Visai neseniai Paryžiuje, Georges Pompidou šiuolaikinio meno centre, pasibaigė didžiulė menininkės Sophie Calle paroda „Ar tu mane matei?“ (M’as tu vue?)

Parodos plakate – autorė, užsidengusi vieną akį delnu, kaip pas akių gydytoją.

Ji žiūri į mus, paslaptingai šypsosi puse lūpų.

Ar tu matei Sophie Calle? Ar girdėjai apie ją?

Kol vyksta paroda, o ir jai pasibaigus, - atgarsiai kavinėse, metro, parduotuvėse, autobusų stotelėse: “...o kai ji išsiuntė savo lovą nepažįstamajam, nes jis parašė, kad norėtų miegoti jos lovoje... o tu matei jos fotografijas: kas gražiausia mano sutiktiems akliesiems?.. ar girdėjai, kad ji dirbo striptizo šokėja, nes šį kartą norėjo apnuoginti savo kūną prieš nepažįstamųjų žvilgsnius, kažkas nauja: iki šiol ji apnuogindavo tik savo sielą...”

Sophie Calle istorijos keliauja iš lūpų į lūpas... Niujorke, Paryžiuje, Madride, Barselonoje...

Aš prisirenku jų į atlapoto švarko kišenes: pavasarinis Paryžius su žydinčiomis magnolijomis man valiūkiškai šypsosi Sophie šypsena.

Šiandien man taip šypsosi Vilnius.

Sophie Calle neslepia savo veido, savo adreso, savo asmeninio gyvenimo… Ji pati kuria kasdienybę, o paskui dalijasi ja su kitais, ją eksponuoja arba sudeda į knygas… Jos gyvenimas – kūryba. Jis bus toks, kokį ji susigalvos. Kiekvieną dieną mums gali nutikti neįtikėtinų dalykų. Sophie Calle didžiausia baimė – ką nors pražiopsoti.

Nežinau, kaip ji spėja, bet sakosi neatmetanti jokio pasiūlymo arba jai pasitaikiusios situacijos. Jei gatvėje prie Sophie prieina žmogus kaip kartą Niujorke, Bronxo kvartale, - pagyvenęs vyriškis, ir pasiūlo jai sekti paskui jį, Sophie nedvejodama sutinka… Jie atsiduria prie sugriauto namo. Staiga nepažįstamasis pradeda pasakoti: “Tai - mano vaikystės namas, šitoje aikštelėje žaidžiau futbolą, čia buvo mano miegamasis, o čia nužudė mano brolį…” Sophie užsirašo, fotografuoja. Kaip detektyvė. Kodėl vyriškis priėjo būtent prie jos? Sophie turi paslaptį. Ji intriguoja, ji provokuoja tiesiog būdama. Ji klausia ir klauso.

Vieną naktį, vadinamąją Šviesų naktį (Nuit de lumières), Sophie įsikuria Eifelio bokšto viršutiniame aukšte, patogiai įsitaiso ant kalno pagalvėlių. Miegamasis 309 metrų aukštyje. Lyg tūkstančio ir vienos nakties karalystė. Savo erdvę Sophie pavadina: kambariu su vaizdu (Chambre avec vue)… su vaizdu į naktinį Paryžių… Ant durų priklijuoti nurodymai: “Draudžiama įeiti tiems, kurie neturi ką papasakoti”, arba “Papasakokit istoriją, kuri man neleistų užmigti”, arba “Jums skirtos penkios minutės, jei istorija neįtikėtina, pati paprašysiu ją pratęsti”, arba “Jei užmigčiau, beklausydama jūsų, tyliai išeikite ir paprašykite sargo, kad pažadintų mane”.

Prie durų nusidriekia eilė žmonių. Tų, kurie žūtbūt nori papasakoti savo istoriją, kurie tiki, kad jų klausydama Sophie neužmigs. Tą naktį visi nori patekti pas Sophie į Eifelio bokštą. Tai juk puiki proga paviešinti savo istoriją. Sophie įdomių dalykų stalčiuose nesaugo. Visi žino: ryte, nusileidusi iš savo kambario su vaizdu, ji puls organizuoti parodos iš surinktų įspūdžių. Arba parašys knygą.

Kas ji? Iš kur ji tokia ? Kodėl ji tokia? Kaip jai pavyksta? Kaip viskas prasidėjo? Klausiu savęs, kai pirmą kartą išgirstu apie Sophie Calle.

