Pastaruoju metu vis dažniau pasiekia žinios apie kompozitorės Onutės Narbutaitės kūrinių sėkmę užsienyje, palydimą puikių kritikų atsiliepimų. Ilgai guodęsi, kad dėl objektyvių priežasčių lietuvių muzika Vakarams yra vis dar neatrastas pasaulis, su džiaugsmu patiriame, kad O. Narbutaitės kūryba randa vis daugiau ir daugiau entuziastingų gerbėjų. Suomių įrašų kompanijos “Finlandia Records” išleisto kompaktinių plokštelių rinkinio dėka jos muzika patenka į vis platesnį akiratį ir pelno mielų, šiuolaikinei muzikai retai taikomų komplimentų. Sykį paklausę O. Narbutaitės muzikos, užsienio kritikai kalba apie kompozitorės muzikinę išmintį, jos kuriamus “stebuklingai skambančius paradoksus” bei “individualią ir laisvą grožio kalbą”. Šis pavasaris kompozitorei atnešė naujų sėkmių. Po jos kūrinių atlikimo festivalyje “Baltijos balsai” (Sietlas), vienas įtakingiausių Amerikos muzikos kritikų Richardas Taruskinas “The New Yourk Times’e” negailėjo kompozitorei komplimentų. Džiugių emocijų ir puikių vertinimų autorei suteikė ir sėkmingas jos naujausio kūrinio “Trys Dievo Motinos simfonijos” atlikimas festivalyje “Musikfesttage an der Oder” Frankfurte prie Oderio. Na, o birželio viduryje Paryžiuje, pasauliniame šiuolaikinės muzikos radijo forume “Tarptautinė kompozitorių tribūna” Narbutaitės simfoninis kūrinys “Melodija alyvų sode” (dar žinoma kaip Simfonijos Nr. 2 antroji dalis) pelnė autorei 2-ąją vietą. “Melodiją” transliuos kelios dešimtys radijo stočių penkiuose žemynuose.

Tad ir pokalbį su kompozitore jos pavėsingoje lodžijoje pradedame nuo sėkmės ir pripažinimo.

Kaip jautiesi, būdama pripažinta, garsia kompozitore?

Žvelgiant plačiau, tai nesu tokia jau garsi kompozitorė. O kalbant apie pripažinimą kaip apie tam tikrą įvertinimą – ar konkursų, ar skirtingų kritikų (kas man yra daug įdomiau) – tai jis yra labai malonus, nelygu tam tikra satisfakcija. Kai dirbi prie partitūros, galima sakyti, rašai sau. Ir iš tikrųjų tuo metu negalvoji apie jokius kitus dalykus, apie įvertinimą. Tačiau kad ir kaip būtų, muzikos kūryba yra bendravimo forma: rašai tam, kad kas nors klausytųsi, viliesi tuos klausytojus “paliesti”. Ir atsiranda žmonių, kurie supranta tavo intencijas, įvertina pastangas. Jeigu pajuntu (pavyzdžiui, skaitydama recenziją), kad kas nors gana tiksliai, visiškai nežinodamas iš anksto, atspėjo mano ketinimus, džiaugiuosi. Vadinasi, pavyko juos realizuoti. Taip pasitikrini. Pasirodo, yra žmonių (gal ir nedaug), kurie panašiai mąsto, kuriems mano kūryba įdomi, reikalinga ir suprantama. Tai ir yra svarbiausias dalykas. O dėl konkursų, tai vieno ar kito kompozitoriaus išrinkimas laureatu nėra nekvestionuojamas. Vieni išrinktų vienus, kiti - kitus. Į tokias pergales reikėtų žiūrėti kaip į tam tikrą žaidimą ar atsitiktinumą, nereikėtų jų pervertinti. Bet pats faktas, kad tavo muzika kai ką sujaudino, yra nepaprastai malonus.

Tu esi tikrąja to žodžio prasme laisva menininkė. Rytais šeštą valandą nečirškia žadintuvas, nereikia eiti į darbą, neturi studentų. Kaip “tvarkai” savo laiką?Ar nesunku būti nevaržomai? (Sprendžiu pagal save: kuo daugiau laiko, tuo mažiau padarai, ir atvirkščiai).

