Pirmąsyk įsijungęs kompiuterį taip sutrikau: o apie ką gi dabar rašysiu? Galvoje tuščia, tarsi kas būtų įsisukęs ten su dulkių siurbliu. Visiškai nieko. Užsikabintum už kokios artėjančios šventės ar garsaus įvykio, bet jų nėra. Pavasaris neišvengiamai atėjo, įsitvirtino. Kaip ir narystė Europos Sąjungoje. R. Paksas irgi neišvengiamai suvystytas. Ko dar laukti? Naujų rinkimų? Bet kad nieko nauja jie nežada. Gelbėti tėvynės ir demokratijos, atrodo, jau nebereikės. Artimiausioje ateityje – normalus politinis procesas, pasak vieno partiečio. Kitaip tariant, seni žaidimai ir seni įsijautę žaidėjai. Jiems turbūt normalu. O visiems kitiems?

Nuobodulys išgena lauk. Praslenku įprastais senamiesčio maršrutais. Matyt, kad linksmiau ir spalvingiau nei pirma. Daugiau alaso ir veiksmo. Kas žingsnis po pulkelį turistų, siaurėja šaligatviai, maišosi kalbos. Skimbčioja bokalai, naujos kavinės ir lietuviškų suvenyrų parduotuvės, kurios truputį atskiedžia išsikerojusią batų prekybą. Ties Aušros vartų arka suglumina du anaiptol ne pensinio amžiaus žmonės, vienas po kito stabtelėję ir persižegnoję vidury baltos dienos. Pakvimpa sąmokslu. Net svečiai iš Lenkijos smalsiai sužiūra. Elgetų šįsyk nematyti, jie, kaip žymioji, nuo scenos nesitraukianti „Vilniaus rožė“, darosi labai mobilūs, o gal ir merui retkarčiais pavyksta juos išeliminuoti iš dailaus sostinės paveikslėlio. Pilies gatvės gitaristas po senovei mėgina imituoti Viktorą Cojų, bet po gegužės 1-osios, rodos, jam dar labiau nesiseka. Rusiškos dainos žlugo, kai susidėjo su komercija. Jau verčiau savo būgnelius tratinantys krišnaistai, sėkmingai „įsikultūrinę“ per Kaziuko muges. Nemokamas muzikinis fonas tiems, kurie greta tingiai siurbčioja alų. Ten prie staliukų vyksta ir pirmosios lietuvių kalbos pamokos užsieniečiams: „Geri vyrai gerą girą gėrė“. Kartokite, kartokite dar sykį, gal išeis… Po kelių butelių lietuviškai susišnekama net su NATO kareiviais.

Suprantu, kodėl pulta kolekcionuoti praėjusio šimtmečio atvirukus. Pilko, aptriušusio tarybinių laikų Vilniaus ir buvusių jo gyventojų jau seniai reikia su žiburiu paieškoti. Čia kaip pasakojimuose apie prisikėlusio Kristaus pasirodymus – žmogus lyg ir tas pats, bet kartu jau kitas. Fotografas Algimantas Kunčius sakė dabar sutinkąs dingusį Vilnių kur nors Karoliniškių ar Justiniškių blokuose. Mainais į anuos romantiškus griuvėsius – gražus, ramus ir savimi patenkintas Europos užkampis (jei nori, gali sakyti – centras). O kas toliau? Apsistosim, kai iš visų pusių sups stiklas ir plienas? Gal tada nutrūks jaunimo karavanai į Londoną ir Dubliną?

Prieš penkiolika metų vokiečiai, pasiekę sotumo ir ramybės viršūnę, puolė šelpti ir globoti tuos, kurie rodėsi mažiau už juos laimingi. Į Lietuvą iš ten įvairios labdaros ir paramos pavidalais atplaukė milijonai markių. Eilinių piliečių ir organizacijų iniciatyva, ne kažkokia valstybės politika tai darė. Beveik liguistas noras savo gerove dalytis su kitais. Vienas vyras Augsburge kitados pasakojo, kaip jų šeimai ir visiems kaimynams pokario metais teko užleisti savo būstus pabėgėliams iš Lietuvos. Jie buvo pralaimėtojai ir privalėjo trauktis. Praėjus keturiems dešimtmečiams tie žmonės niekieno neraginami kimšo į dėžes labdarą lietuviams. Mačiau namus, iki lubų užverstus drabužiais ir maisto produktais. Mes tą labdarą ir niekinom, ir verslą iš jos sukom, bet jos labiausiai reikėjo anai pusei, kuri buvo įsitikinusi, kad pinigai ir patogumai patys savaime nesukuria laimingo rytojaus.

