais irakiečiais, išeivių skundai, jog Irake gyvenančius tautiečius sistema pavertė sukčiais ir melagiais, kalbama apie visuotinį dorovės nuosmukį. Irako žmonės išeivius kaltina šalies apleidimu dėl turtingesnio gyvenimo užsienyje, kaip Latvijoje, taip ir Irake, užsienio šalys kursto nesantaiką tarp mažumų. Vienas skirtumas – Irako okupantas turtingesnis, ir, reikia manyti, labiau suinteresuotas šalies gerove ir laisve, nei buvo Pabaltijo okupantas. Bet atmosfera primena 1991-uosius Lietuvoje – visur tankai, kariai, tačiau priešingai nei mūsų šalyje, ginklus čia turi ir daug piliečių.

Lėktuve į Bagdadą dar susipažinome su Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministerijos darbuotoju, kurį pavadinsiu Johnu. Jis iškart ėmė kritikuoti CPA darbą, aiškindamas, esą JAV užsienio reikalų adminstracijos planavimo skyrius (kuriame pats dirba) jau prieš karą numatė problemas, su kuriomis dabar susiduria koalicijos vadovai, tačiau esą niekas jo neklausė. Kai jo pasiteiravau, ar tai nėra tik Amerikos diplomatų zyzimas dėl to, jog Irako valdymas daugiausia pavestas ne užsienio reikalų ministerijos, o Pentagono žmonėms, jis tik kreivai šyptelėjo. Kaip žinoma, Pentagonas ir užsienio reikalų ministerija jau nuo užpernai nesutaria dėl politikos Irake. Vasarą, kai valdžią žadama atiduoti irakiečiams, Irako valdytojas Paulas Bremeris, atrodo, taps ambasadoriumi, o CPA bus pertvarkyta ir taps užsienio reikalų ministerijai pavaldi ambasada, taigi gal Johnas tada pasijaus reikalingesnis.

Amerikos kariuomenė greičiausiai liks Irake, ko pageidavo dauguma irakiečių, kuriuos sutikau. Nenorėdamas jų papiktinti, vis linkėjau, kad okupacija greit pasibaigtų, tikinau, kad amerikiečiai nenori Irako ilgainiui valdyti. Bet ne vienas pašnekovas prašė karių dar neatitraukti. Anot vieno iš jų, Irake dar sakoma: „Geriau tūkstantis Bremerių nei vienas Saddamas“. Tačiau irakiečiai pataria amerikiečiams išsikraustyti iš Bagdado centro, kur šiuo metu buvusiuose Saddamo Husseino rūmuose ir kituose vyriausybės pastatuose įsikūrusi kariuomenė, CPA ir Irako valdančioji taryba. Amerikiečių gyvenamąją vadinamąją „žaliąją zoną“ sukilėliai dažnai apšaudo artilerija bei raketomis, paskui nesunkiai pasprunka miesto gatvių labirintuose. Bėda ta, jog buvę vyriausybės pastatai ir Saddamo rūmai – kol kas yra vieninteliai didesni, šalies valdymui tinkami pastatai. Atidavus valdžią irakiečiams, ko gero, Amerikai teks statytis naujus pastatus savo diplomatams bei kareiviams, kurie, pasak Bremerio, liks Irake, „jeigu to pageidaus naujoji Irako vyriausybė“.

Politinės prognozės

Bagdadiečiai, su kuriais teko kalbėti, labai bijo pilietinio karo arba suirutės. Tam daro įtaką nesiliaujantys sukilėlių išpuoliai, pranešimai apie užsienio džihadistų antplūdį į Iraką bei gandai apie kaimynių, kaip antai Irano, pastangas nusipirkti įtaką Irake dotuojant, pavyzdžiui, šiitų politines partijas. Kiti mano, jog šiitai tarpusavyje suskils, kad jų politinės pažiūros ne tokios jau vienodos – vieni dešinesni, kiti kairesni, – ir šie skirtumai esą jiems bus svarbesni nei bendras jų tikėjimas. Kalbama, jog Irakui reikėtų vengti proporcinės rinkimų sistemos (kur balsuojama už partijas), nes ji esą tik sustiprintų visuomenės susiskaldymą, kad Irakui reikia mažoritarinių parlamento rinkimų (kaip Amerikoje ir Britanijoje), kurie padidintų nuomonių įvairovę ir neleistų partijoms viešpatauti.

