Per Kovo 11-ąją jau kelinti metai tas pats jausmas: nieko. Nebent kitąsyk būtum sulaukęs geidžiamo pavasario. Bet čia jau kas kita. Norėtum ir privalėtum dusti iš laimės, kad šviečia laisvė, o ne kovo saulutė, tačiau nesiseka. Net kaimynystė su Tibeto ir Čečėnijos laisvės dienomis neužkaitina kraujo. Gal gavėnia kalta, gal ji ne vien Prezidentui gesina džiaugsmo proveržius? Ar pasidavimas visaliaudinei nuomonei, kad “prie rusų” buvę geriau? Štai vėl raudonos tulpės, poezijos posmai ir svajingi žvilgsniai Tarptautinės moters dienos proga. Nenuneigsi, iš tiesų skoningiau ir kultūringiau nei švento Valentino bučiniai. Pasistumdymas po vadinamąją Kaziuko mugę man kainavo naują porciją negražių minčių apie mūsų nepriklausomybės tendencijas. Nejaugi būsiu užsikrėtęs sovietmečio nostalgija? Aną vakarą važiuodamas palei Lukiškių aikštę iš kvailo įpročio pasukau galvą į KGB rūmų pusę, vis dar įdomu, ar ten vyksta veiksmas, ar dega šviesos tardytojų kabinetuose. Net krūptelėjau: Lenino nėra, ir tuščia kažkaip. Paskui krūptelėjau antrąsyk: kodėl man jo pasigesti? Ar čia kokia Grainio liepa, kad be jos – amžina skylė danguje?

Tų klaustukų neatsirasdavo prieš dešimtmetį. Tiesa, kartais tėvas Stanislovas nemandagiai išlįsdavo su savo grytelninkais, provincijoje piktintasi dėl išdraskytų ir išvogtų kolchozų, gero tono taisyklės reikalavo pakeiksnoti profesorių Landsbergį, sostinėje monsinjoras Vasiliauskas vis dūsaudavo dėl blėstančio idealizmo, elegijas dingusiam tarybiniam Vilniui posmavo Jurgis Kunčinas. Bet vis tiek ryžtingai yrėmės pirmyn, tauta pasitikėjo laisve ir nauju gyvenimu. Paskui vieną dieną žurnalistai ėmė kaišioti provokuojančius klausimus, ar tokios buvo Lietuvos laukta, ar už tokią kovota ir aukotasi.

Prieš mėnesį, švenčių švenčiausiąją Vasario 16-ąją, Aukštaitijos kaime kalbinu radijo laidai 90-metę močiutę, gražią ir protingą. Visko mačiusi keliems gyvenimams, bolševikų revoliucijos liudininkė, perėjusi baimę, skurdą, našlaičių prieglaudą Petrograde, prie Smetonos ponams lenkė nugarą už pašalusias bulveles, paskui stribai ir partorgai skriaudė. Susigraudinu, manau, išgirsiu, jog šiandien pagaliau šviesi ir rami senatvė, pasidžiaugsim abu. Bet ne, nepatinka ši Lietuva senolei. Nors šiaip gyvenimu nesiskundžianti, bet prie rusų buvę geriau, pensiją kad gaudavai, tai turėjai ir į parduotuvę ko užeiti. Na taip, nepriklausomybė, žinoma, neblogai, tačiau kas iš to.

Amžini baudžiauninkai, samdiniai, niekaip neatsikratę nelemto vergų mentaliteto? Nusiųsti juos Rusijon ar Baltarusijon, kad pamatytų, ką šiandien turėtume, jei ne Kovo 11-oji. Rodos, galėtum taip viską aiškinti ir spręsti. Ir kad šviesiausioji, drąsiausioji tautos dalis sukišta po velėna, badu ir šalčiu išmarinta Sibire, o likusieji per penkis okupacijos dešimtmečius palaužti ir demoralizuoti. Tačiau tuos baudžiauninkus buvo pavykę sukviesti po laisvės vėliavom. Visi vieningai skandavo “Lauk, okupantai!” Rikiavosi į Baltijos kelią. Mūru stovėjo prieš rusiškus tankus. Balsavo, kad išsinešdintų svetima kariuomenė, kad būtume nepriklausoma valstybė.