Visų pirma, mano žadintuvas čirškia pusę septynių, nes pusę aštuonių mano dukrai prasideda pamokos. Šiuo metu mano gyvenime yra labai aiškūs rėmai. Dukra dar maža, ir kai ji grįžta iš mokyklos, diena kartais teka pagal jos valią, o ne pagal mano. Taip turbūt atrodo iš šalies: jei neturi tarnybos, tai esi labai laisvas. Tačiau profesija vis tiek įvelia į mano gyvenimą daug reikalų, ryšių, pareigų ir tenka labai susiimti. Nesakau, kad man puikiai pavyksta. Būna, kad tas laikas išties kažkaip išbyra, kartais labai dėlto graužiuosi. Tačiau jau įpratau ir moku susitelkti, ko nors atsisakyti. Be to, daugelį metų rašau kūrinius pagal užsakymus, tai mane “stato į vėžes” - kartais tenka labai intensyviai dirbti, kad suspėtum užbaigti kūrinį iki nustatyto termino. Taigi aš neturiu begalinio, nevaržomo laiko. Priešingai, kartais būna taip intensyvu, kad pabaigus vieną kūrinį norisi pailsėti, atsikvėpti, išsivaikščioti, atsinaujinti, bet laiko tam nebelieka. Pastaruoju metu taip ir gyvenu. O norisi skirti daugiau dėmesio ir vaikui.

Anksčiau tavo kūryboje vyraudavo poetinės idėjos, aliuzijos į praeities muziką (Mozartą, Schubertą, Chopiną), o dabar, regis, naujausi kūriniai siejami su religija. Ar jiems darė įtaką užsakovai, ar jie liudija tavo brandą? Apskritai tavo kartos kompozitoriai, studijų draugai vėlokai pradėjo rašyti religinę muziką. Galbūt tai susiję su sovietmečiu: anksčiau – negalima, dabar – galima?

Ne tiek daug tų religinių mano kūrinių. “Melodijoje alyvų sode” – akivaizdi aliuzija ir apmąstymai šia tema, oratorija “Centones meae urbi” (Skiautinys mano miestui, - red.) persmelkta šiek tiek užmaskuotu religingumu. O paskutinis kūrinys “Trys Dievo Motinos simfonijos” jau tiesiogiai susijęs su Marijos tema. Religija į mano kūrybą atėjo ganėtinai vėlai, nes buvau labai atsargi jos atžvilgiu. Prieš keliolika metų ji tapo labai madinga, ypač po Nepriklausomybės atgavimo. Apskritai, religinės temos, dvasingumas nuo esto Arvo Paarto tapo kaip ir Baltijos šalių muzikos skiriamoji savybė, savotiška klišė. Tais laikais nenorėjau stačia galva pulti į šias temas. Viskas atėjo vėliau, labai natūraliai. Turbūt subrendo poreikis permąstyti esminius, pamatinius dalykus. Bet aš tai darau šiek tiek aplinkiniais keliais, netiesiogiai. Minėti kūriniai nėra religiniai tradiciniu atžvilgiu, veikiau reflektuojantys šias temas kaip Europos kultūros pamatą.

O dėl tavo paminėtų kūrinių su aliuzijomis į Mozartą, Schubertą ir Chopiną, tai jų tėra trys. Bet jie kažkodėl visiems užsifiksavo, tarsi aš nuolat būčiau rašiusi tokią muziką. Šiaip mano kūryboje daugiausia buvo grynosios muzikos su daugybe avangardinių elementų. O tie trys kūriniai – sąmoningas kreipimasis į praeities kūrėjų muziką. Juk visais laikais kompozitoriai mėgdavo savo muzikoje “komentuoti” kitų autorių kūrinius. Tik, žinoma, skirtingais laikais skirtingi kompozitoriai tai daro vis kitaip.

Ir dėl neoromantizmo, nuolat “priklijuojamo” mano kūrybai, tai vėlgi iki dabartinio etapo nieko panašaus mano muzikoje nebuvo. “Sinfonia col triangolo”, “Liberatio”, “Vijoklis”, kvartetai – niekaip aš jų neoromantiniais nepavadinčiau. Posūkis į praeities epochų muzikos kalbą, į tonalumą atsirado visai neseniai, galbūt nuo oratorijos, taip pat simfonijoje siekiau tai pabrėžti.

