Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, ugdant gabius vaikus:

– į protinių sugebėjimų vystymąsi: vaikas ugdomas, atsižvelgiant į jo sugebėjimų lygį ir numatant perspektyvą;

– aplinkos ypatumus: mokymosi sąlygas, materialines galimybes (be smuiko J. Menuchinu netapsi!);

– gebėjimą susikoncentruoti: jis paprastai išryškėja ankstyvame amžiuje ir nuo aplinkos sąlygų nepriklauso;

– atmintį: ji pasireiškia labai anksti ir išlieka visą gyvenimą;

– verbalinį vystymąsi: gabūs vaikai pralenkia bendraamžius kalbėjimo, skaitymo, rašymo įgūdžiais;

– laisvalaikio ypatumus: laisvalaikiu gabūs vaikai gali užsiimti įvairia veikla, jie gali mesti vieną pradėtą darbą, imtis kito, trečio, kol atras tai, kas jiems patinka;

– emocinius skirtumus: gabūs vaikai dažniau jaučia, kad jie kitokie, supranta, kad jų ypatingumą lemia sugebėjimai, todėl būna labai jautrūs.

R.Callow (1992) tyrinėjo gabius pradinių klasių moksleivius, kurių mokytojai tokiais nelaikė. Rezultatai parodė, kad šių vaikų darbo įgūdžiai buvo prasti, o akademiniai rezultatai menki. Pripažinus juos gabiais, ir mokymosi rezultatai, ir mokytojų požiūris į juos pasikeitė.

Daugelyje mokyklų bandoma padrąsinti gabius vaikus, kad jie gerai “pasirodytų” per egzaminus. Dažnai pasisekimą per egzaminą gabieji linkę laikyti savęs vertinimo kriterijumi. O tai gali turėti neigiamų padarinių: sumažėja atradimų džiaugsmas, pasitenkinimas mokantis.

Mokant gabiuosius, itin svarbu žinoti, kad jų mokymosi poreikiai kitokie negu kitų vaikų. Be to, gabieji mokysis greičiau, suvoks problemas geriau ir plačiau.

Labai rimta gabių vaikų mokymo problema yra ta, kad jų mąstymo tobulinimui skiriama daugiau dėmesio, negu praktiniams įgūdžiams ugdyti. Pavyzdžiui, pradėjus mokytis rašyti, jų mintys “skrieja” greičiau, negu ranka pajėgia užrašyti. Todėl parašyto darbo turinys gali būti paviršutiniškas, negilus. Tai trikdo mokytojus, nes jie žino, kad šie vaikai geba sklandžiai, įdomiai pasakoti. Gabiesiems labiau patinka diskutuoti, o ne užrašinėti savo mintis. Kai kurie mokytojai tvirtina, kad šią problemą galima įveikti, jei vaikams būtų leista savo mintis užrašinėti kompiuteriu.

Jei vaikas labai greitai suvokė sąvokos esmę, tai jam reikės labai mažai pastangų (o gal net visai nereikės) išlaikyti ją atmintyje. Jei klasėje yra skirtingų gebėjimų vaikų, gali kilti sunkumų renkantis uždavinio ar problemos pateikimo būdą. Gabiesiems reikės greitesnio tempo – jie net galės peršokti tam tikrą mokymosi etapą, kurį kitiems vaikams būtina nuosekliai išmokti.

Gabieji dažnai greičiau randa atsakymus, negu mokytojas baigia formuluoti klausimą. Ypač skiriasi gabių matematikai vaikų mokymosi tempas. Diskutuojama, ar verta jį greitinti. Kai kurie mokslininkai siūlo keisti patį mokymosi objektą, t.y. vietoj papildomų matematikos žinių suteikti meninių.

Sugebėjimas greitai suvokti idėją ir skubiai daryti išvadas gali ir pakenkti: anksčiau baigęs atlikti užduotis, vaikas visą laiką nuobodžiaus arba pradės išdykauti.

Gabiesiems dėstomą medžiagą reikia pateikti išsamiau, t.y. sudaryti jiems sąlygas išnagrinėti problemos detales, susieti nagrinėjamą klausimą su kitais dalykais.

Tinkamai ugdydami gabiuosius, pastebėsime, kad neišvengiamai didės praraja tarp gabiųjų ir kitų vaikų. Ji nebus tokia pavojinga, jei visi (klasėje ar šeimoje augantys skirtingų sugebėjimų vaikai) žinos, jog kiekvienas jų yra vertingas ir bus skatinami geriausiai atskleisti būtent jam (jai) būdingus sugebėjimus, kurių kiekvienas tikrai turime.