Pasaulietiškesni irakiečiai, ypač moterys, būgštauja, jog musulmonai šiitai, kurių, galimas daiktas, šalyje yra dauguma (taip spėjama, nors jau seniai nėra buvę normalaus gyventojų surašymo), mėgins primesti visai šaliai savo konfesinės valstybės idealą. Šis ginčas atspindi platesnius nesutarimus dėl islamo vaidmens Irako politiniame gyvenime apskritai. Ar islamas bus „valstybės religija“ (kad ir kaip tą islamą apibrėžtumėme), ar Irakas bus pasaulietinė valstybė, grindžiama ne „musulmoniškomis vertybėmis“, o „universaliomis, humanistinėmis vertybėmis“, kaip antai žmogaus teisės, visiška tikėjimo ir žodžio laisvė bei liberali demokratija, kas su islamu suderinama arba nesuderinama, priklausomai nuo to, kieno paklausi?

Religinės ir tradicijų sankirtos

Nors Vakaruose dažnai kalbama apie „musulmonų pasaulį“, jie toli gražu nėra vieningi. Kiek kalbi su musulmonais apie jų tikėjimą, tiek girdi skirtingų aiškinimų ir interpretacijų, visai neminint esminių skirtumų tarp šiitų ir sunitų. „Kaip su moteriška skarele – ar to reikalauja Koranas?“ Amerikos musulmonas Achmedas man atsako, kad taip. Mochamedas iš Egipto sako, kad ne. „O kas Korane parašyta?“ - „Parašyta, kad moteris turi galvą pridengti, kai meldžiasi“. – „Na, o visas žmogaus gyvenimas, aišku, turi būti malda“, - priduria Achmedas. Be to, sako jis, mes, musulmonai, suprantame, ką amerikiečiai pamiršo – kad laimingo moterų ir vyrų bendravimo paslaptis - susitaikymas su lyčių skirtumais, netgi tų skirtumų išsaugojimas ir pabrėžimas. Kai jo paklausiu, ar tada moterims veikiau nereiktų dėvėti mini sijonus ir permatomomas palaidines, jis nusijuokia ir primena, kad musulmonės privačiose patalpose gali dėvėti ką tik nori – gali lakstyti po namus kad ir nuogos - savo moteriškumą privalo pridengti tik viešumoje. Paklausiu jo, ar pagal jo islamo sampratą veikiančioje valstybėje galėčiau atidaryti baseiną, kuriame kartu galėtų maudytis vyrai ir moterys be nuometo. Jis atsako, kad ne, nes tai esą neprivatu. Kai pernai buvau Egipte, kitas konservatyvus musulmonas man aiškino, jog, kai moteris išeina viešumon neuždengusi galvos, tai per daug gundo vyrus, ir jie tada linkę elgtis nedorai. Kad dėl vyrų nesusivaldymo visų pirma kaltinama moteris, – tai tikrai nenauja idėja, kuria net šiandien vadovaujasi kai kurie amerikiečiai ir europiečiai, nors, atrodo, ją pamažu pakeičia teisinė ir moralinė asmeniškos atsakomybės samprata. Bet ši idėja, atrodo, ypač gaji musulmoniškose šalyse, todėl ypač piktinasi liberalesnės moterų teisių organizacijos.