Dabar jau palietei muzikos kalbos temą. Pabandykime tai susieti su tuo neoromantiniu šleifu. Dar nuo studijų metų tave, A. Martinaitį, V. Bartulį visi vadino jaunaisiais kompozitoriais neoromantikais. Turbūt M. Urbaičiui mažiausiai lipo ši etiketė. Dabar ir aš susimąsčiau: išties, tavo jaunystės muzikoje daug daugiau žaidimo avangardo kompozicinėmis technikomis nei dabar. Bet, manyčiau, kad neoromantike buvai pavadinta dėl savo tiek ankstesnės, tiek vėlesnės muzikos lyriško, poetiško kolorito. Vis dėlto grįžkime prie muzikos kalbos. Klausantis tavo kūrinių netenka stebėtis ar žavėtis techniniais sprendimais, jie tiesiog nepastebimi. O juk šiuolaikinėje muzikoje dažniausiai akcentuojame ir gėrimės jos puikiu sumeistravimu. Kritikai linkę girti tavo išraišką ir nepastebėti priemonių, kuriomis ją įkūniji.

Šiuos tavo žodžius priimu kaip komplimentą. Džiaugiuosi, jei mano muzikoje negirdėti triūso, kurio aš ten įdedu tikrai labai daug. Panašiai rašė ir Süddeutsche Zeitung kritikas - jog technika mano muzikoje yra savaime suprantamas dalykas, kad ji niekur nebrukama į pirmą planą, o tik atlieka savo funkciją. Mano supratimu, taip ir turi būti. Pas mus buvo įsigalėjęs toks schematiškas skirstymas: racionalu – emocionalu. Tarytum tai būtų priešingybės. Anaiptol! Mano muzikoje, tikiuosi, yra ir vieno, ir kito. Apskritai man labai įdomu viską derinti. Todėl džiugu skaityti kai kurių užsienio kritikų vertinimus, kad mano muzikoje dera emocionalumas ir racionalumas, sudėtingumas ir paprastumas, individualumas ir universalumas. Tai pasiekti kartais prireikia daug techninio darbo.

Esi kompozitorė postmoderniame pasaulyje, kai aplinkui dešimtys tūkstančių kompozitorių rašo šimtus tūkstančių kūrinių. Studijavai tokiu metu, kai dar buvo gajus romantinis kompozitoriaus kaip genijaus, kankinio, talentingo, unikalaus, nepakartojamų šedevrų kūrėjo įvaizdis. O nūdienos kompozitorius turi mažai vilčių, kad jo kūriniai gyvuos šimtus metų...

Išties sunku ką nors pasakyti, nors nuolat apie tai galvoju. Visai kiti laikai ir reikia mokytis gyventi šia akimirka. Tame begaliniame muzikos pertekliuje kartais iš tikrųjų pasidaro baisu: na ką tu čia dar sugalvosi, juk viskas jau parašyta ir pagrota. Todėl jeigu dar pavyksta parašyti kai ką, kas kam nors pasirodo įdomu ir artima, tai tampa savotišku stebuklu. Pasaulis neišsemiamas ir nuolat atsinaujinantis, todėl meninė kūryba negali sustoti, užsikirsti. Nors esu gana pesimistiška ir man dažnai būna baisu, stinga pasitikėjimo, bet suvokiu, kad jeigu kada nors baigsis žmonių kūryba, tai baigsis viskas. Kita vertus, jokiais laikais kompozitoriai nebuvo atsidūrę tokioje situacijoje kaip mes, kai skamba visų epochų, visų kontinentų, visų stilių muzika. Sudėtinga.

Kartais įdedi daug darbo, o kūrinys tampa tarytum vienkartinis, sykį nuskambėjo ir kas kada jį begros… Dabar visi nori premjerų – festivaliai užsakinėja kūrinius, bet kad tik jie būtų nauji, kad tik būtų tos premjeros. Kai pagalvoji, kiek yra parašyta puikios muzikos, kuri paskui niekur nebeatliekama… Bet ką darysi, jei jau pasirinkai tokį kelią, privalai susiimti ir mažiau apie tai galvoti, kitaip save suardysi.

Kaip reaguoji į savo kūrinių atlikimą? Iki tam tikro laiko tik tu viena žinai, kas partitūroje parašyta, juk kompozitoriaus darbas – vienišiaus darbas. Ir štai ateini pas atlikėjus, prasideda naujas kūrinio etapas.

