Kuo toliau, tuo dažniau kalbama apie civilizacijų konfliktą ar net šventąjį karą tarp Vakarų ir Islamo pasaulio. Po rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių, nepaisant G. W. Busho ir O. bin Ladeno naudotos retorikos, buvo nemažai aktyviai besistengiančiųjų paneigti islamistų antpuolių “šventumą” ar bet kokią civilizacijų susidūrimo galimybę, viską traktuojant kaip saujelės fanatikų neapykantą Vakarams, o karas buvusioje Jugoslavijoje laikomas puikia civilizacijų konflikto, ar net religinio karo iliustracija. Ar tikrai tai tokia jau nediskutuotina tiesa?

Visą praėjusią savaitę pasaulio žiniasklaida rodė vaizdus iš Serbijos ir Kosovo. Bejėgiai KFOR daliniai vos įstengia išgabenti serbų vienuolius iš liepsnojančių XIII a. vienuolynų Kosove, o Belgrade ir Niše keli tūkstančiai serbų džiūgauja “Molotovo kokteiliais” padegę mečetes. Tarsi akivaizdu, jog visa neapykanta nukreipta į kitatikius, į jų religiją ir maldos namus. O BBC korespondentai Kosove dar priduria, jog per ankstesnes kovas Kosove buvo sunaikintos 126 ortodoksų bažnyčios ir vienuolynai, o per pastarosios savaitės neramumus buvo sugriauti dar 22 Krikščionių Ortodoksų Bažnyčiai priklausantys pastatai.

Religinė trintis regima ir buvusios Jugoslavijos karuose nedalyvavusioje Slovėnijoje. Vietos musulmonų bendruomenei pareiškus pageidavimą pastatyti Liublianoje mečetę, dešinieji politikai inicijuoja referendumą, norėdami sužinoti, ką apie musulmonų šventovės atsiradimą tradiciškai katalikiškoje Slovėnijoje mano jos piliečiai. Nuogąstavimus dėl mečetės išreiškė ir Katalikų Bažnyčios Slovėnijoje hierarchai. Esą mečetė galinti būti ne tiek musulmonų religinis, bet politinio veikimo centras.

Ne paslaptis, jog karo Bosnijoje metu visos trys kariaujančios šalys naikino viena kitą. Bosnijos musulmonus naikino ne tik serbų “četnikai”, bet ir katalikai kroatai, kuriuos savo ruožtu žudė tiek serbai, tiek musulmonai.

Nejučia į akis krenta vienas keistas dalykas. Akivaizdu, jog nei serbai, nei slovėnai, nei kroatai nejaučia palankumo islamą išpažįstantiems kaimynams, tačiau nei Liublianoje, nei Zagrebe, nei Belgrade nesprogsta traukiniai, Alacho vardu niekas negrobia lėktuvų ar apsijuosęs keliais kilogramais sprogmenų nesilanko restoranuose. Kodėl taip yra, negi islamo fundamentalistams nerūpi jų tikėjimo brolių vargai Balkanuose?

Atsakymas čia, ko gero, yra gana paprastas: kovos buvusioje Jugoslavijoje mažai ką turi bendro su religine neapykanta. Degančių bažnyčių ir mečečių vaizdai išties puikūs ir efektingi, jie labai primena holivudinius filmus (ne veltui pastarosios savaitės neramumų Kosove liudininkai degančius ortodoksų vienuolynus lygina su finalinėmis scenomis iš holivudinės Umberto Eco romano “Rožės vardas” ekranizacijos). Šių puikių vaizdų užliūliuoti žiūrovai nelabai sugeba išgirsti, kad minios albanų Prištinoje protestuoja prie JTO atstovybės, ragindami kreipti dėmesį į albanų teises, o serbai, pasišildę prie degančių mečečių, skuba patriukšmauti prie Albanijos ambasados bei pagrūmoti Didžiosios Albanijos idėjos puoselėtojams. Serbijos vyriausybės įvardijamas pagrindinis priešas yra buvusi UÇK – Kosovo išlaisvinimo armija, o ne koks nors Islamo reikalų gynimo komitetas.

Beveik niekas nekreipia dėmesio į tai, jog Slovėnijos ir Kroatijos siena nėra patvirtinta abiejų šalių vyriausybių, ginčijamasi ir deramasi kone dėl kiekvieno kilometro, o tai reiškia nors ir nedidelius, bet vis dėlto nesutarimus tarp dviejų vieną religiją išpažistančių valstybių. O po karo Bosnijoje visos trys pusės, užuot stiprinusios religingumą, ėmėsi ieškoti skirtumų tarp serbų, kroatų ir bosnių kalbų, kurias, nepaisant visų suinteresuotų pusių pastangų, ne taip jau lengva atskirti.

Matyt, Balkanuose religija, kaip tokia, turi gana menką vertę, ji svarbi vien kaip tautinis bruožas. Čia labiau tikima ne į Dievą (nesvarbu, kurios religijos), bet į Didžiąją Serbiją ar Didžiąją Albaniją. Balkanai – ne civilizacijų konflikto ar šventojo karo vieta, o viena iš stipriausių nacionalizmo pasireiškimo vietų pasaulyje.

 

Bernardinai.lt