Rašydamas tuos žodžius galvojau apie Agnieszkos Holland filmą tokiu pavadinimu. Paauglio žydo Salomono odisėja Antrojo pasaulinio karo metais. Įsuktas į bėgimą tolyn nuo pražūties jis padaromas ir tarybiniu pionieriumi, ir vermachto kareiviu, ir hitlerjugendo mokyklos auklėtiniu. Būti savimi reiškia mirtį, jaunuolis pagauna šį principą ir išmoksta tobulai slėpti savo tapatybę. Deja, žydiškoji žymė neatšaukiamai, visam gyvenimui įspausta į jo kūną, ji yra tas vienintelis mažmožis, kurio nepakeisi ir neatsikratysi. Sukrečia filmo kadrai, kai Salomonas, persekiojamas nuolatinės baimės būti demaskuotas, mėgina pasidaryti sau „plastinę operaciją“ ir pagaliau tapti grynakrauju arijum. Tokiu, kaip visi. Nieko iš to neišeis. Esi pasmerktas būti tas, kas esi, nors tai kainuotų ir gyvybę. Paradoksiška, bet gyvybę Salomonui vis dėlto išgelbsti jo žydiškoji tapatybė, kurį laiką tapusi visų jo baimių ir kančių priežastimi.

Negi vis iš naujo, vis kitomis formomis Europa pateikia šį pasirinkimą? Išsižadėti savęs, kad išliktum. Antai lietuviško sodžiaus berneliai ir mergelės, švebeldžiuojantys angliškai ar vokiškai ir mėginantys atrodyti ten panašūs į kitus, kad gautų darbą, prasuktų kokį biznelį, bent jau pelnytų aplinkinių šypseną. Prieš dešimtmetį lygiai taip komiškai nuvažiavę ten mėgindavome pasislėpti po savo tautos kančių istorijomis, karštu tikėjimu ar Sąjūdžio šūkiais. Europa, vėl prievartaujanti ir verčianti atsisakyti savo tapatybės? Tiesa, ne šautuvo vamzdį pridėjusi prie smilkinio, bet šlamindama banknotus, spindėdama parduotuvių vitrinomis, švilpdama pro šalį blizgančiais mersedesais.

Vienas bičiulis yra pasakojęs apie pagyvenusią moterį iš Lietuvos, kuri griuvus geležinei uždangai galėjo pirmąsyk aplankyti Vokietijoje gyvenančią seserį. Nuvedė ją į supermarketą, o ji vargšė staiga sustojo vidury tos zujančios, tarškančios minios ir kad ims balsu raudoti. Iš gailesčio sau? Iš gėdos dėl savo ubagystės? Iš apmaudo, kad mes to nematėme ir neturime? Ją turbūt guosti ir raminti griebėsi supermarketo lentynų turiniu, tas anuomet suveikdavo. Arba vis linksmai prisimenu Vytuką su šeima iš Vilniaus, dėl kontaktų su Europa tapusius liuteronais, kaip nuolankiai jis leidosi padaromas juokdariu, su kokiu tyru ir nužemintu veidu Norvegijos miestelio turguje mėgino prakišti kažkokius sovietinius medalius ar monetas. Dabar, girdėjau, užsiima mediena. Tai kur kas rimčiau ir protingiau nei liuteronų labdaros sunkvežimiai.

Man kažkas panašaus nutiko gal 1990-aisiais, atsidūrus Briuselio centre. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, centrinė miesto aikštė prie Rotušės švietė ir klegėjo, šimtai jaunų ir senų žmonių ten valgė, gėrė, spiegė iš laimės, nežinojai, ką daryti su savimi, tokiu mažu ir nevykusiu, kaip toj garsioj apysakoj: „Ar, tamsta, nematei mano Petriuko?“ Deja, Petriuko neatsirado, patenkinti, besipuikuojantys manieji palydovai vertė ir mane laužyta anglų kalba žavėtis tuo reginiu ir liaupsinti laisvąjį pasaulį, piktintis komunistine priespauda ir visais jos padariniais. O mintyse, žinoma, pro pavydaus apmaudo ašaras tyčiojausi iš buržujų sotumo ir lėkštumo, įsivaizdavau, kaip nuostabu būtų išspardyti jų staliukus su žvakėmis, ištaškyti jų pilnas lėkštes, šliūkštelėti putlion fizionomijon alaus bokalą. Nuo visiško nuopuolio mane išgelbėjo prieš akis išnirusi moteris. Šmėstelėjo ir ištirpo lyg kokia dvasia. Absoliučios vienatvės ir liūdesio veidas, visiškai nesuvokiamas ir nepaaiškinamas tame kontekste. Banalu sakyti – iššūkis pramogaujančiai publikai ir baisi viso to karnavalo priešingybė. Iš pradžių pamaniau, kad regiu savo paties atspindį veidrodyje, bet paskui dingtelėjo, kad tai veikiau visų sėdinčių prie staliukų ir žiaumojančių omarus tikrasis atvaizdas. Jis užgniaužė ir pyktį, ir niekingas pastangas žūtbūt įtikti aplinkai. Nebesišaukiau Petriuko. Nebekaltinau apsirijusių Vakarų. Neįsimylėjau jų karšta meile, tai tiesa, tačiau žinojau, kas esu. Kitoks ir toks pat. Kaip ir jie – labai skirtingi, tačiau ir labai panašūs į mane. Jau nebereikėjo tarsi kompensacijos už savo nevisavertiškumą laikytis įsitikinimo, kad mūsų pusėje dvasios lobiai, o ten – tik auksas, kurio vis dėlto smagu prisidurti prie savo neregimųjų vertybių.

