Gintautas Vaitoška

Kokios tos mūsų algos… Gauni keletą popierėlių ir išleidi tik nuėjęs į parduotuvę… Koks maironis ar basanavičius dar ilgiau piniginėje užsilaiko, bet tie mėlynieji, 200 litų - ištirpsta kaip dūmas. Išminčiaus Vydūno veidas vos spėja šmėstelėti…

Tad ir galvoji žmogus: viskas dėl pinigų stygiaus. Moralės kritimas. Ne ne, čia ne Markso doktriną dėstome – kad moralumas priklauso nuo sotumo – bet to Rytprūsių lietuvio, atrodo, prieš 136 metus gimusio. Jis sakydavo, kad kuo ilgiau kokį daiktą sąmonėje vartai, tuo geriau jis į širdį įkrenta, tuo labiau tavo sąmonę ir pasąmonę persmelkia. Vartytume 200 litų savo delnuose ilgiau – nustotume peikti beviltiškai atsilikusią Katalikų Bažnyčią.

Palaukit, sakysite, kokia keista čia išvada… Vydūnas gi - pagonybės šauklys ir induizmo guru - argi buvo jis koks krikščionis? Jau tikrai neteisybę pasakojo Smetonos laikų aktorius Sipaitis per vieną Atgimimo laikų Vydūno minėjimą, kad 1930-aisiais šis išminčius Utenos bažnyčioje per visas Mišias ramiausiai praklūpėjo – visų inteligentų siaubui… Va kad jis, penkiasdešimtmetis, Telšių Žemaitės gimnazijos mokinius lenktynėse aplenkė – tai jau kitas dalykas, sveika gyvensena, fitness, ne kokie prietarai.

O vis dėlto gal ir gerai, kad neturime pinigų: baisų šoką mūsų pasilaisvinimą mylinčioms sieloms sukeltų Vydūno mintys, jei galėtume dažniau į jo veidą ant 200 litų popierėlio pažiūrėti. Platus Katalikų Bažnyčios požiūris į lytiškumą šių minčių fone pasirodytų tik kaip nedrąsus veblenimas. Taip, katalikybė kviečia atsisakyti kontracepcijos ir praktikuoti natūralų šeimos planavimą. Susilaikyti – tiems, kurie moka skaičiuoti -- dešimt dienų per mėnesį! Tačiau Vydūnas “Gimdymo slėpiniuose” sako, kad apskritai reikia susilaikyti nuo santuokinės sueities, jei nenori pradėti vaikų… Kunigai ir krikščionys psichologai patarinėja negyventi nesusituokus, nes vaikai tokioje nestabilioje sąjungoje tampa nestabilios psichikos. O Vydūnas aiškina, kad dvasinis susimaišymas kamuoja vaiką, kuris buvo pradėtas be mylinčio tėvų pasiryžimo šventam gyvybės pratęsimo veiksmui… Bažnyčia kalba apie “seksualumo” ir “lytiškumo” dovaną – Vydūnas heidegeriškai sako, kad žodis “lytiškumas” neatspindi šios galios esmės, ir siūlo ją vadinti “gimties” galia. Ne žaidimui ši galia skirta, bet gimdymui… Tikrai gerai, kad retai ištraukiame 200 litų banknotą – tektų kasininkėms ne vienam išgriuvusiam greitąją kviesti…

Na gerai, sakys koks taip pat neturtingas bendrapilietis, ištraukė čia kažkokį priešistorinių laikų egzempliorių, pelėsiais kvepia kaip ta Maironio pilis. Pastoriaus vaikas buvo, akivaizdu, kad indoktrinuotas, puritoniška krikščionybės dvasia trenkia. Argi neaiškino, kad per Kristaus mokslą ir pagoniškiems kraštams šviesa sklido – nepaisant to, kad ne taip, kaip reikėjo, tas mokslas buvo nešamas? Nešoktų Vydūnas apie laužą su basliais, nepaišytų ant pilvo magiškų vaisingumo ženklų jaunaties naktį, kaip mūsų broliai naujieji pagonys iš Vakarų Europos dabar mėgsta padaryti… Prastas jis buvo pagonis, apsišaukėlis, puritonas jis buvo…

Išties ar dar prisimename koks gi jis buvo? Ogi buvo jis iki paskutinės kaulų ląstelės Rytų filosofijų pasekėjas – aistringas, atsidavęs, radikalus. Iš Rytų jis sėmė savo idėjas apie skaistos ir susilaikymo vertę, apie sielos viršenybę žemesnėms galioms, apie vidinės disciplinos svarbą, pirmą griežtą “Ne!” kaip bet kokios kovos su pagunda pagrindą… Rytų doktrinas jis mėgino diegti Lietuvoje, tikėdamasis, kad iš skaisčių tėvų gims “didvyriai”. Rytų dvasiniuose mokymuose ieškojo kelių dvasiniam tobulėjimui, Rytų šventraščiuose juos atrado. Galima diskutuoti ir svarstyti, kas būtų atsitikę, jei Vydūnas nebūtų pasukęs tokiu keliu - ar nebūtų buvęs jo poveikis lietuvių tautai didesnis, jei jis būtų likęs krikščionis, ar žiūrėtų jis į mus vien tik iš retai matomo mėlyno banknoto, ar gal pagaliau nebūtume kokio naujo palaimintojo turėję… Visa tai spekuliacijos, tačiau kas visiškai tikra – tai, kad Vydūnas savo raštais ir gyvenimu aukštu lygiu reprezentavo Rytų dvasingumo tradiciją.

