Su kiemsarge Liudmila Samoilova kalbasi Jūratė Visockaitė.

Anądien atsibudau anksčiau, nes šniokštė lietus, o apačioj laiptus šiūravo jūsų šluota. Ir per lietų, Liudmila, privalote dirbti?

Kodėl privalome? Dar geriau, ne taip karšta ir žmonių mažiau po kojom. Visi sprunka greičiau.

Jūsų darbo laikas ypatingas.

Nuo šeštos iki dešimtos. Iš viso yra trys brigados. Mūsiškėje – aštuoni žmonės. Gera brigada. Daugiausia moterys, rusės, amžiaus vidurkis - turbūt apie 40 metų. Mes turim vieną Feliksą. Tai aš dirbu tik penktus metus, o kitos moterys po 20–25 metus laikosi.

Vadinasi, gera tarnyba.

Tik mažai moka. O dabar ruožus padidino. Mano teritorija – nuo bordiūro už Antakalnio 65-ojo namo ir miško link, pabaiga – šiukšlių dėžės; į kitą pusę – nuo jūsų namo, sporto aikštelė ir tie namukai, kur lenkų kareiviai kadaise gyveno. Pirmadieniais ir antradieniais - ypač daug šiukšlių. Nesutvarkysi vieną, kitą kartą, ir išmes iš darbo. Nors, žinot, pas mus nėra tokių žmonių, kurie šaltakraujiškai neitų ir nedarytų. Visi saugo savo darbą. Kitaip mums neįmanoma po keturiasdešimties metų. Toks niekam nereikalingas amžius.

Kai ryte išvedu šunį, labiausiai į akis krenta odekolono buteliukai. Man atrodo, jų vis daugėja.

Aš jų rankom negaliu imti, tik su kastuvu, šluota ir iš tolo. Smirda. Daug jų yra dėl to, kad kainuoja tik tris keturiasdešimt, o laipsnių – net septyniasdešimt šeši. Užtenka ir mažos dozės. Kas ir ką geria? Aš daugiausia "geriu". Nes daugiausia priduodu – man ir penki centai pinigas. Žinoma, alų pliaupia. Lietuvišką pigų vyną. "Martini" butelį retai randu. Visko randu. Piniginių, žiedų, raktų, dokumentų. Jeigu yra kam, visada grąžinu. Tada atsilygina. O šiaip, čia keletas suoliukų, tai po nakties visko lieka – ryte ateini ir apsirengti gali.

Kai buvau pionierė, į punktą esu tempusi geležį, skudurus, popierių. Dabar jau nebereikia nešti, visko daug.

Pensininkai velka surištus laikraščius ir gauna du rulonėlius tualetinio. Perka dabar žmonės ir meta ant žemės arba prie šiukšlių dėžės. Ten purviniausia. Neiškenčiu – pasakau. Pasiunčia mane paskui tris linksmas raides.

Liudmila, ką darėt anksčiau, anais laikais?

Dirbau banke, perskaičiavimo skyriuje. Turėjau sodą, mašiną, net į užsienį važiavom. Vyras elektriku 30 metų dirbo, jie bankrutavo, tada ėmė gerti, prarado save. Ir viskas.

Kai pasakojot dar žiemą, jis su peiliu vis lakstė ir grasino. Galvojau, ar ilgai jums užteks kantrybės.

Keturis mėnesius jau išsiskyrę. Ilgai buvo jo gaila, nors ateidavo ir išsrėbdavo visus puodus kaip vampyras. Nė kapeikos neatnešdavo.

Biblijoj ne viską galima suprasti. Ilgai reikia skaityt tą patį. Dabar aš žinau, kad kiekvienas žmogus pagal savo protą per skirtingą laikotarpį prieina prie Dievo. Mano močiutė, komunistė ir mokytoja, tik prieš mirtį, apakusi, paprašė atnešti jai Bibliją. Atsimenu, tada dar sunku buvo ją gauti. Močiutė tik mirdama atstumą nuo savęs iki Dievo pamatė.