Achmedas panašiai kalba ir apie tikėjimo laisvę. Nors, pasak jo, tikėjimo laisvė suderinama su islamu, kai jo paklausiu, ar galėčiau atvykęs į jo musulmonišką valstybę įkurti naują bažnyčią ir kalbinti musulmonus atsiversti į mano skelbiamą tikėjimą, jis atsako, kad ne. Kiek vėliau Achmedas nusiskundžia, jog Amerikoje, kur turi būti tikėjimo laisvė, daugelis miesto tarybų draudžia musulmonams statyti prie mečečių minaretus ir iš jų šaukti žmones melstis. Tai esą daroma prisidengiant statybos ir triukšmo kodeksais, nors tai aiški diskriminacija, ką jam ir pasakau. Susitariame, kad Amerikoje turėtų būti leidžiama statyti minaretus ir šaukti maldon, bet su sąlyga, kad šaukiama ne per mikrofoną. Nors Achmedas pareiškia mėgstąs Ameriką, nes joje jaučiasi galįs būti geriausiu musulmonu, jis nenori pripažinti, jog tikėjimo laisvė visoms religijoms teikia vienodas galimybes, ir kad tik tokiomis sąlygomis žmogus gali jaustis esąs visaverčiu šalies piliečiu, nors priklauso religinei mažumai, tarkime, Irako krikščionims, kurie sudaro apie penkis procentus šalies gyventojų.

Skarelę dėvi tik viena konferencijos prelegentė, Amerikoje dirbanti irakietė Zainab (Bagdade moterys galvą pridengia arba skarele, užsirišdami ją po smakru kaip pagyvenusios moterys Lietuvoje arba ilgu, senovės krikščionių vienuoles primenančiu nuometu, labiausiai būdingu šiitėms; kai kurios galvos visiškai nesidengia. Irake neteko matyti moterų, kurios visą veidą būtų prisidengusios čadromis, kaip yra Saudo Arabijoje). Zainab konferencijos metu prisimena, kaip ją sujaudino amerikiečių kolegių parama po rugsėjo vienuoliktosios išpuolių. Jos bendradarbės, nenorėdamos, kad Amerikos musulmonės taptų kerštingo smurto aukomis, visos į darbą atėjo su skarelėmis. Zainab retoriškai klausia: „Kažin, ar po tokio išpuolio Irake panašiai pasielgtų irakiečiai?“ Dėl jos pastabų labai įsižeidžia vienas vyresnio amžiaus klausytojas, kuris vėliau nuogąstauja, kaip išvis jai galėjo kilti toks klausimas, nes Irake nesantaikos tarp mažumų nėra. Ši pastaba aiškiai prieštarauja tikrovei, nors, kaip vėliau man paaiškino keli jaunesni konferencijos dalyviai, vyresnieji intelektualai nenori apie tai kalbėti, tarsi, paneigdami šiuos skirtumus, nesutarimus ir „nevienybę“, juos kaip ir panaikiname.

Zainab atrodo, kad skarelė padaro moterį labiau gerbiamą. Irakietė Rend mano kitaip. „Aš tų skarų nemėgstu“, - ji man tyliai taria. - Norėčiau toms moterims pasakyti, kad nusirišus skaras geriau veiktų smegenys!“ Rend yra išsiskyrusi, su trim vaikais gyvena tarp oro uosto ir miesto centro. Ji primena, jog Saddamas, mėgindamas įtikti konservatyvesniems musulmonams, maždaug prieš dvidešimt metų uždraudė moterims vykti į užsienį be vyriškos giminės palydos. Taigi jai, kaip vienišai motinai, netekusiai tėvo ir brolių, buvo neįmanoma keliauti. Ji viliasi, jog dabar moterys turės daugiau teisių. Rend ypač bijo raketų ir artilerijos išpuolių prieš žaliąją zoną, nes šaudmenys lekia virš jos namų. Ji sakė visus metus vengusi didesnių renginių, bijodama teroro išpuolių. Ją į mūsų konferenciją apie pilietinį švietimą įkalbėjo ateiti pažįstamas iš pilietinės organizacijos „kylanti laisvės dvasia“ (arabų kalba skamba geriau, mane tikino organizacijos nariai), bet ji sakė nenorėjusi eiti - kol nesužinojo, kad konferencijoje dalyvaus delegacija iš Europos ir Amerikos. Moterį tai padrąsino. Ji teigė išdrįsusi ateiti, nes pagalvojo: „Jeigu nebijo jie, neturėčiau bijoti ir aš“. „Bet vis dėlto nusprendžiau stovėti salės gale, toliau nuo jūsų!“ - priduria Rend.