Kodėl į tai verta atkreipti dėmesį? Ogi todėl, kad nebūtų visi šunys kariami ant Katalikų Bažnyčios pastato. Prieštaravimų vakarietiškame ir lietuviškame orientalizmo ir New Age kulte ne mažiau kaip kokio nors Freudo asmenybėje. Labai madinga medituoti, joga užsiiminėti, budistiškai laikytis prie stalo ir prieš sieną kur kampe – galite visiškai nebijoti, kad kas palaikys jus politiškai nekorektišku, nepatogiu ar juo labiau obskurantišku krikščioniu, fundamentalistu ir fanatiku. Tokiu jus tikrai palaikys, jei akivaizdžiai stosite senelio Jono Pauliaus II pusėn už skaistą, prieš skyrybas, prieš gyvenimą nesusituokus, prieš abortą, prieš kontracepciją ir homoseksualizmą. Nesvarbu, kad jūs kalbate ne prieš, bet šimtąkart labiau “už”: už vaikų teisę netapti neurotikais, už sutuoktinių galimybę išmokti brandžiai spręsti konfliktus ir išsaugoti meilę vienas kito nesudraskius, už jaunimo galimybę nežeminti savęs ir vienas kito “išsinuomavimo” santykyje, už moters galimybę atrasti stipriausią pasaulyje ryšį su savo kūdikiu ir nesužaloti savęs fiziškai ir psichologiškai aborto metu, už galimybę netrivializuoti vedybinės sueities ir neišauginti savyje gašlumo drakono, kuris dar prieš 3000 metų smaugė Tobijo knygoje aprašomus jaunikius… Ne ne, nesvarbu, kad jūs esate už žmogų, svarbu kad kalbate su Bažnyčia – ta autoritarine, puritoniška, nekenčiančia kūno institucija…

Tad išties čia reikia įkvėpti oro ir prasitrinti akis. Dvasinė disciplina yra universalus civilizacijos paveldas; net Sigmundas Freudas, taip aršiai kritikavęs “represinę” krikščionišką moralę pripažino, kad kultūros pasiekimai yra gimę instinktų sublimacijos dėka. Joga, budizmas, sufizmas ar kitokios mistinės rytietiškos disciplines askezę pabrėžė kur kas labiau ir radikaliau negu krikščioniškoji doktrina. “Dievas tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų” (Jn.1:14) – Dievas, Absoliutas, Absoliuti Dvasia vaikščiojo tarp mūsų, valgė, gėrė, kalbėjo… Kaip žinoma, graikams tai buvo skandalas – bet rytiečiams, regis, išvis neįmanomas dalykas – jie niekada kūnui nesuteikė tokios garbės.Bhagavatgitoje garbinama dvasinė kova su aistromis, ne vaisingumas. Gyvybė šventa krikščioniškoje tradicijoje, ir jos gelmės neišsemia kūniškoji dimensija - tačiau inkarnacijos paslaptis neleidžia šio pasaulio ir materijos laikyti vien tik spąstais dvasinei laisvei.

Daugelis rytietiškų doktrinų tvirtina būtent taip. Kama Sutra arba kokia nors Tantra joga yra periferinės Rytų srovės, vakariečių išgarbintos dėl seksualinių pojūčių pamėgimo… Pasiklausykite Dalai Lamos, paskaitykite Vivekanandą, Aurobindo Goshą ar dar ką nors – visur atrasite dvasines disciplinos pratybas. Prieš tai darydami, mielieji Bažnyčios kritikai, gerai susikaupkite, pasiruoškite kaip nors nesuprasti, kas sakoma apie skaistą ir susilaikymą. Ir tik, gink Dieve, nenueikite į knygyną ar kokį pigų ezoterinės literatūros knygynėlį: koks nors amerikonizuotas taoistas jus paaiškins, kad per gimties aktą jūs prarandatę gyvybei būtiną energiją… Pavojingas dalykas tie Rytai… Ir net žmona per tai… Broleliai, verčiau pas pranciškonus tėvelius, dominikonus senelius ar dar ką pasibelskite: priims, pavaišins, ir dūšią išgelbės, ir kūno neatims…

Tad gal vis dėlto gerai, kad nedaug turime tų litų…

Bernardinai.lt