Per Velykas būni priverstas džiaugtis ir linksmintis. Sušlamšti bent tuziną kiaušinių, padažytų krienuose ar majoneze. Kvepia, o kitąsyk jau kaip reikiant tvoskia pavasariu. Saulutė, paukšteliai, pirmieji žiedai. Atbundančio pasaulio šventė. Tiesa, prisimenu ir baltų Velykų, būna juk ir danguje nesusipratimų. Šiemet sinoptikai jau užtikrino šiltą ir saulėtą balandžio 11-osios sekmadienį. Pavasaris ir bet koks atgimimas visada tinka prie veido prisikėlusiam Kristui. Iš kapo rūsio jis turėjo pakilti gražus, jaunas, saulės spindulio nutviekstas kaip Melo Gibsono filme ar mūsų maldaknygių paveikslėliuose. Kad linksniuojant pavasarį nekiltų per daug panašumų su pagonybe, reikia pridėti ką nors dvasiška. Gavėnios dienomis daugsyk mačiau ir girdėjau, kaip prisikeliama iš nuodėmių, siekiama vienybės su Dievu ir sielos išganymo. Tie mažučiai mūsų perėjimai iš tamsos į šviesą, iš negyvenimo į gyvenimą ar neliudija Velykų pergalės? Kam reikia platesnių horizontų, prašom skaityti laikraščius, kur darniai trata būgnai apie tiesos, laisvės, demokratijos triumfą Lietuvoje. Puikus, visiems prieinamas argumentas Prisikėlimo tikrumui pagrįsti. Televizija vis informuoja, kad per Velykas savo gimtadienį švęs ir teleloto, tiek sykių jau padovanojęs mūsų piliečiams tikrai antgamtiškos laimės pojūčių. Antai dabar šventės proga naujutėlaitis automobilis, besiritąs iš margučio. Pamirškime visokius infantiliškus zuikučius ir mitologines Velykų bobutes. Reikia realybės, o ne pasakų.

Velykoms iš tiesų būtinas tikrumas. Sveikindamiesi Velykų proga krikščionys daug kur prideda pastabą, kad Viešpats „tikrai prisikėlė“. Kažkas turi tapti ano tolimo ir migloto įvykio atgarsiu, kuris leistų sakyti, kad švenčiame daugiau nei senas legendas. Per Kalėdas toks egzaminas būna paprastesnis, ten kiekvienai motinai su kūdikiu ant rankų duota malonė atspindėti Dievo gimimo žmogaus kūne slėpinį. O kas įrodys, kad numirėlis gali atgyti, vaikščioti, kalbėti, valgyti? Nuo mūsų velykinių varpų juk neatsiveria kapų duobės. Reikia pasitelkti vaizduotę. Tai ir dairomės aplinkui ar savo viduje to, kas patvirtintų pagrindinę krikščionių tikėjimo tiesą. Tą patį darė Bažnyčia nuo pirmųjų savo žingsnių pasaulyje. Ieškojo Kristaus pergalės užuominų. Ir rasdavo, atpažindavo. Netgi ten, kur, rodos, būta vien žmogiškojo silpnumo ir pralaimėjimo faktų.

Kadaise tarybinėje kariuomenėje, Didžiosios savaitės metu visur ir visaip gaudžiau tai, kas man apreikštų Velykų artėjimą. Kaip sakoma, čia ir dabar, ne svajonėse, ne prisiminimuose. Viskas toje aplinkoje rodėsi atgrasu ir svetima. Įsikabinau žvilgsniu bent į medžio šaką už lango, dar nuogą ir be jokių gyvybės požymių, atrodo, nesitrauksi, nepaleisi jos, kol neįvyks mažas stebuklas ir neišsprogs pumpurai, kol nebus gautas ženklas, kad Viešpats gyvas, čia pat esantis, visų „kazarmų“ ir prievartos sistemų nugalėtojas. Buvo panašu į maldą ar pagalbos šauksmą aukštybėms. Deja, nesugebėjau pramušti dangaus. Medžio šaka kareivinių kieme toliau liko juoduoti ir laukti savo sužydėjimo valandos. Paskui po daugelio metų kunigų seminarijoje labai panašiai mintimis atakuodavau ant altoriaus pastatytą monstranciją su Švenčiausiuoju Sakramentu, kad iš jos man pažirtų nežemiški spinduliai. Rezultatas buvo tas pats.

Dabar galvoju, kad tai irgi buvo atsakymai ir tam tikri dangaus ženklai. Kristus neateina pas mus vedamas tų nuotaikų ir patirčių, kurioms tiktų jį pritraukti ir laikyti šalia. Jis kažkaip vis atsiriboja nuo banalių schemų, pagal kurias jam privalu išvesti mus iš skausmo, nelaimės, kaltės, tamsos. Laiduoti sėkmę šventiems darbams. Užtikrinti kilnių idealų triumfą. Kada tu tariesi iš anksto žinąs kelius, kuriais vaikšto Viešpats, tikrai nesulauksi jo pasirodant. Prisikėlęs Kristus evangelijose užklumpa apstulbusius saviškius ten, kur jie iš tiesų neturėtų nė mažiausios prielaidos jo išvysti. Susitikimų su juo vietos visada turi neįmanomybės žymę. Kas galėjo laukti ir tikėtis jo aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje, užsirakinus duris, persigandus, pasislėpus nuo blogų ir nuo gerų naujienų? Arba prie Damasko vartų, kur jo būsimasis mokinys rengėsi atlikti dar vieną baudžiamąją operaciją prieš krikščionis? O šimtininkui, po kryžiumi išpažinusiam Jėzaus teisumą ir šventumą, ar nebuvo tai didžiausia nesąmonė? Ta neįmanomybė kartosis ir kartosis. Kiekviena autentiška tikėjimo istorija paliudys, kad giliausi Dievo artumo išgyvenimai buvo paradokso, ne logikos išliūliuoti.

