Praėjus porai savaičių po ES plėtros ir likus mėnesiui iki naujojo Europos Parlamento rinkimų, visuomenės nuomonės apklausos rodo didėjantį „Senosios Europos“ gyventojų nusivylimą Sąjunga, abejingumą naujosioms narėms ir Europarlamento rinkimams. Apžvalgininkai baiminasi, kad birželį vyksiantys rinkimai gali tapti visišku ES demokratinės politikos pralaimėjimu.

Eurobarometro apklausa rodo, jog tik 34 procentai senosios ES rinkėjų ruošiasi ateiti prie balsavimo urnų. Toks yra vidurkis visos ES mastu, skirtingose šalyse jis labai įvairuoja, entuziastingiausiai rinkimų laukia graikai, jų balsuoti pasiruošę net 66 procentai, aktyviau nei vidurkis dalyvauti rengiasi italai ir švedai (atitinkamai 43 ir 48 procentai), neįdomiausi Europarlamento rinkimai yra austrams ir britams, jų planuojamas aktyvumas vos siekia 23 procentus (nors net du trečdaliai apklaustų austrų Europarlamentą laiko galingesne institucija nei pačios Austrijos Parlamentas). Didžiosios Europos valstybės svyruoja abiejose vidurkio pusėse, 36 procentai prancūzų ir 30 procentų vokiečių rengiasi ateiti pareikšti savo valios.

Abejojama ne tik Europarlamentu. Pati Sąjunga, įklimpusi vidiniuose nesutarimuose, praranda piliečių paramą. ES patenkinti ir ją remia kiek mažiau nei pusė apklaustų europiečių (48 proc.), net 17 procentų senosios ES piliečių pačią Europos Sąjungą vertina neigiamai.

Anaiptol ne palankesnė europiečių nuomonė apie naująsias nares. Pirmąsyk net 52 procentai nepalankiai vertina ES plėtrą, vien Vokietijoje nepatenkintų naujosiomis ES narėmis skaičius šoktelėjo nuo 42 procentų per praėjusią apklausą iki 56 procentų.

To priežastys, žinoma, visoje Europoje gana skirtingos. Ispanija ir Portugalija nepatenkintos tuo, kad dabar sumažės iš ES fondų jų gaunamos lėšos. Vokiečiai prisibijo socialinės politikos pokyčių, juk per pastarąsias dvi savaites dėl socialinės politikos vos nesužlugo Gerhardo Schröderio vyriausybė. O visi kartu senosios ES piliečiai bijo masinės imigracijos.

Eiliniai europiečiai (neabejotinai ir lietuviai) neturi supratimo, kas Sąjungos laukia artimiausioje ateityje. Kokia ji bus? Kaip valdoma? Kokias nares turės? Be abejo, vienas iš opiausių - Turkijos priėmimo klausimas. Apie jį nepalankiai atsiliepė jau keli aukšti Briuselio pareigūnai, tačiau oficialios pozicijos nėra. Na taip, skelbiama, kad 2009-aisiais Turkija įsijungs į „Europos šeimą“, tačiau tuo nelabai tiki nei turkai, nei eiliniai europiečiai. Gegužės 1-osios išvakarėse suorganizuotoje spaudos konferencijoje Jacques Chiracas tiesiai neatsakė į žurnalistų klausimą, kada Turkija bus priimta į ES, neaiškiai pareikšdamas, kad Europa turi laiko. Europos rinkėjų nuomonė šiuo klausimu gana aiški: perspektyva, jog Konstantinopolis vėl bus Europos miestas, o ES ribosis su Iraku, didžiumos europiečių anaiptol nevilioja. Bėda ta, kad politikai, atrodo, yra linkę tai ignoruoti ir garsiai kalba apie Rumunijos bei Bulgarijos stojimą po trejeto metų, Turkijos – na, bent jau po dešimtmečio. Todėl rinkti politikus į Parlamentą, kuriam toks piliečių nepasitenkinimas nė motais, didžiumai žmonių nėra visai jokio noro.

Toks europiečių nusivylimas ne visuomet susijęs su blogėjančia ekonomikos padėtimi. Geras to pavyzdys – Austrija, kurios ekonominiai rodikliai šiuo metu vieni iš geriausių Europoje. Tik 30 proc. austrų narystę ES vertina teigiamai, euroskeptikų skaičius pasiekė 29 procentus, remiančiųjų ES plėtrą nuo paskutinės apklausos sumažėjo 7 nuošimčiais ir dabar tesiekia tik 34 procentus. Ir nors kancleris W. Schüsselis ramino piliečius, kad ne Rytų europiečiai, o nelegalūs migrantai iš Kinijos ir Indijos yra tikroji grėsme jų darbo vietoms, eiliniai austrai, atrodo, nelabai tuo tiki. Užtat nacionalistinių pažiūrų politikas Jörgas Haideris, vadinantis Europos Parlamentą „bedančiu popieriniu tigru“ prabilo apie dalyvavimą Europarlamento rinkimuose, galbūt net šiuose. Jis jaučiasi turįs ką nuveikti europiniu lygiu. J. Haideris teigia, kad ir kitose šalyse yra partijų, su kuriomis jis galįs bendradarbiauti, tačiau jas įvardyti atsisakė. Tačiau tai liudija visoje Europoje kylančią ksenofobijos ir populizmo bangą.

Kol kas dar ne visai aišku, kaip bus su J. Haideriu, tačiau ne tik Lietuvoje rinkėjų nusivylimas plačiai atveria kelią populizmui, o tai anaiptol neleidžia piešti Sąjungos ateities itin šviesiomis spalvomis.

Bernardinai.lt