Tai gal viso labo tik žaidėme “karą” savo kieme, blefavome? Apsimetėm, suvaidinom mitinguose ir referendumuose, kad džiūstam nuo vergijos pančių, kad be nepriklausomybės nėra gyvenimo, o iš tikrųjų nieko laimingiau už tarybinius laikus nesugalvosi? Lietuva visada juk mėgo teatro sceną ir atitinkamus vaidmenis.

Bet žiūriu į tuos, kurie nedejuoja, kurie oriai ir išdidžiai tebestovi po vėliavom. Dalis jų tikrai ne mažiau už buvusius kolūkiečius laužyta ir demoralizuota tarybinėse ministerijose, partijos ir komjaunimo komitetuose, kituose dabar jau egzotiškai skambančiuose organuose. Iš tos pusės neišgirsi nė kiauktelėjimo, kad buvę geriau. Atvirkščiai, jie esą vargo, aukojosi, tyliąja rezistencija griovė sistemą, rizikavo. Dabar reikią kartu džiaugtis pasiektais iškovojimais, o ne burnoti. Jie kalba apie aukštąsias vertybes. Jie tau patars dirbti, užuot rypavus. Išsiugdyti valstybinį ir pilietinį mąstymą. Anksčiau dar nuskambėdavo kvietimas susiveržti diržus ir gyventi “ne vien duona”. Kunigai pamoksluose prisimindavo išrinktosios tautos kelią į pažadėtąją žemę ir liūdnai palinguodavo galva: istorija, girdi, kartojasi, buvusiems vergams puodai su mėsa vėl brangesni nei laisvas gyvenimas. Keturiasdešimt metų truksianti kelionė per dykumą. Kiek laiko patys mokytojai veržėsi diržus ir kaip puoselėjo dvasines vertybes, dabar jau niekam ne paslaptis.

Ne, neužtrauksiu girdėtos giesmelės apie sotų ir išpuikusį Lietuvos elitą. Vien dėl to, kad ją sudėjo ir naudojasi tie, kurie patys niekada ir nesistengė būti kuo kitu, išskyrus elitą. Ir Tado Blindos kompleksu nesergu, kad norėtųsi pakabinti ant šakos kiekvieną naująjį dvarponį. Šustausko mobilizuotų tariamų ubagų veidai irgi nespinduliavo dvasingumu, gal tik apmaudu, kad jiems nepavyko pripulti prie aukso gyslos. Ne dėl turtuolių ir vargšų nerimavo ir mano kalbinta močiutė.

Prisimenu, anais metais, kam geresniais, kam blogesniais, antitarybinio pogrindžio veteranai tiesiog liguistai ir fanatiškai žiūrėdavo į kiekvieną kompromisą su KGB, į menkiausią sielos kryptelėjimą ne ton pusėn. Tarsi būtum tapęs nuolatiniu piktųjų ir gerųjų dvasių kovos dalyviu, kur tereikia labai nedaug, kad atsidurtum piktojo valdžioje. Tavo parašas ant kiekvieno jų protokolo reiškė pritarimą melui ir prievartai. Jau nekalbant apie visokius atgailos bei pasižadėjimų raštelius ar mėginimus parsiduoti, kad gautum niekingų privilegijų. Galima buvo pasišaipyti iš tokio požiūrio, tačiau ne viena tragiška istorija liudijo, jog tiesos čia esama. Tam tikrose ribinėse situacijose gėris ir blogis labai suartėja, ir tada užtenka mažiausio judesio į vieną ar kitą pusę. Kaip sako liaudis, paduok velniui pirštelį. Garsaus pravoslavų dvasininko Dmitrijaus Dudko sužlugdymas kalėjime prasidėjo nuo mineralinio vandens, jis pats vėliau prisipažino. Paskui buvo jo pareiškimas per televiziją, kad visa, ką jis darė tiesos ir laisvės labui, buvo klaida. Dar paskui nepakeliamos dvasinės kančios ir nežinia kiek kainavusi atgaila.

