Pirmadienį po rinkimų miestas buvo pilnas trispalvių su juodais kaspinais. Nesinorėjo jų, atvirai kalbant. Nežinau, ar tai bausmė, ar malonė, kad visos tragiškos mūsų nesenos istorijos datos sukrinta į patį vasaros smagumą. Pirmieji raudonosios armijos daliniai, pirmieji vagonai į Sibirą, nacių okupacijos pradžia – visa tai ėjo kartu su „birželio simfonijos smuikais ir fleitom“. Su atlaidais, su birželinėm pamaldom, su Joninių dainom ir laužais. Su moksleivių atostogom, abiturientų valsais, su pirmąja ir ne vienam paskutine komunija. Apvaizdos pasistengta, kad skausmas padvigubėtų? Ar priešingai – kad būtų sunkiau gedėti, prisirišti prie sielvarto, kad bet kokiu atveju iš anos istorijos nedingtų vilties ir gyvenimo žinia?

Gražiai, krikščioniškai pavadinom kalendoriuose pirmųjų masinių represijų atminimą. Gedulas ir viltis. Šalia okupacijos taip pat prasmingai rašom žodį „pasipriešinimas“, kad nebūtų tik aimanos ir kraujas. Bet kas iš to? Kiek visa tai veikia ir įpareigoja? Kalendorius kasmet kvies puse burnos giedoti graudžius verksmus kankinių atminimui, o kita pusė toliau garbins jėgą, apsukrumą, iškilimą bet kokia kaina.

Nebūčiau kabinęs tos temos. Viskas, atrodo, jau pasakyta mitinguose ir knygose. Išdainuota ir išdeklamuota. Gal dėl to eidamas pro buvusius KGB rūmus neaptinku savyje nei didelio sielvarto, nei siaubo. Kažkas, matyt, sugebėjo įtikinti, kad viskas taip ir turėjo būti. Tie tūkstančiai išvežtų ir išžudytų. Arba tūkstančiai bet kokia kaina gelbėjusių savo kailį, melavusių, įdavinėjusių kitus ir sėkmingai tarpusių režimo saulutėje. Tačiau visai neseniai, rinkimų agitacijos dienomis, bičiulis prie lankstinuko su spalvota vieno kandidato šypsena pridėjo dar ir kitą lapelį. Išrašas iš Adolfo Ramanausko-Vanago baudžiamosios bylos. Visiškai slaptai. LSSR MVD kalėjimo gydytojų komisijos aktas. „Kalinys A. Ramanauskas pristatytas į kalėjimo Nr. 1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkios būklės. Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos – plati plėštinė žaizda. Dešinė akis padengta hematoma, ant viršutinio ir apatinio voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi ir siekiančios akį; daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-iojo piršto pjautinė žaizda.“ Kalėjimo ligoninėje A. Ramanauskas buvo operuotas. Kitą dieną atgavo sąmonę. Pooperacinė diagnozė: „Trauminis šokas. Savęs sužalojimas”. Komisija pastebi, kad sėkmingai gydant tardymas galimas po 2–3 savaičių. A. Ramanauską pastatė ant kojų. Jis buvo sušaudytas tik 1957 m. rudenį. Kas vyko dar ištisus metus KGB požemiuose, nesunku nuspėti.

Mane pribloškė ne tik to žmogaus kankinimų žiaurumas ir ciniška išvada apie „savęs sužalojimą“. Krūptelėjau pamatęs datą. 1956-ieji. Jau po tirono mirties. Atšilimo metai. Jau pasmerktas asmenybės kultas ir masinės represijos, pažadėta, kad tai daugiau nepasikartos. Jau seniai Lietuvoje nėra „klasių kovos“ ir ginkluoto pogrindžio. Partizanai išgaudyti. Galutinė socializmo pergalė. Kombainai tėviškės laukuose, nauji keliai ir tiltai. Jau nepasiteisinsi, kad kare kaip kare, kad viena ir kita pusė vienodai žiauri, nes kova žūtbūtinė. 56-aisiais niekas nemedžiojo tarybinių aktyvistų, negrasino taikiam darbui ir kūrybai. Kodėl šitaip kankinti ir tyčiotis? Koks turėjo būti režimas ir jam vadovavusi partija, jeigu savo triumfui užtikrinti reikėjo badyti akis? Kas už tai atsakingas?