Mokymas demokratijos

Konferencijos metu mūsų pastabas į arabų kalbą ir arabakalbių pastabas į anglų kalbą turėjo sinchroniškai versti irakiečiai vertėjai. Tačiau vertimo aparatūra sugedo konferencijai vos prasidėjus ir teko pereiti prie konsekutyvaus-nuoseklaus („consecutive“) vertėjavimo. Tai labai apsunkino ir sulėtino konferencijos tempą. Prelegentai laisvalaikiu bėgo į „Babylon“ viešbučio interneto kavinę redaguoti ir trumpinti savo pastabų, nes dėl tokio vertimo jas reikėjo trumpinti maždaug perpus. Pokalbiuose su vertėjais paaiškėjo, kad arabų kalboje tiesiog trūksta terminų, atitinkančių kai kurias svarbias modernios politikos teorijos sąvokas. Pavyzdžiui, „federalizmas“ arabų kalba reiškia „nevienybę“, o tai daugeliui skamba kenksmingai. Angliškam žodžiui „deliberation“ irgi sunku rasti arabišką atitikmenį (kaip ir lietuvišką!). Musulmonai nenori kalbėti apie „bažnyčios atskyrimą nuo valstybės“, vietoje to kalbama apie „tikėjimo atskyrimą nuo valstybės“, o tai ne tas pat. Bažnyčios ir valstybės atskyrimas reiškia dvasininkų atsiribojimą nuo politinės valdžios. Politikams neturėtų būti draudžiama vadovautis savo tikėjimu svarstant politikos klausimus, tačiau „tikėjimo atskyrimas nuo valstybės“ taip skamba, ir, galimas daiktas, jog taip netiksliai suformuluota problema sukelia nereikalingą tikinčiųjų musulmonų pasipriešinimą pasaulietiškos valstybės idėjai.

Konferencijoje daug kalbėjome apie demokratijos esmę: kad demokratija nėra vien rinkimai, kad demokratija veiksminga tik tada, kai piliečiai moka vieni su kitais kalbėtis, tartis, kartu svarstyti problemas, neaštrindami jų karštakošiška retorika. Pirmos dvi konferencijos dienos buvo skirtos pokalbiams su „užsienio žinovais,“ tai yra su mumis. Dalyvavo CPA atstovai, su kuriais atskirai susitikome buvusiuose Saddamo rūmuose konferencijos išvakarėse. Dalyvavo ir Bagdado universiteto dėstytojai bei aukšto rango Irako pareigūnai, įskaitant švietimo ministrą. Buvo aptarta dabartinė Irako mokyklų ir pilietinio švietimo padėtis. Klausytojai – daugiausia Švietimo ministerijos darbuotojai arba mokytojai. Mes, kaip ir konferencijos organizatoriai, nuolat priminėme, kad mūsų užduotis – klausytojams tik papasakoti apie pilietinį švietimą užsienio šalyse. Koks bus pilietinis švietimas Irake, turi spręsti patys irakiečiai. Pirmoji reakcija – tyla. Regis, buvo tikėtasi, jog „amerikiečiai“ atvažiuos ir pasakys, koks Irake turi būti pilietinis švietimas, o irakiečiai galės kritikuoti. Bet po truputį tarp konferencijos dalyvių įsižiebė diskusijos.

„Posadaminis“ Bagdadas

Trečios dienos pokalbiuose mes visiškai nedalyvavome. Irakiečiams buvo pasakyta, kad paskutinė diena skirta jų tarpusavio pasitarimams apie pilietinį švietimą Irake, kokių imtis reformų, ką daryti su ideoligizuotais vadovėliais, kaip mokyti jaunimą demokratijos. Mes išvykome apžiūrėti miesto, nusifotografuoti po žymiaisiais milžinų kardais, apžiūrėti dar kelis iš keliasdešimties Saddamo rūmų. Saddamo laikais po kolosiniais kardais žygiuodavo Irako kariuomenė, mindžiodama tarp kardų į paradų aikštės grindinį įbetonuotus „žuvusiųjų iraniečių“ šalmus. Beje, pagrindiniuose savo rūmuose, kur dabar įsikūrusi CPA, Saddamas, be kitų patogumų, turėjo ir kino teatrą bei baseiną su nardymo lenta. Ekstravagantiškas rūmų kičas įkvėpė mintį – ar nereiktų įsileisti MTV laidą „Cribs“? Juk Saddamo rūmai pranoksta net slapčiausius Amerikos hiphopo scenos atlikėjų sapnus. Jų, beje, daugelis irakiečių nėra matę, nes ir Saddamo laikais į valdžios zoną eiliniams gyventojams buvo draudžiama eiti. Po apsilankymo žalioje zonoje irakiečiai klausė manęs, kaip ten viskas atrodo. Jiems papasakojau apie prabangius rūmus, apie kolosinius valdžios pastatus ir dideles, tuščias erdves tarp pastatų. Zona labai primena tarybinį miestų planavimą – kaip komunistai įsivaizduoja modernumą.