Sąjūdis ir atgimimas nutrynė tų sielos krustelėjimų svarbą. Atrodė, kad viskas, net tam tikra dozė išmokto melo ir veidmainystės, savanaudiškumo ir suktybės, įsupta į naujus, tinkamus lozungus, tarnauja bendram gėriui, laisvei ir teisybei. Rezultatų dydis užgožė visa kita. Sukurta tobula baimės ir išdavystės pateisinimo, paskui ir apdovanojimo sistema. Pasiremta net dvasininkų autoritetu. Mes taip šauniai riedėjome. O šiandien atsiranda “Durnių laivas”, pagaliau tikras balsas to, kuriam andai buvo leista tarp pirmųjų Gedimino kalne kelti trispalvę. Arba štai Seimo narys, Kovo 11-osios akto signataras, pilnas juodžiausios neapykantos valstybei. Kiti gal jau galanda kirvius, ginkluojasi Prezidentūros gynimui. Kiti suka galvas, kaip čia apsisaugoti nuo savos liaudies keršto per rinkimus ir pratęsti kovą už nepraeinančias vertybes.

Ką čia bemoralizuosi. Viskas apsisuka ir sugrįžta atgal vienu ar kitu būdu. Ar ne Biblija perspėja: “Kas sėja vėją, pjauna audrą”? Prezidento atvejis – klasikinė iliustracija. Tačiau ne vien jo. Kiekvienas pasigrobtas doleris ar žemės aras jau dauginasi kažkur Sriubiškėse. Kiekvienas kitados sumeluotas žodis ar veiksmas jau virsta neapykantos riaumojimu ant Profsąjungų rūmų laiptų. Kaip ir kiekvienas kviestiniuose aukštuomenės pokyliuose godžiai sušlamštas sumuštinis su ikrais kažkada tampa nepakviestųjų klausimu: “O kodėl tik mums siūloma būti gyviems ne vien duona?”

Jeigu gyventume prieš porą šimtmečių, drąsiau minėčiau klastingas šėtono pinkles ir būtinybę atsiversti. Dabar gi baisu, kad kas nors “Koridoje” vėl pacituos “viduramžių rašytoją” Balzaką ir apšauks tamsybininku. Tiek to. Bet rusai turi gerą, į kitas kalbas turbūt neišverčiamą posakį –“кривить душой” (“krivitj dušoj”). Su velniu čia nieko bendra, tik su mumis. Su nepastebimais mūsų sielos judesiais netiesos pusėn. Ta prasme dar per anksti ir per lengvai užtraukėme trijų paršiukų dainelę “Vilkas pilkas nebaisus, nebaisus, nebaisus”. Rūpestingai nukrapštę nuo sienų gipsines sovietmečio žvaigždutes, nušlavę leninus ir kapsukus, nusiraminę, jog blogio imperijos nebeliko nė ženklo.

O veiksmas, be abejo, vyksta. Ne KGB tardytojų kabinetuose, ten šviesas vakarais dabar degina ekskursijų atsikratęs muziejėlio personalas. Pagrindinė istorijos veiksmo vieta seniai žinoma – tai mūsų vidus. Ten vilkas mažiau pastebimas, todėl rodosi vis mažiau ir mažiau grėsmingas. Galop ir pats prisijungia prie žvalaus choro. Dainuojančios revoliucijos antroji dalis. Tai namelį pastačiau, pastačiau, pastačiau… Namelis yra. Kaip be jo? Tačiau jam tapti visų mūsų namais nepadės vien tai, kad gipsiniai niekučiai šiandien kiti. Ir kad kiekvienoj kišenėj kovo mėnesį pavasarių šimtas.