Praėjusią vasarą popiežius išleido laišką, pavadintą „Bažnyčia Europoje“. Nelabai mėgstu oficialių Vatikano dokumentų, tai ir nepuoliau iškart studijuoti. Be to, tada dar nesivadinome „tikra“ Europa, tai lyg ir ne mums buvo skirta. Pasmalsavau tik visai neseniai, nugirdęs kažkur cituojant. Blaivus ir protingas tekstas. Galėtų būti dar viena susivienijusios Europos programa, ir ne tik bažnytine prasme. Jau akivaizdu, kad su Vakarais mus sieja dvasinė krizė ir iš jos kylantis „vilties užtemimas“. Lietuva, rodos, dar sparčiau neria į pragmatizmą ir cinizmą. Europos Sąjungos idėją sukūrė ir išpuoselėjo krikščioniškų įsitikinimų žmonės. Nors šiandien ten apstu „tyliosios apostazės“, atsimetimo nuo tikėjimo, vis dėlto krikščioniškos vertybės per daug ilgai buvo spaudžiamos į Europos kūną, kad keli dešimtmečiai ištrintų jas be pėdsako. Mes tuo atžvilgiu atsilikę bemaž tūkstantmečiu. Vakarai net savo nuopuoliui turėjo daugiau laiko, todėl mirties ir egoizmo kultūrai ten tebėra stipri priešprieša. Mums kvietimas sugrįžti prie „krikščioniškųjų Europos šaknų“ praktiškai reikštų kone naują tautos krikštą. Naują Evangelijos priėmimą ir įsipareigojimą gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų. Jei nepatinka popiežius, pasiklausykime, kaip Lechas Valensa su savo žaviu paprastumu kalba, kad Europa turinti kvėpuoti dvejais plaučiais.

Suprantu, kad nusiritau į moralizavimus. Suprantu, kad juokinga ir neįtikinama. Labai norėtųsi kitaip, populiariau ir patraukliau, bet neišeina. Aną savaitę vienoje Žemaitijos mokykloje šnekamės apie dvasinių vertybių nuosmukį mūsų visuomenėje. Temą pakišo ne amžinai niurzgiantys bažnytininkai. Patys pedagogai surengė mokinių apklausą, išplatino anketą, gavo rezultatus, kurie sukėlė nerimą ir privertė galvoti, kas bus toliau ir kur mes nueisime. Teisingumas, sąžiningumas, ištikimybė atsidūrę sąrašo gale. Mokytojai dar guodėsi, kad jaunoji karta nesusitapatina su tuo, ką užčiuopia visuomenėje. Tačiau ar ilgai ištversi matydamas, kad tampi balta varna? Iš kunigo ten laukė receptų, kaip pakelti dvasingumą. Nemėgstu to žodžio, nei rezultatų skaičiavimo dvasinėje srityje, bet buvo aišku, kad čia ne egzaltuotų moterėlių padūsavimai. Jaučiu, kad pradeda skaudėti. Ir kad įprastas optimizmas nebeįveikia nerimo. Labai sunku pripažinti, tačiau tiesa tėra viena ir tik jos priėmimas galėtų laiduoti realų, ne fasadinį ir ne proginį tų vertybių sugrįžimą. Kitaip neapsimoka aušinti burnos, kaip gražu ir sveika retkarčiais įsivesti „metafizinį matmenį“.

O pabaigai kodėl nepasvajojus? Prezidentas ar premjeras, deklaruojantis ne savo sentimentus katalikiškoms tradicijoms ar tikėjimą antgamtiniais reiškiniais, bet pasiryžimą laikytis Dekalogo. Nepažangu, netolerantiška? Per atkurtosios nepriklausomybės metus dar neturėjome progos įsitikinti, kas iš to išeitų. Ką, pavyzdžiui, mūsų visų dvasiai ir kūnui duotų vien tai, jei politikai paprasčiausiai liautųsi melavę ir gviešęsi svetimo turto. Magiška daugelio mūsų programų ir projektų formulė „europinių vertybių sklaida“ iš esmės juk turėtų reikšti būtent tuos dalykus, o ne postmodernistinius svaičiojimus, prie kurių dar reikia priaugti.

Ne visai ramu mieste, kuris maudosi pavasario saulutėje, klega įvairiomis kalbomis, gausiai geria premijuotą lietuvišką alų. Tikrai ne pareiga ar įprotis į viską šaudyti „sielos akimis“ prabyla. Vadinamieji normalūs politiniai procesai vis labiau varo mus į kampą. Vis labiau kietina ir klaidina žmonių širdis. Būtų tik nuobodu, jei nežinotum, kur tai nuveda. Nesvarbu, kad daugiau šypsosimės ir atrodysime kaip tikri europiečiai.