Šiek tiek sunkumų koalicijai sudarė ir tai, jog Saddamas šioje zonoje savo artimiausiems žmonėms pastatė daugiabučių rajoną, kuriame jie iki šiol ir gyvena, nors rajonas dabar atsidūrė žalioje zonoje. Rajono gyventojai ypač atidžiai stebimi, tikrinami pakeliui namo, neretai atliekamos kratos jų butuose, nes bijoma išpuolių.

Prieš grįždami į viešbutį dar užsukome į žalioje zonoje veikiantį turgelį. Turistinių suvenyrų, atvirukų ir panašiai sunku rasti, tai nusipirkome kelis komplektus senųjų Irako dinarų su Saddamo atvaizdu, kuriuos koalicija neseniai iškeitė į naujus.

Šiaip Bagdade gyvenimas verda. Miesto centre prekiaujama visokiausiais gaminiais, pradedant kilimais ir batais, baigiant televizoriais, šaldytuvais ir kitokia buitine elektronika. Veikia restoranai, užkandinės, įskaitant net kelias picerijas, mėsinės ir kitokios maisto parduotuvės, automobilių remontas. Veikia naftos perdirbimo įmonė, kurios liepsna šviečia dieną ir naktį tarsi švyturys. Gatvėse matyti daugiausia vakarietiški automobiliai, nors pasitaiko ir viena, kita „Lada“. Miestas tikrai nesugriautas – per karą sugriauti tik tam tikri pastatai valdžios kvartale ir kai kurios vilos. Šalia stovintys namai liko nepaliesti, kaip ir tvirtino koalicija, nors miestas apskritai gana nušiuręs. Pastatai beveik be išimties – smėlio spalvos. Dauguma jų – neaukšti. Nemažai ir neužbaigtų namų. Bagdade aukštesnius pastatus statyti brangu, nes reikia giliai kasti iki stabilaus akmens. O tarp pastatų – nesibaigiantys palmių miškai. Irakiečiai tvirtina, kad pusė viso pasaulio palmių auga Bagdade. Virš galvų kas kelios minutės skraido koviniai sraigtasparniai. Kartkartėmis gatve praūžia tankas, matyti ir kariuomenės vilkstinių bei patrulių. Mieste daug kur dar neveikia šviesoforai – neaišku kodėl. Vairuotojai vienas kitą praleidžia, nors eismas stringa, o pamačiusiam, kaip vairuojama Bagdade, eismas Neapolyje atrodytų tiesiog pavyzdingas.

Popiet konferencijos prezidiumas mus dar pakvietė pažiūrėti, kaip žaidimais galima supažindinti jaunimą su kertiniais demokratijos principais ir problemomis. Mes tai ir padarėme, įtraukdami į žaidimus visą laiką labai rimtais veidais sėdėjusius konferencijos dalyvius. Atrodo, iš visų konferencijos užsiėmimų žaidimai susilaukė didžiausio pasisekimo. Pamokos be paskaitų – egzotika! Prašvito veidai, buvo klausomasi ir dalyvaujama su didžiuliu susidomėjimu. Pasibaigus žaidimams, susilaukėme audringų plojimų, daugybės padėkų, kad nebijojome atvykti, sulaukėme ir kvietimų netrukus grįžti Irakan, padėti parengti mokytojus ir pilietinių organizacijų darbuotojus demokratiško švietimo darbams.

„Draugas“