Kasmet mūsų Velykos aplimpa daugybe analogijų ir pavyzdžių, kurie turėtų išaiškinti šios šventės pobūdį. Nuo margučių, prasikalusios žolytės ir geros nuotaikos iki didingų pergalių kovose už laisvę ir nepriklausomybę. Kunigams būna gražaus darbo taisyti, gryninti tokį tikėjimą ir kreipti žmonių mintis į Kristaus asmenį, nes be jo esą lieka tik folkloras ir prietarai. Tačiau mes turbūt ir toliau švęsime tarsi dvi šventes: vieną bažnyčioje, kur reikia kaip nors išbūti tarp sunkiai suvokiamų ritualų, o kitą – parėjus namo ir tiesiog susėdus prie stalo. Mėginant kaip nors džiaugtis tuo, ką matai ir ragauji, na, dar dėl visa pikta persižegnojus.

Iš kunigiškos pareigos turėčiau sakyti, kad tuose buitiniuose įvykiuose Kristaus nėra, niekas jo ten ir nepasigenda. Bet prisiminus Evangeliją ir gautas gyvenimo pamokas tenka užsičiaupti. Esu matęs, kaip laidotuvės netyčia virsdavo džiaugsmingu velykinių šlovinimu. Raudos turėjo nutildyti Prisikėlimo varpus, bet išėjo priešingai. Bene Viešpaties veidas išniro tarp žvakių ir vainikų? Arba kitąsyk kas nors taip ištikimai ir kantriai verda valgyti, skalbia, mazgoja grindis, kad vieną dieną imi įtarti, jog ten kažkas ne visai iš šio pasaulio. Toronto pranciškonų vienuolyne yra toks tėvas Liudas, tai jis daugelį metų keldavosi anksčiau už kitus ir virdavo visiems kavą, o paskui šlepsėdavo į miestą parnešti laikraščių. Per vienas Velykas turėjau jam prisipažinti, kad geresnio velykinio liudijimo tuose namuose nebuvau gavęs. Jis, žinoma, atsakė: „Neapsimoka“, bet tai tegu jau sprendžia kita instancija. Spėju, kad ir pačiam tėvui Liudui visos jo gyvenimo Velykos susidėliodavo iš panašių paveikslėlių, nes negirdėjau jo minint kokių nors kvapą gniaužiančių Kristaus apsireiškimų. Net savo kunigystės pašaukimą susiedavo su kino teatrų lankymu ir “fish and chips” porcijomis laikraštinio popieriaus tūtelėse.

Tikrai mums neduota jokios teisės paleisti prisikėlusio Viešpaties tik tam tikrais maršrutais, kur jam išvakarėse pastatomi altorėliai, parengiamos maldos ir giesmės, nutaisomi rimti ar santūriai džiugūs veidai, naiviai tikintis, kad jam tai patiks ir kažkaip teigiamai atsilieps mūsų sielos reikalams. Jeigu Kristaus Prisikėlimas yra visos kūrinijos išvadavimas, tai jis ir kalba kiekvienu pasaulio žodžiu. Netgi ten, kur, regis, dedasi priešingi įvykiai, kur jo didybei ir šventumui gresia pavojus.

Žinoma, šiek tiek sutrinki ar susierzini, kai per Velykas vietoj Jėzaus girdi kalbant apie orą ar bažnytines ir politines realijas. Tačiau Prisikėlimo slėpinys toks stulbinamai neįmanomas, kad bet kuriuo atveju mėgindamas jį iš arčiau pamatyti ir pasiaiškinti, imi neišvengiamai vapėti banalybes. Todėl nieko kita nelieka, kaip tik pasikliauti jo atšvaitų jėga. Leisti jam pačiam mus pagauti ir užkabinti ten, kur jis nori. Per daugybę paveikslų ir išgyvenimų, kuriems neįmanoma iš anksto įsakyti tapti Kristaus Prisikėlimo įrodymais. Prisikėlusio Viešpaties atvaizdas mumyse dėliojamas visą gyvenimą. Kažkurią dieną pamatysime, kad jis išėjęs vienodas. Akmenėliai buvo skirtingų spalvų ir dydžio, tačiau veidas gavosi tas pats. Žmogaus Sūnus, perėjęs kentėjimus ir išmokęs juose klusnumo. Nesigėdijęs pavadinti mūsų broliais ir seserimis. Nuolat plėšęs mus kaltinančius skolos raštus, nors buvome kiaurai matomi jo ugninių akių.

Velykos – kebli šventė. Niekada negali būti tikras, kur daugiau Prisikėlimo ir koks jo atspindys tikriausias. Mūsų įsivaizduojamos pergalės prieš blogį ir neteisybę, rodos, sutampa su Velykų turiniu, bet štai, žiūrėk, kas nors ima ir perskaito gerąją naujieną klaidų ir nuodėmių apsupime. Kai nuotaikos pagautas jį sulygini su atkopusia pavasario saule, vieną dieną vietoj jos gauni pūgą. Taip gražiai porini apie gyvybės ir meilės Evangeliją, tačiau tavo paties tamsos ji neišsklaido. Tariesi verdąs sriubą ar skalbiąs vaikų kojines, o pasirodo, kad kažkam vaidenasi čia maloningos Viešpaties rankos. Jis tikrai prisikėlė ir eina pirma mūsų. Nežinia kur stabtelėdamas ir mesdamas savo gyvybės ir šlovės šešėlį. Tad darsyk – aleliuja.