Lietuvoje šiomis dienomis besvarstant, kas būtų geriausias, gražiausias, išmintingiausias šalies vadovas, beskaičiuojant, kiek didžių darbų kas atliko tėvynės ir tautos labui, man iš atminties ima kilti tie veidai ir vardai, kurie vis traukdavosi į šešėlį, bėgdavo tolyn nuo mėginimų užantspauduoti jų nuopelnus ir dorybes. Kadaise Mečislovas Jurevičius, vienas iš šiauliečių disidentų, klausiamas per tardymą, kas organizavo nelegalią maldininkų eiseną į Šiluvą, atsakė: Kristus. Baudžiamosios bylos ir kalėjimo jis, žinoma, nebijojo, tik aiškiai suvokė, kam tokiose istorijose skirta griežti pirmuoju smuiku. Skaitydamas vėliau apie tai pogrindžio spaudoje baisiausiai pavydėjau tokio atsakymo, kuris vertas Biblijos ar bent Bažnyčios tėvų raštų. Kitas nepamirštamas jo pareiškimas buvo apie kalėjimo kameros lemputę, kai ji staiga pavirsta tau Kalėdų žvaigžde ir nuneša kaži kur lyg tuos tris karalius, andai traukusius ieškoti ketvirtojo. M. Jurevičiaus, „Kronikoje“ vadinto tiesiog darbininku iš Šiaulių, jau nebėra šiame pasaulyje, pasimirė prieš kelerius metus, visokių ligų iškamuotas ir nelabai kam įdomus. Kaip ir poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, Zita Vanagaitė, Vladas Šakalys, visi jie, amžinatilsiai, iš ano mažojo būrelio, kuriam tais laikais teko kišti galvas iš apkasų ir šaukti, kad mes dar esame.

Kurį čia vakarą dėliojau jų senas nuotraukas, kitame kampe per televizorių tratant rinkimų gražbylystėms. Stovi tuose paveiksluose pilki žmogučiai, rimtai ir drąsiai, nors moteriškių bateliai nuavėti, paltukai palaikiai, juokingi, tarybinio kirpimo, nes kitokio joms ir nebuvo duota. Sakau, pamatyčiau dabar panašų ant kurio kandidato ar kandidatės į prezidentus pečių, kaipmat atiduočiau savo balsą ir visa kita, ko reikia pergalei rinkimuose. Vyskupų konferencija, nūnai pateikusi mums gaires, kaip nedaryti klaidų per rinkimus, be reikalo nepasiūlė patyrinėti kandidatų išvaizdos. Kada Biblijoje pranašas Samuelis iš Jesės sūnų rinko būsimąjį Izraelio karalių, jaunėliui Dovydui pasisekė greičiausiai dėl jo rusvų plaukų. Buvo balta varna tarp kitų brolių, o dar piemuo, visiškai netinkamas pretendentas į sostą. Bet Dievui pasirodė gražu, nors buvo sakęs, kad paisysiąs ne išvaizdos. Man irgi patiktų, jei kuris nors iš mūsiškių kandidatų prezidentauti skirtųsi nuo kitų, būtų papiemenavęs ar paubagavęs, pavaikščiojęs su „fufaika“, pridirbęs gyvenime negerų darbų ir dėl to taip palaimingai nesišypsąs plakatuose. O dabar visi vienas už kitą šaunesni, darbštesni, sąžiningesni, veideliai skaistūs ir nekalti it kūdikių, visi „ilgus metus“ nieko daugiau neveikė, tik rūpinosi tautos gerove. Vienas pažįstamas Kanadoje, kai vis pasimesdavau knygynuose tarp gausybės viliojančių antraščių, sykį patarė pasižiūrėti į autoriaus portretą ant viršelio. Sako, jeigu jau rodo dantis ir dar labai dailiai susišukavęs, tai nieko ypatingo nesitikėk. Pamėginau, ir, rodos, pasitvirtino. Aptikau šitaip kelis naujus vardus, kurie dabar prilipę visam gyvenimui.

O minėtasis karalius Dovydas, nors toks kerinčiai žavingas Florencijos galerijoje Michelangelo polėkio dėka, iš tiesų buvo baisus nenaudėlis. Nuo kiaulysčių raudoni plaukai jo neapsaugojo. Suvedžiojo svetimą žmoną, paskui atsikratė jos vyro, sulaužė šventojo karo įstatymą, pražūčiai paliko ištikimąjį draugą, žodžiu, visos didžiosios nuodėmės viename asmenyje. Tačiau Dievo tauta į Dovydo lūpas sudėjo nuostabiausius biblinių psalmių posmus. Rodos, dėl tos paprastos priežasties, kad pateptasis karalius, mesijas, buvo pastebėtas esąs dar ir žmogus. Klystantis ir kenčiantis. Galįs nusižeminti ir atgailauti. Aistringas, mylintis, tegu ir labai nuodėmingai. Kada Dovydui buvo pranešta, jog užmuštas jo sūnus Abšalomas, sukėlęs maištą prieš tėvą ir gviešęsis jo sosto, visa rūmų aplinka iš karaliaus laukė triumfo giesmės. Tačiau fanfarų niekas taip ir neišgirdo. Dovydas užlipęs į kambarį balsu raudojo: „Kad aš būčiau miręs vietoj tavęs, Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“ Tą dieną dvaras nustėręs ir išsigandęs nešė žinią: „Karalius verkia!“