Nepažįstu tiek gerai anos pusės, kad galėčiau spręsti, kaip jaučiasi Europos Sąjungoje kokie airiai ar portugalai ir kaip pasijusime mes, tapę viena su jais. Neišmanau politinių ir ekonominių plonybių. Nežinau ir negaliu pranašauti, kaip atrodys Lietuva po kelerių metų, ką ilgainiui laimėsime ir ką prarasime ten, ko išmoksime patys ir ko galbūt išmokysime kitus. Savaime aišku, kad visiems pirmiausia rūpi paprastas dalykas – saugesnis ir sotesnis rytojus. O kad Europos Sąjungoje tai įmanoma pasiekti, galima nesunkiai įsitikinti. Alternatyva irgi akivaizdi nuvykus į vadinamąjį „artimąjį užsienį“. Kad priklausymas Europai pareikalaus savo kainos, kad mūsų laukia nauji sukrėtimai ir išbandymai, – irgi jokia paslaptis. Neišvengiamai nusivylusiems ir murmantiems bus likusi sena, patikrinta paguoda – ilgėtis dabartinės Lietuvos kaip kad šiandien mėgstama parypauti dėl prarasto tarybinio rojaus.

„Joks žmogus nėra sala“, – taip vadinasi viena Thom Merton knygų. Ta formulė galioja ir kiekvienai tautai ar bažnyčiai. Tik būdamas šalia kitų ir su kitais, skirtingais nuo tavęs, atpažįsti save. Man gražu namai be tvorų ir langai be užuolaidų, be baimės pasirodyti, kas esi.

Bet pirmiausia mums būnant Europos Sąjungoje atkris lyg koks luobas visa tai, kuo mes nesame. Visi netikri vardai ir titulai. Vien keliaujant per Lenkiją pamatai, kad ten tikresnė kryžių šalis ar Marijos žemė, ir visai nesinori griebtis ironijos. Vilniaus senamiestis turi brolių ir seserų, nenusileidžiančių jam grožiu, o savo nuostabių bažnyčių mes, deja, nesugebėjome išsaugoti ir apginti taip, kaip padarė kiti, ne mažiau už mus svetimųjų engiami ir niokojami. Perlėkęs per Europą, pasidairęs po jos miestus ir kaimus, visur aptinki jos patirtų vargų, kančių, kovų už laisvę pėdsakus, ir jie nėra menkesni nei mūsiškiai, ten, sakytum, žmonės juos net labiau gerbia ir vertina nei čia. Anaiptol nesame vienintelė didvyrių ir kankinių tauta, nusipelniusi ypatingos pasaulio adoracijos. Turėjome taip galvoti ir kalbėti, kada reikėjo atsilaikyti, apsiginti, įrodyti savo egzistavimą. Nuo šiol šis pinigas nebegalioja. Savęs teigimas ir įtvirtinimas pareikalaus kitų dalykų.

Kadaise prasidėjus pirmoms nedrąsioms žvalgyboms Vakaruose, į lagaminus kraudavomės pseudoliaudiškų rūpintojėlių figūrėles, molinius namukus ir varpelius, išdidžiai apsikabindavome pusantro metro šakotį. Atrodė, taip reprezentuojama mūsų tapatybė, mūsų lietuviškos sielos turtai, už kuriuos ana pusė privalo pažerti dividendų. Šiandien juokinga. O po viso to, kuo iš tiesų pagarsėjome Europoje, – dar ir graudu.

Nuo gegužės 1-osios nebebūsime sala. Jokia. Tai iš tiesų pavojus ir rizika. Nežinau, ar mažesnė už tą, kurią patyrėme būdami „melo imperijos“ dalimi. Klestinti laisvoji, vieningoji Europa tebėra vieta, besikėsinanti į kiekvieno iš mūsų tapatybę. Bet pirmiausia į netikras iškabas ir šūkius. Jų ir negaila. Jie nepadėtų iš naujo suvokti savęs ir savo vietos pasaulyje. Už tapatybę mokama brangiau.

Ačiū Dievui, kad griūva sienos. Antraip dar nežinia kiek Lietuvoje kartotųsi tas pats scenarijus: „Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo…“ Ten – ponvaikiai puikūs, o ašai vargšas, nuplyšęs našlaitėlis, bet užtat dvasios galiūnas. Atėjo metas iš tikrųjų pamatyti save ir savo artimą.