Jūs jau matot tą atstumą?

Yra atstumas. Jei jo nebūtų, jau seniai būčiau mirusi. Na, tiesiog vyras papjovęs būtų. Šešerius metus jis gėrė ir mušė mus, o Dievas žiūrėjo. Blogas? Ne, jis žiūrėjo, ar vertas tu žmogus, ar ne. O man vis buto gaila buvo, nenorėjau pusės atiduoti vyrui.

Liudmila, kam vyras reikalingas?

Labai gražu. Jaunystėje. Vėliau vienas tam tinka, kitas – kitam. Su vyru pasišnekėt galima, ir aš su savuoju kadaise šnekėjau, kartu agurkus, pomidorus sodinom, taip gerai buvo. Bet atsitiko. Žmogus turi galų gale atsigręžti į savo gyvenimą ir pasitaisyti. O jis – ne, ir viskas!

Dabar gyvenam be jo. Mano vyresniajam Michailui - septyniolika, o Andrejui, Andriui, dar aštuoneri. Vyresniajam padedu spręsti matematikos uždavinius, su jaunesniuoju mokomės anglų ir lietuvių kalbų. Su vaikais namie kalbu lietuviškai. Jie rudenį ateina čia lapų grėbti, matėte.

Michailas tik gimęs mėnesį reanimacijoj gulėjo. Uošvienė man patarė: tu jo atsisakyk. Aš, sakau, geriau jūsų atsisakysiu. Akinius dabar turi labai stiprius ir brangius nešioti – ilgai jiems taupėm. Gerai, kad vaikai yra. Jie turi savo rūpesčių mokykloje. Gyvenimas juk prasideda nuo vaikystės. Ir šiukšlių jie nemėto.

Jūs ne iš tų, kurios nusimena ir atsiskiria. Su praeiviais, matau, vis pajuokaujat.

Gyvenimas spaudė, spaudė, bet neprispaudė. O kitaip neišeina. Visokių praeivių būna. Už nugaros ir pasišaipo. Na, kad kiemsargė, kad gyvenimas nepasisekė.

Su girtuokliais irgi reikia mokėti. Mano ruože jų daug. Arba gražiuoju, arba tylėti, o jei kas – dėdė man vieną „prijomčiką“ parodė – jau dukart teko guldyti ant žemės.

Dabar tik penki procentai turi pinigų tiek, kiek jie nori. Kiti kažkaip verčiasi. O pinigai nešvarūs. Aš banke dirbau, žinau, kad nuo jų alergija susergama. Senovėje niekas šitaip pinigų nečiupinėjo, maišiukuose nešiojo arba tiesiog prekėmis keisdavosi. Kuo toliau, tuo daugiau pinigų, ir jie vis purvinesni. Ir vis blogiau, kai jų nėra.

Na, anksčiau viskas geriau... Ir šiukšlių mažiau būdavo.

Žinoma, nekišo kiekvieno šūdo į tokį įpakavimą, kurio lengvai ir nesuplosi mesdamas į kibirą.

O kokiu metų laiku kiemsargiams sunkiausia dirbti?

Išsyk po žiemos ir kai lapai nukrenta. Po žiemos sniegu tiek visko būna pakišta! Žinoma, dar labai svarbu, koks sniegas – šlapias ar sausas. Sunku šlapią nuo šaligatvio skusti.

Įdomus jūsų inventorius.

Seniūnija tik šluotas duoda. Ir oranžinę liemenę (dabar mirksta namie). O vežimėlį pati sukonstravau. Šitoje vonelėje mane mažą prausė, paskui mama dar keliems vaikams paskolino. Atėjo laikas – Michailas čia plaukiojo. Dabar, va, Antakalnio šiukšles vežioju. Jei prireiks, ir dar kokį kūdikėlį įmerksim.

Jūratė Visockaitė