Tai va, matyt, irgi priklausau „runkelių“ kategorijai, nes Daukanto aikštės rūmuose geidžiu išvysti gelbėtoją, Dievo pateptą valdovą. Ne pieno upių ir medaus kalnų prasme ar kad prikeltų milžinkapių dvasią ir visas okupantų išrautas lietuviškąsias dorybes, o pats spindėtų dangišku šventumu. Dievo patepimas karaliauti ten, kur radosi tokia sąvoka, galėjo kurį laiką remtis didžiais žygiais ir pergalėmis, išmintimi ir pamaldumu, bet galų gale neišvengiamai pareikalaudavo kitų dalykų. Senojo Testamento karaliai narsiai kariavo, vedė sėkmingą užsienio politiką, rūpinosi šventyklos kultu, o vis tiek, žiūrėk, koks pranašas viešai skelbia jiems neišvengiamas „asilo laidotuves“. Mat tikro karaliaus lakmuso popierėliu buvo laikomas jo palankumas šalies mažiesiems. Našlių ir našlaičių, svetimšalių užtarimas ir palaikymas. Dievo pateptoji valdžia kažkaip vis būdavo lenkiama žemyn, prie silpniausių, trapiausių gyvenimo sričių. Prie anų padėvėtų paltukų ir nukleiptų batelių. Ir tatai patį karalių išaukštindavo, sudievindavo, kaip vėliau Dievo Sūnaus pasivadinimas mūsų broliu ir jo užstalės su muitininkais ir nusidėjėliais skelbs prisiartinusią Dangaus karalystę. Dovydo kariūnus sugėdinęs ir papiktinęs karaliaus širdies minkštumas buvo tai, kas sulaikė jam Dievo dovanotą dvasią ir leido žmonėms jį vadinti savo gelbėtoju, kad ir kiek jis būtų klydęs ir nusidėjęs.

Karaliui, kaip ir kunigui, nėra kitos išeities, tik nuolat atsidurti mažųjų stovykloje. Lietuvoje šiemet tai ypač akivaizdu. Rinkimų suokimus apie „bendrąjį gėrį“ belieka palydėti karčia šypsena ar keiksmažodžiu, kai šalia sukežusių bakūžių begėdiškai dygsta naujųjų feodalų rūmai, kai įmitęs valdininkas tave varinėja iš kabineto į kabinetą, kai kasdien po dvylika valandų dirbdamas kokioje vergų plantacijas primenančioje provincijos siuvykloje tegauni grašius arba išvis nieko. Gal tik ana pusė čia galėtų įžvelgti bendrąjį gėrį ir tarnavimą visuomenės interesams, ji ne veltui „ilgus metus“ mokėsi pastebėti kituose tautinio mentaliteto, sąmoningumo, pilietiškumo stoką.

Nieko originalaus? Vanduo ant populizmo malūno? Galime sau į sveikatą tuo ramintis. Staugti iš pasitenkinimo, kai „runkelių“ mitinge kokiai bobutei užtraukus giesmę iškrenta dantų protezai. Tačiau su jais, su visu Lietuvos turiniu atėjome į Europą. Visą jį žada mylėti ir globoti ne tik ponas Dievas, bet ir mūsų įstatymai. Europos Sąjunga taip pat turi savuosius „runkelius“ – milijonus imigrantų, ir tikros europietiškos kultūros ženklu šiandien tampa ne prakeiksmai jų pusėn ir patyčios, bet priėmimas. Bent jau kaip atgailą už praeities nuodėmes, jei kitaip neišeina. Tai visokeriopas iššūkis, ekonominė našta, tačiau ateities pasaulis eis šia linkme, nes priešinga linkmė žada tik bombas ir kraują.

 

Geležiniai „berniukai“ ir „mergaitės“ nieko neišgelbsti. Pirmokė Jurgita, aną naktį kartu su broliu ir dviem sesutėm sudegusi tėvų namuos Elektrėnų seniūnijoj, savo mokyklai paliko kelis piešinukus. Viename iš jų – paukštis su ašara akyje. Čia, žinoma, ne taip didinga kaip „ašara Dievo aky“. Čia galbūt tik banalus noras prisišaukti solidarumą savo svajonėms ir lūkesčiams, savo vaikiškoms ašarėlėms. Kad šalia jų atsistotų kitas, galįs tave apginti ar bent paglostyti. Tokiose vietose labiausiai ir tinka pasirodyti karaliui mesijui. Čia jis reikalingesnis nei pokyliuose ar kariuomenės paraduose. Jam dera, gavus Dievo patepimą, užtarti kitus, kaip tai daro dangaus šventieji. Pravirkti kartu. Sugėdinti ir papiktinti šalies didžiuosius ir galinguosius.

Širdingas karalius tampa gerąja žinia. Apie karo metų Danijos monarchą pasakojama graži legenda, kad jis, vokiečių okupacinei valdžiai išleidus įsakymą žydams prisisiūti šešiakampes žvaigždes, pirmasis tai įvykdė. Tegu ir ne istorinis faktas, tačiau išgirdus apima apmaudas, kad mes tokios legendos neturime.

Karalius verkia, jis vienas iš mūsų. Ne juodųjų ar baltųjų technologijų produktas, bet gyvas žmogus. Tik toks galėtų pasakyti: esu su jumis. Visais. Ne, nesiūlau Prezidentūroje sumūryti raudų sienos. Verkšlenantys, savo oponentus ar aplinkybes nuolat kaltinantys politikai yra menki žmonių gelbėtojai. Trokštu ir laukiu gelbėtojo, kuris mokytų tautą palankumo juodoms panagėms, prastam kvapui, nudryžusiems palteliams.