Prieš kelerius metus Hervé Guilbert’as kreipiasi į Sophie, norėdamas pristatyti menininkę „Le Monde“ laikraštyje. Jie susitinka. Pirmas Hervé klausimas: „Kada jūs gimėte?“ Sophie atsako: „1953-iųjų spalio 9 dieną“. Stoja tyla. Sophie imasi iniciatyvos: „Ar norite, kad tęsčiau, ar norite sužinoti, kas atsitiko paskui?“ Žurnalistas linkteli galvą. Sophie pradeda pasakoti savo gyvenimą. Šešias valandas, be sustojimo. Viskas prasideda nuo gimimo, nuo akimirkos, kai tu išvysti pasaulį. Ta data labai svarbi. Sophie tuo tiki.

Kartą viename vakarėlyje Sophie pastebi vyrą, kuris jai labai patinka, bet ji nežino, kaip su juo susipažinti. Pagaliau įsidrąsinusi prieina ir pokalbiui pradėti kažkodėl paklausia: „Kada jūs gimėte?“ Pasirodo, kad nepažįstamasis gimęs 1953-iųjų spalio 9 dieną. Ir dar tą pačią valandą kaip Sophie… Lemtingas susitikimas…

Sophie draugai jai dažnai kartoja: „Tik tau taip atsitinka…“

Ir dar… 1953-ieji… Sophie, tau jau penkiasdešimt vieni? O tu vis dar žaidi?

Sophie kūryba prasidėjo nuo dienoraščių. Užfiksuoti, net, rodos, neypatingus kiekvienos dienos įvykius, susitikimus, mintis. Ugdyti pastabumą, atkreipti dėmesį į detales, praskleisti kasdienybės paprastumo, monotoniškumo skraistę. Galiausiai pradėti dalyvauti: iš pasyvios stebėtojos tapti aktyvia dalyve. Dienoraščiuose Sophie žaidžia su žodžiais, o žodžiai žaidžia su iliustracijomis, dažniausiai fotografijomis. Ji pradeda fotografuoti, fiksuoti akimirkas. Nė sekundės nesiskiria su savo fotoaparatu.

Sophie gatvėse seka žmones. Sako: ne todėl, kad jie kažkuo ją sudomintų, o dėl to, kad juos sekti - jai didžiausias malonumas. Tie žmonės – tarsi stumdomos figūrėlės. Sophie juos fotografuoja, žymisi jų maršrutus, staiga pameta juos minioje ir... pamiršta... Neprisiriša.

Visos šios sekimo istorijos turi potencialius tęsinius.

Sakykim, kartą Sophie pastebi vyrą: jis tarsi neturi jokio konkretaus tikslo, tiesiog bastosi gatvėse, rodos, kažką mąsto. Sophie seka jį visą dieną, bet vakare turi jį palikti, nes yra pakviesta į parodos atidarymą. Parodos atidaryme draugas ją supažindina su vyriškiu... Tai tas pats jos sektasis žmogus. Tą patį vakarą Sophie nugirsta, kad rytoj jis žada išvykti į Veneciją. Kitą dieną Sophie išvyksta į Veneciją... Ji seka tą patį vyriškį, kuris Venecijoje susitinka su moterimi. Ji seka juos abu. Vieną popietę Sophie slepiasi po lietumi, laukia: štai jau trys valandos, kai jos sekami vyras ir moteris pradingo antikvarinėje parduotuvėje. Sophie paprašo praeivio, kad užeitų į parduotuvę ir pažiūrėtų, ką tas vyras daro... „Suprantate, aš jį myliu, o jis su kita...“

Praeivis paklūsta Sophie.

Praeiviai paklūsta Sophie.

O, laimingieji, kurie netyčia sutiko ją savo kasdienybėje...

Venecijoje Sophie patinka. Ji įsidarbina viešbutyje kambarine. Pasirenka kelis kambarius. Stebi pasikeitimus, judėjimus, atvykstančiuosius, išvykstančiuosius, spėlioja apie jų gyventojus pagal daiktus, pagal įrašus dienoraštyje ir neišsiųstus atvirukus, bando įsivaizduoti juos: kodėl tie žmonės Venecijoje, kaip jiems čia patinka... Niekada nesusitinka su tais žmonėmis, susikuria juos. Valytojos kibire slepia fotoaparatą ir sąsiuvinį, kur viską žymisi.