Niekas. Užtraukim visi kartu: „Kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė“. Pasipasakokim, kaip buvo sunku anuomet užimti vadovaujančius valstybės ir partijos postus, kiek kainavo „tylioji rezistencija“ ir pastangos apgauti Maskvą. Buvęs LKP CK sekretorius birželio 14-osios minėjime padės suskaičiuoti represijų aukas, pasuoks apie neblėstantį jų kančių atminimą. Per valstybines šventes bus išdalyti apdovanojimai. Tokie patys ir vienai, ir kitai barikadų pusei. Vardan tariamos tautos vienybės ir santarvės. Jau pripratome prie tokio scenarijaus, jau nebekyla paprastas klausimas, kad vis dėlto gėris ir blogis, tiesa ir melas ne visada susipynę į neišnarpliojamą kamuolį.

Čia tikrai ne keršto troškimas, ne Senojo Testamento principų nostalgija: „Akis už akį, dantis už dantį“. Niekam nepalengvėtų nuo to, jeigu A. Ramanausko budeliams būtų išbadytos akys. Nereikia, kad buvę partiniai bosai pultų ant kelių prieš tautą ir muštųsi į krūtinę. Aš tik noriu tiesos apie savo valstybę. Kaip noriu tiesos ir apie savo Bažnyčią, apie kryžiaus žygius ir inkviziciją, apie visa, kur buvo prasilenkta su žmogiškumu. Kodėl tiesa apie „Mažeikių naftą“ ar „Alitos“ privatizavimą turėtų būti mažiau svarbi tautai nei tiesa apie tai, kas organizavo ir vykdė komunistų nusikaltimus žmogiškumui? Kodėl ten tyrinėjamas kiekvienas popierėlis ir narstomas kiekvienas kaulelis, o čia viskas nurašoma anoniminiam sovietmečiui, Kremliui ar „tokiems laikams“?

Žinau, kas nors dabar gali pacituoti Jėzaus Kalno pamokslo priesakus nesipriešinti blogiui, atleisti, mylėti priešus ir melstis už persekiotojus. Birželio 14-ąją Evangelija kaip sykis ir kalbėjo apie tai, tarsi tikrino mūsų sugebėjimą minėti anuos įvykius be keršto ir neapykantos: „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“. Visai nesinori šaipytis ar išsisukinėti, tai tikrai šventi ir kiekvienam krikščioniui galiojantys žodžiai, nors, beje, atitinkamas šventraščio citatas atitinkamomis progomis mėgo ir KGB tardytojai. Tačiau Evangelija šioje vietoje jau įvykdyta. Kairysis skruostas jau buvo atsuktas, kai Sąjūdžio mitinguose niekas nepuolė reikalauti, kad prieš lipdamas į tribūną atliktum viešą išpažintį. Priešų meilės ir atleidimo savo persekiotojams nukentėjusiųjų pusėje mačiau daugiau negu galėtum tikėtis po to, ką išgirsti iš jų lūpų. Toliau nėra kur eiti. Toliau reikia arba visos tiesos, arba užmaršties. Jokių minėjimų ir vėliavų. Jokių pretenzijų į tautos santarvės atkūrimą apsimetant, kad visi buvo aukos, visi vienodai nukentėjo.

Galėčiau palikti anuos baisius metus Dievo, ne žmonių vertinimui ir nuosprendžiui. Bet jeigu rengiami oficialūs minėjimai, jeigu lipama į tribūnas, jeigu skaičiuojami išvežtieji ir nužudytieji, tuomet tebūna birželio 14-ąją viešai pasakyta, kas buvo laisvės ir tiesos pusėje, o kas tarnavo prievartai. Vėliavas kabiname ne dangaus angelams ir Viešpačiui. Sau, savo gedului ir vilčiai. Dangaus karalystėje nėra ašarų, ten kankinių kraujas tampa Dievo pašlovinimu ir pergale. Ne nuo mūsų vėliavų ir kalbų. Vėliavos ir kalbos reikalingos čia. Kaip ženklas, kad tikime tiesą ir teisingumą, tegul ir žmogišką, ribotą, tačiau būtiną žmonių bendruomenei ir jos bendram gėriui kurti. Priešingu atveju ir toliau draskysis dvi Lietuvos, perkirstos aną birželį. Taškas šioje istorijoje dar nepadėtas, kad galėtum apsiverkti iš džiaugsmo, jog esame viena.