http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/33186

Mt 5, 20–26 „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“ ...

2004-06-10
Rubrikose: Religija » Evangelijos komentaras 

Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.
„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.


Kiti skaitiniai: 1 Kar 18, 41–46



Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vaclovas Aliulis MIC

Atleidimas ir atlaidumas. Nuo praėjusio pirmadienio pustrečios savaitės ligi pat Joninių maitinsimės apreiškimo žodžiu, Jėzaus paskelbtu garsiajame pamoksle nuo kalno, užrašytą Evangelijos pagal Matą 5 – 7 skyriuose. Prieš aštuonerius metus, 1996 m. Didžiąją savaitę, turėjau laimę šešias dienas su būriu kunigų ir klierikų iš Romos pakeliauti po Šventąją Žemę. Kiekvieną kartą užplūsta sielą kažkokia ypatinga šviesa, palaimingas jaukumas, kada tik nusikeliu mintimis ant vadinamojo Palaiminimų kalno. Galilėja, Genezareto ežero šiaurės vakarų krantas, prieš mus tyvuliuoja didžiulis ežeras, jo bangose raibuliuoja saulės atspindžiai, o čia, ant kalno, skaidri, skaidri pavasario žaluma. Ir tokia ramybė, tokia giedra, tokia palaima širdžiai... Tikrai ne kur kitur, o čia buvo tinkamiausia vieta skelbti garsiuosius palaiminimus, kuriuos girdėjome praėjusį pirmadienį ir daug kartų anksčiau. Daugumą jų turbūt ir atmintinai mokame. Palaiminimai gaivūs, guodžiantys, tačiau nepasakytume, kad lengvi. Palaiminti, turintys vargdienio dvasią, palaiminti liūdintys, palaiminti romieji, palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, palaiminti tyraširdžiai, palaiminti persekiojami dėl teisumo. Ne automatiškai tokiais tampama, ne be pastangų, Dievo malonės remiamų. Prie kiekvieno palaiminimo prisegti paguodos žodžiai ir pažadai daugiausia išreiškiami būsimuoju laiku – bus paguosti, susilauks gailestingumo, regės Dievą, jų laukia atlygis danguje...

Norisi ko nors jau dabar. Yra kai kas ir dabar. Pirmajam ir aštuntajam palaiminimui prisegtas džiugus teiginys, kad „jų yra“, jau yra dangaus karalystė. Tolesnis Kalno pamokslų turinys išskleidžia palaiminimų mintis ir parodo, kaip jie veikia praktiškai kasdieniame gyvenime. Labai daug kalbama apie širdies tyrumą, gailestingumą, taikdarystę. Šiandienė Kalno pamokslo atkarpa tikrų tikriausia apie taikingumą, kuris pasiekiamas ir teisingumu, ir atleidimo prašymu, ir savuoju atleidimu ir atlaidumu. Sklaidomas palaiminimų turinys, bet žodelių visokių – ir ne palaimingų. Kas pyksta, kas brolį vadina pusgalviu ar net bepročiu - to meto kalba tai reiškia ir bedievį, - tokiam grasinama teismo taryba ir net pragaro ugnimi. Ir nepalikime pragaro ugnies vien pomirtiniam gyvenimui. Jei kieno širdis kupina rūsčio, neapykantos, pagiežos, pavydo, tokio širdy jau dabar siautėja pragaro dvasia. Ta pragaro ugnis, kuri žmogų kankina be atvangos ir jį naikina. Palik savo atnašą prie altoriaus, grįžk susitaikinti su broliu ar seserimi, bet kuriuo žmogumi, o jau paskui eik prie klausyklos ir prie Dievo stalo. Tai sakoma kiekvienam, o ypač maldingiesiems katalikams vienuoliams, vienuolėms, kunigams. Atsimenu gražų katalikiškų šeimų paprotį, atsimenu iš savo vaikystės. Mamutė vieną gražų rytą ruošėsi eiti į santaiką – eis išpažinties, Komunijos, atsiprašo martelę: „Tai martela, dovanok, gal kokį žodzį negerų pasakiau“... Nesipyko jos ypatingai, bet vis tiek jaučia, kad reikia atsiprašyti. Taip ir dabar derėtų šeimose atsiprašyti namiškius, kai rengiamės eiti prie klausyklos ar prie Dievo stalo.

Pasitaiko, kad būsiu patyręs tikrą neteisybę. Tada galiu, kartais – ir privalau teisingumo ieškoti, skriaudos grąžinimo ieškoti, reikalauti. Tačiau be pikto linkėjimo ir be pikto džiugesio, kai mano nedraugas kenčia. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Jeigu savajam kaltininkui linkiu viso ko blogiausio, tada prašau Dievą, kad ir man nebūtų atleista. Bet yra ir džiugus pažadas – „atleiskite, ir jums bus atleista“.

„Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“

2004-06-10