Andai pasiskleidžiau ant stalo iš visur rankiotus senuosius, mieluosius Vilniaus atvirukus. Žiūrinėju, dėlioju, glostau. Kitą ir pabučiuot galėčiau, kai niekas nemato. Ne, tai ne mano vaikystės Vilnius, ne A. Kunčius ar A. Sutkus, ne šiaip sau sentimentai Tarybų Lietuvos sostinei. Matau miestą iš ano pasaulio. Miestą kaip pasaką ar antgamtinį regėjimą. Miestą, kurio jau niekad nebepagaus nei fotoaparatai, nei žmogaus žvilgsnis. Baltų skarelių pilna Aušros vartų papėdė. Lyg paukščių pulkas vidury gatvės būtų nutūpęs. Ant grindinio tebeguli mergaičių barstytos gėlės, Švenčiausiojo Sakramento procesijos pėdsakas, jo dar nespėta sumindžioti ar sušluoti, nes maldininkų eisena ką tik praplaukusi. Nieko panašaus čia jau nebus per amžius. Kaip ir anų Veneciją primenančių riestanosių valtelių Neryje ar šventinių promenadų upės krantinėmis, su vaikais ar poromis, saulei metant ilgus šešėlius nuo medžių. Niekada. Ir viena prie kitos susispietusių žydų krautuvėlių. Ir tokios bandelių kepyklos kaip Dobužinskio akvarelėje. Ir rogių šliūžių Katedros aikštės sniege. Ir dar, ir dar, ir dar. Jau niekada. Viskas pasitraukė, nunyko sykiu su kitose atvirukų pusėse savo įrašus palikusiais miesto gyventojais ar užklydėliais į šias vietas. Su Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareiviais, su Vilniaus gimnazistu Liova Makarovu, kuris 1909 metų pavasarį čia ilgėjosi savo draugo, Smolensko gimnazisto. Niekada.

O kodėl turėtų būti visada? Stabdau save ir sakau, kad tai nesąmonė. Kuo blogiau už roges paauglių riedlentės tos pačios Katedros pašonėje? Vietoj tamsių, purvinų užkaborių – tvarkingos batų ar kosmetikos vitrinos? Stiklas ir betonas vietoj sukežusių sandėliukų? Iš tiesų – kodėl? Ar ne marazmas graudenti dėl to, kas turi praeiti, išnykti, keistis? Juk lygiai taip pat žvelgdamas į aną praėjusio amžiaus pradžios „pasakų Vilnių“ Maironis bergždžiai dairėsi kito, dar senesnio, garbingesnio, geresnio Vilniaus, kunigaikščių miesto, kurio jau nebuvo ir negalėjo būti.

Miesto istorija. Ar dvasia, jei nori. Nebūtinai paminklai ir memorialinės lentos, tautos vienybės ir valstybingumo simboliai, siūlantys mums amžinas stiprybės pamokas. Miesto dvasia kaip visos dvasios. Tai, kas tave ištinka tarsi netyčia, kartais iš pirmo žvilgsnio, kartais po daugelio susitikimų. Jausmas, kurio apimtas paskui kiekvienąsyk žvelgi pro langą, statai koją ant grindinio, rašai atviruką ar taikai objektyvą. Vilnius gražiai fotografavosi, ir ne vien Janui Bulhakui. Vilniuje gražiai rašėsi gimnazistams ir okupacinių armijų kariams. Iš Vokietijos archyvų ir antikvariatų dabar sugrįžta šimtai laiškelių, kuriuos čia savo mamoms ir mylimosioms išvedžiojo kaizerio Vilhelmo šauktiniai. Nežinau, ar ten daugsyk minimas šis miestas, ar didžiuojamasi jo užkariavimu, tačiau mano pasididžiavimą Vilniumi tai veikia. Miesto dvasia sušlama, sutilindžiuoja tuose paveikslėliuose.

Kai kadaise dirbau sargu Šv. Jono bažnyčioje, tuomet dar VU Mokslo muziejuje, ten nuolat pasirodydavo apskurusi, susisukusi, turbūt šimtametė lenkė, vis šaukianti šaižiu balsu: „To moja parafijka, moja parafijka!“ Jau buvo praėję trys dešimtmečiai nuo paskutinių Mišių toje vietoje, jau niekas ir nesitikėjo ten kada nors sulauksiąs bažnyčios, o ji vis tiek liko amžina parapijietė. Lyg kokia šmėkla apeidavo ratą, apsižiūrėdavo, pati sau kažką bumbėdama, gal poterius, gal prakeiksmus bolševikams, muziejaus direktorių Vincą Žilėną priversdavo nusiimti skrybėlę, nes tai jos bažnyčia. Miesto dvasia neleido jai nieko pamiršti ir su niekuo susitaikyti, kas kitiems buvo taip aišku ir nepajudinama.