 

Kūrybiškumo ugdymas šeimoje ir mokykloje

 

Psichologai pabrėžia, kad gabumai (taip pat ir kūrybiniai) pradeda reikštis jau pirmaisiais gyvenimo metais. Jei pavyktų gabių vaikų problemas išspręsti vaikystėje, daugelio jų išvengtume vėliau. Niekas neabejoja, kad didžiausią įtaką vaiko intelekto raidai turi šeima ir socialinė aplinka.

L. Nebrzydowskis (1990, Lenkija) tyrė šeimos įtaką vaiko sugebėjimams ir nurodė 16 veiksnių, darančių įtaką intelektiniam vaiko vystymuisi. Tai įvairūs lavinimo būdai, tėvų pavyzdys, situacijos, kuriose reikia savarankiškai apsispręsti, sukūrimas, vaiko įtraukimas į diskusijas, natūralus aplinkos ir įvykių stebėjimas, galimybė patirti sėkmę ir kt. Vaikų sugebėjimai ir kūrybiškumas išsiskleidžia tik demokratiškoje socialinėje aplinkoje (tiek mažoje grupėje, tiek visuomenėje), kurioje kiekvienas jaučiasi svarbus, kur gerbiama jo nuomonė, kiekvienas įtraukiamas į bendrą veiklą, sudaromos sąlygos dalytis idėjomis ir mokytis vienam iš kito.

Labai svarbi yra teigiamas emocijas užtikrinanti klasės atmosfera, kai mokiniai jaučiasi saugiai, jų niekas neskirsto į gerus ir blogus, pastebimi vaikų skirtumai ir panašumai, stengiamasi įsiklausyti į jų žodžius, kai darbai vertinami objektyviai, nelyginami, kai padedama, jei mokinys sutrinka, atsiduria nesaugumo jausmą keliančioje situacijoje, kai sudaroma galimybė išsikalbėti, išreikšti jausmus, vengiama pajuokos ir įžeidinėjimų.

Tik intelektuali aplinka gali padėti atsiskleisti vaikų sugebėjimams. Tai aplinka, kurioje skatinama kritiškai ir savarankiškai mąstyti, neslopinamos originalios (nors ir nepraktiškos) idėjos, sudaroma galimybė klausinėti ir pažinti, perduodama gyvenimo pavyzdžiais paremta patirtis, pripažįstami ir naudojami tie vaiko sugebėjimai, kurie atsiskleidžia tik už mokyklos sienų, informacija teikiama naujausiomis technikos priemonėmis, mokymo procese dalijamasi įspūdžiais ir patirtimi, įgyta per išvykas, pasitelkiamos vertingiausios meno formos, padrąsinama tyrinėti, klausti, nuovokiai spręsti neaiškias problemas, mąstyti.

Ypač didelės galimybės ugdyti kūrybiškumą pamokoje. Psichologai pastebi, kad jau 5–erių metų vaikų kūrybiškumas gali būti užslopintas. Vienas pagrindinių kūrybinio mąstymo ugdymo sąlygų yra atmosferos, leidžiančios kurti naujas idėjas ir išsakyti įvairiausias nuomones, kūrimas. Pagrindinė sąlyga – vaikai turi jaustis saugūs, išsakydami įvairiausias nuomones. Kritinės pastabos slopina kūrybiškumą. Visa, ką išsako vaikai, privalu gerbti. Mokytojas privalo skatinti vaikus imtis sudėtingesnių užduočių.

Kuo gi ypatinga kūrybiška (tiek fizinė, tiek dvasinė) klasės atmosfera? Gal pakaktų vien darbingos aplinkos?L. B. Jacobs (1988) teigia: “Jei vaikas laukiamas mokykloje ir priimamas toks, koks jis yra (savo išvaizda ir vidumi), skatinamas įsitraukti į intelektualią veiklą ir reikšti net pačias fantastiškiausias mintis, jis jaučiasi reikalingas ir gali laisvai kurti”. Mokinys pradeda suvokti, kokių taisyklių reikia laikytis ir kada nereikia bijoti rizikuoti. Vaikai išmoksta būti tiek mokslo, meno, bendravimo “vartotojais”, tiek “gamintojais kūrėjais”. Jie gali būti ir lyderiais, ir sekėjais, suvokia, kada konvencionalumas (bendrų, visiems priimtų taisyklių laikymasis) bei konformizmas (prisitaikymas prie grupės nuomonės) yra pageidautini, o kada galima nepaisyti visiems įprastų taisyklių, elgtis kūrybiškai. Kitaip tariant, jie gyvena mokykloje, kur gali reikštis “aktyvi mintis, padedama suvokti grožį ir išgyventi visus žmogiškus jausmus”. O tai ir yra galimybė būti savimi.