Kartą Sophie randa gatvėje užrašų knygelę. Knygelė jai pasirodo kažkuo ypatinga. Daili, kruopšti rašysena. Daugybė vardų, taip pat pametusio knygelę žmogaus koordinatės, prašymas: radus ją, grąžinti savininkui... Sophie gimsta mintis. Staiga jai pasidaro baisiai smalsu, kas tas vyras. Ji atsiverčia raidę A ir pradeda, ką sumaniusi: skambina visiems, kurių vardai knygelėje, siūlo jiems susitikti. Susitikti sutinka stebuklingas skaičius žmonių. Šimtai. Gal suintriguoti Sophie balso. Susitikusi su jais, Sophie klausia: koks jis, tas žmogus, kurio užrašų knygelę ji rado, ką jie apie jį galvoja, ar gerai jį pažįsta, kodėl jų vardas jo užrašų knygelėje?.. Draugai ir pažįstami žodžiais nupiešia vyro portretą. Pasirodo, jis tikrai labai ypatinga asmenybė. Sophie parenka liudijimus ir laikraštyje „La Liberaton“ išspausdina straipsnį apie nepažįstamąjį. Nepažįstamasis atsišaukia. Ieško Sophie, piktinasi, grasina teismais. Sophie susitinka su juo, grąžina knygelę. Jie tampa draugais.

Sophie seka, o ją seka privatūs detektyvai. Dažnai seklių agentūroje Sophie užsako savo pačios sekimą. Jai įdomu, kaip dirba profesionalai. Ji reikalauja išsamiai atsiskaityti. Kartais Sophie pamiršta, kurią dieną bus sekama. O kartais prisiminusi stengiasi suteikti sekliui kuo daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Ji susitinka su daugybe žmonių, su vyrais, bučiuoja juos, glosto jų rankas, bėga iš vienos kavinės į kitą, puola iš vieno glėbio į kitą. Sekliai nesusilaiko nuo asmeninių komentarų, nuo smerkimo, pasipiktinimo... Jie net neįtaria, kad jų ataskaitos greitai bus panaudotos Sophie Calle parodoje. Jie galbūt niekad to ir nesužinos.

Sophie mėgsta ritualus, ceremonijas. Ji dievina koridą ir Šventą Velykų savaitės ceremoniją Sevilijoje. Ji pati susigalvoja ritualus. Savaitinius. Metinius… Kaip kad gimtadienio ritualą: kviestis į gimtadienio šventę tiek žmonių, kiek jai metų. Visus artimiausius draugus ir vieną nepažįstamąjį… Dvidešimt metų ji neatvynioja dovanų, krauna jas į sandėlį. Bet vieną dieną jai pasidaro smalsu. Kalnai dovanų, susikaupusių per tokį ilgą laiką. Staiga ji tampa tokia turtinga: paveikslų, nuotraukų, drabužių, skulptūrėlių, lėlių… Sophie surengia parodą: eksponuoja savo dovanas: su išsamiais aprašymais, ir apie žmones, kurie jas padovanojo.

Amerikiečių rašytojas Paulas Austeris, įkvėptas Sophie asmenybės, sugalvoja savo naujam romanui personažą Mariją, kuri irgi žaidžia kasdienybės žaidimus. Pavyzdžiui, dienai skiria spalvą: jai turi paklusti rūbai, valgis, įspūdžiai… Arba sugalvoja dienai raidę ir gyvena ta raide prasidedančiais žodžiais. Kuria istorijas, kurių didžiuma žodžių prasideda pasirinkta raide… Marija tarsi gyvena savo labai savitą gyvenimą šalia tikrojo - rimto gyvenimo. Sophie, perskaičiusi knygą, sugalvoja persikūnyti į Mariją ir kurį laiką gyventi lyg ji būtų knygos personažas. Prašo rašytoją, kad jis kurtų jai užduotis, situacijas, pavyzdžiui, kad Niujorkas šiandien šypsotųsi… Užduotis Sophie: eiti į gatves ir šypsotis žmonėms, tiksliai žymėtis, kiek žmonių (ir kokie) į jos šypsenas atsakė šypsenomis.

Pirmame storos knygos apie Sophie Calle, kurią pirkau parodoje, puslapyje randu blyškų įrašą pieštuku: „Mes irgi galime tai daryti...“ Draugo palikta žinutė.

Aš noriu žaisti. Staiga prisėdu ir parašau laišką (kuris jau seniai sudėliotas mano mintyse) žymiam Lietuvos politikui: ne apie politiką.

Po kelių dienų gaunu atsakymą.

O tu?

Parašyk man.

Paskirk pasimatymą.

Aš neateisiu, ateis mano draugė. Aš, pasislėpusi už medžio, jus fotografuosiu, nuotraukas išspausdinsiu, tu supyksi, paskui mes susitiksime, susidraugausime arba ne... O paskui... O paskui aš dar ką nors sugalvosiu.

Kažką savo. Be jokių pretenzijų į meną.