Tikrai nesinorėtų būti pažangos stabdžiu. Kas nors juk patogiai dirba ar ilsisi tose betono ir stiklo tvirtovėse, gėrisi pro langus gražiais vaizdais. O ir Vilniaus dvasia galbūt atsiras, bus aptikta ir ten, tarp naujųjų miesto dangoraižių. Mėginu per daug nebepykti ant jų, kad iš Vilniaus panoramos amžiams dingo Šv. Rapolo bažnyčios ir Raduškevičiaus rūmų siluetas debesyse. Teks išmokt grožėtis jų trapumu anų galybių fone. Vyskupas-proletaras Dom Helder Camara iš Brazilijos savo meditacijose kvietė ir betono blokus šlovinti Viešpatį, pastebėjęs, kokie jie tampa jautrūs rytui brėkštant, kaip nuolankiai nusiginkluoja, pameta savo aštrius smaigalius ir plienines sielas. Pranciškus Asyžietis tikrai lieptų ir juos įtraukti į „Kūrinijos giesmę“.

Ak, Viešpačiui ir jo šventiesiems visada truputį lengviau nei mums, šios žemės kirmiams, kurie pamilstame laikinybę, prisirišame prie jos, įsikabiname „slieko širdžia“, anot Vaižganto. Todėl vaikštai ir dūsauji: jau nebėra to, nebėra kitko. Į Užupį baisu ir koją įkelti, ir jokios butaforinės respublikos to nepakeis. Kitur tavęs neįsileis. Kitur, genamas Vilniaus dvasios, atsitrenksi į tvorą. Anądien prasuku Savičiaus gatve, pro didžiąją savo meilę – Augustijonų bažnyčią. Amerikoje vis pirkinėdavau loterijos bilietus pasisvajodamas, kad driokstelės milijonai ir tada pulsiu atstatyti ją kartu su buvusiu vienuolynu, 19 amžiaus viduryje glaudusiu Vilniaus Dvasinę akademiją, pilną vyskupo Motiejaus Valančiaus žingsnių ir prisilietimų. Milijonų neprireiks, nes ten jau verda naujosios statybos, priešais bažnyčią renčiama silikatinių plytų siena, kaip tarybiniais laikais, kada reikėjo medžiais ar mūrais dangstyti kulto pastatus, socialistinio miesto gėdą. Vėl tik graudus prisiminimas – Kanuto Rusecko „Vilnietė su verbomis“, pozavusi dailininkui šios bažnyčios tarpduryje.

Sudieu, Vilniau. Tu dar išgirsi mus… Čia bene iš Balio Sruogos dramų. Ta eilutė kitados prilipo besirengiant atsisveikinti su šiuo miestu. Jau buvau beketinąs ją vėl išsitraukti dėl tų iš visų kampų mušančių „niekados“. Bet Vilniaus dvasia šnabžda, kad nereikia. Šiame mieste dar lieka ir tai, kas niekaip nepasiduoda ir nepasiduos buldozeriams, ko nenupirksi ir nepapirksi. Ant ko, ačiū Dievui, ir nekimba naujoji Vilniaus vizija. Gimnazistas Liova Makarovas kažkur toliau ramiai rašo ilgesio laiškus savo bičiuliui Anatolijui. Paštas tebenešioja po pasaulį vokiečių kareivukų atvirukus. Vieną naktį jau girdėjau buvusio geto gatvelėse žydų erzelį. O štai ir Filomena Ramelytė, kurią prieš kelerius metus palaidojau Rasų kapinėse. Buvo viena iš paskutiniųjų Vilniaus „zitiečių“, prieškariu veikusios Šv. Zitos lietuvių tarnaičių draugijos narių. Šventoji pelytė, mažutė, sudžiūvusi, sau nieko niekada nenorėjusi, nebent Dievo karalystės. Pasakojo į mikrofoną apie savuosius karų, vargų, nepriteklių metelius Vilniuje. Geri ponai, blogi ponai. Kažkas paguodė, paglostė, paglobojo – viskas išliko. Net papildomas „katlietas“ per pietus – visam gyvenimui. Kada klausiau, kodėl Vilniuje per visą amželį, tik nusišypsojo lyg savo paslaptį turįs vaikas: „Gražus tas Vilnius. Meilus“.

Čia iš dvasios srities. To jau niekaip nebeišgriausi ir neužmūrysi silikatinėm plytom. Tai vis dėlto amžiniau. Ir, žiūrėk, kas nors ima ir užsikabina, o tada – laikykis. Dvasia moka suknežinti betoną. Vilniaus istorija tai liudija.