Žinoma, laukiu, kaip realizuosis mano vizijos. Kita vertus, visuomet būna labai baisu, nors iki šiol niekada nėra buvę nemalonių staigmenų, mano įsivaizdavimų neatitikimo. Regis, daugmaž tokį rezultatą, kokio tikėjausi, ir išgirstu. Bet daug kas man pritartų, kad pirmos repeticijos su orkestru kompozitoriui yra siaubas. Pamenu, kai nuėjau į pirmą oratorijos repeticiją su choru ir orkestru, puoliau į tokią depresiją! Tačiau paskui viskas sustoja į vietas. Būna, kad su atlikėjais gimsta ryšys, jie įsitraukia į muziką, ir pats kūrinys tampa lyg nebe tavo, atsiranda bendrystės pojūtis. Tuomet būna labai gera. Dažniausiai tokias akimirkas patiriu su kameriniais muzikantais.

Sieki kurti tokią muziką, kurioje būtų kuo daugiau komponentų. Tad ką manai apie operą? Dauguma kompozitorių neabejingi šiam žanrui.

Jeigu prieš keletą metų būtum manęs paklaususi, būčiau atsakiusi “ne”. Buvo metas, kai rašiau kamerinę muziką, kuri mane labiausiai ir domino. Manau, gerai, kad taip buvo. Dabar ta kamerinė patirtis padeda man susikoncentruoti simfoninėje muzikoje. Jeigu kurčiau operą, tai netradicinę, labai svarbus būtų literatūrinis šaltinis, jo teatriškumas. Nenorėčiau naudoti iš anksto parašyto libreto, veikiau idėja turėtų kilti ką nors perskaičius. Beje, man yra siūlę lenkai rašyti kamerinę operą.

Atsisakei?!

Atsisakiau. Ir nesigailiu, nors atsisakiau ją rašyti dėl Antrosios simfonijos, už kurią negavau jokio honoraro. Jos rašymą buvau kelis kartus nutraukus dėl kitų užsakymų ir supratau, kad jeigu jos tąsyk nebaigsiu, tai ko gero niekada prie jos nebegrįšiu.

Kas tave domina nūdienos muzikoje? Ar turėdama daugiau galimybių norėtum pakeliauti, aplankyti daugiau festivalių, pažinti daugiau kolegų, pabendrauti?

Neturiu ypatingo poreikio semtis informacijos. Šiuo atžvilgiu esu visiška priešingybė savo kolegai Mindaugui Urbaičiui, kuris susiurbia visą įmanomą informaciją ir iš tikrųjų labai daug žino. O aš kiek išgirstu savaime naujos muzikos, naujų vardų, tai lyg ir formuoja supratimą, kas vyksta aplinkui. Žinoma, įdomu būna išgirsti ką nors netikėta, bet, manyčiau, nereikia specialiai ieškoti kuo daugiau informacijos. Juk tas mūsų aptartas muzikos perteklius savotiškai paralyžiuoja. Negali dirbtinai atsiriboti nuo visko ir būti į nieką nepanašus. Vis tiek yra kas nors panašaus. Mano kelionės ir taip yra susijusios su darbu – dažniausiai važiuoju į festivalius, kuriuose skamba mano muzika. Todėl kaip didžiausią palaimą prisimenu dvi privačias keliones į Italiją, kuri man dabar ir asocijuojasi su laisvu nuo kūrybos bei darbo pasibuvimu. Būtų daug įdomiau pažinti pasaulį ne per muziką, o nuvažiuoti kur nors toliau – į Šiaurės Afriką ar Lotynų Ameriką. Aš ir Europoje daug kur nesu buvusi.

Rašai eilėraščius, tapai paveikslus, tad dažnai pabrėžiamas tavo muzikos tapybiškumas, poetiškumas. Kokie dar pomėgiai palaiko tavo dvasią?

Dėl tapybos darbų, tai čia gerokai pagražinta. Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje turėjau tokių ambicijų, tapiau, o dabar kartais pasveikinimus draugams papaišau, ir tiek. Bet esu jautri šiai sričiai. Ypač architektūra, miestai mane traukia. Ne tik Vilnius. Venecija, pavyzdžiui. Miestai man – nuolatinis inspiracijų šaltinis. Vizualūs, plastiniai dalykai dažnai paskatina naujas muzikines idėjas. Ir savo muziką pradžioje įsivaizduoju kaip judančią plastiką.

Gera literatūra taip pat labai svarbu. Rašydama muziką visada pasirenku kokius nors tekstukus, kurie man padeda palaikyti reikalingą atmosferą. Jie lyg kokie raktai, kuriais atsirakinu savo mintis ir asociacijas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi muzikologė Jūratė Katinaitė